G. Nausėda: aš su niekuo neflirtuoju

Ką valstybės vadovas asmeniškai nuveikė spręsdamas šias problemas ir ko sieks kadencijos antrojoje pusėje? Ar pasitiki visais ministrais ir kodėl taip dažnai keičiasi jo viešųjų ryšių komanda? Kodėl jis flirtuoja su radikaliai besielgiančiais veikėjais ir ar kandidatuos antrajai kadencijai? G.Nausėda raštu atsakė į šiuos ir kitus „Kauno dienos“ klausimus.

Konsensuso pritrūko

– Pagal Konstituciją būtent Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Tad kada ir kaip pasiūlėte spręsti sankcijų „Belaruskalij“ įgyvendinimą Lietuvoje? Kada ir ką darėte, kad būtų išvengta konfliktinės situacijos dėl Taivaniečių atstovybės? Ar nesijaučiate tapęs komunistinės Kinijos propagandos, giriančios jus už pareiškimą dėl Taivaniečių atstovybės, įrankiu?

– Pagrindinius Lietuvos užsienio politikos klausimus sprendžiu laikydamasis Konstitucijos ir demokratijos vertybėmis grįstų užsienio politikos principų, suformuotų per pastaruosius tris nepriklausomybės dešimtmečius. Šie principai ypač svarbūs ir aktualūs šiuo metu, kai patiriame autoritarinių režimų hibridines atakas prieš Lietuvą ir kitas ES ir NATO valstybes. Dėl šių principų tolesnio laikymosi vieningai sutarėme praėjusių metų liepą vykusiame susitikime su ministre pirmininke Ingrida Šimonyte ir Lietuvos parlamentinių partijų lyderiais.

Lietuva dalyvavo rengiant ir priimant ES sankcijas Baltarusijos režimui. Remiame ir kuo glaudesnį sankcijų koordinavimą su sąjungininkais JAV, Jungtine Karalyste, Kanada. Turime veikti koordinuotai tarptautiniu lygiu, kad Vakarų sankcijos sustabdytų civilizuoto bendrabūvio ribas peržengusį režimą. Įgyvendinami sankcijas kartu turime užtikrinti teisės viršenybę. Susisiekimo ir užsienio reikalų ministrai įsipareigojo artimiausiu metu pateikti galimų veiksmų planą.

Tik koordinuota ir konsensusu pagrįsta, vieningai komunikuojama Lietuvos užsienio politika galime geriausiai apginti Lietuvos interesus. Deja, steigiant Taivaniečių atstovybę Lietuvoje, vidinio derinimo ir konsensuso paieškos pritrūko. Turime apmąstyti susidariusią situaciją ir nekartoti klaidų. Šią savaitę kviečiu Vyriausybės narius, parlamento frakcijų, kelių komitetų vadovus ir asocijuotų verslo struktūrų atstovus į susitikimą, kuriame ieškosime sutarimo dėl Lietuvos veiksmų ginant šalies diplomatinius ir ekonominius interesus.

– Ar esate tikras, kad jau išspręsta migrantų krizė? Ką siūlote daryti, kad, atšilus orams, jie vėl neužplūstų pasienio?

Žinau, kad Lietuvos pasieniečiai yra pasirengę ir toliau šventai saugoti valstybės sieną. Jų sėkmingam darbui padės ir sparčiai pasienyje tiesiamas fizinis barjeras.

– Šiuo metu dėl ryžtingo ir koordinuoto Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos atsako saugant savo ir išorinę NATO ir ES sieną, kurį lydėjo ir veiksminga sąjungininkų parama, hibridinė Baltarusijos režimo ataka yra atremta. Krizė – stabilizuota, o situacija – kontroliuojama ir atidžiai stebima. Tačiau atsipalaiduoti tikrai negalime, nes režimas, su kuriuo susidūrėme, yra neprognozuojamas, labai tikėtina, kad jis ir toliau sieks kurti provokacijas prie mūsų valstybių sienų. Vidaus reikalų sistemos pareigūnai ir kariai yra nuolatinėje parengtyje, nepriklausomai nuo to, kad nepaprastosios padėties galiojimas pasienyje šiuo metu nepratęstas. Žinau, kad Lietuvos pasieniečiai yra pasirengę ir toliau šventai saugoti valstybės sieną. Jų sėkmingam darbui padės ir sparčiai pasienyje tiesiamas fizinis barjeras.

– Pagal Konstituciją Prezidentas užsienio politiką vykdo kartu su Vyriausybe. Kodėl nerengiate reguliarių susitikimų su premjere, užsienio reikalų ministru, o dažniau kviečiatės „ant kilimėlio“ arba lyg stebėtojas iš šalies viešai kritikuojate?

– Darbas ir bendravimas su Vyriausybės vadove ir ministrais vyksta nuolatos, įvairiais kanalais ir lygiais. Jei kiekvienam klausimui aptarti rengtume susitikimus, matyt, tai reikėtų daryti kone kas antrą dieną. Vargu ar tai būtų racionalu ir produktyvu. Susitikimai organizuojami pagal poreikį, įvertinus klausimų svarbą, operatyvių sprendimų būtinybę ir kitas aplinkybes.

Susitikimų su Vyriausybės nariais niekaip negalėčiau vadinti kvietimu „ant kilimėlio“. Tikriausiai tai yra asmeninė jūsų interpretacija ar vertinimas. Susitikimai rengiami tam, kad visi kartu priimtume geriausius sprendimus dėl įvairių problemų sprendimo, procesų inicijavimo, jų paspartinimo ir daugelio kitų dalykų.

Kalbant apie kritiką – Konstitucija Respublikos Prezidentui suteikia valstybės vadovo įgaliojimus ir pareigas, tad noriu tikėti, kad turiu teisę reikšti kritines pastabas, ypač tais atvejais, kai matau taisytinų ar tobulintinų dalykų, nepasvertų, skubotų ar net valstybei žalingų sprendimų.

Sumažinti atskirtį

– Jūsų prioritetiniam tikslui – gerovės valstybei įtvirtinti inicijavote teisės aktus, gerinančius arčiausiai skurdo ribos esančių gyvenimą. Bet ar nemanote, kad labiau koncentruojamasi duoti žuvį, o ne meškerę?

– Visų pirma, man gerovės valstybė nėra tik pajamų nelygybės mažinimas, nors ši sritis tikrai labai svarbi. Gerovės valstybė, kokią matau aš, yra tokia, kuri siekia sumažinti visas atskirties formas.

Yra finansinė atskirtis, ir mes privalome ją spręsti. Nuo 2019 m., kai tapau Prezidentu, vidutinė senatvės pensija šiemet bus išaugusi 100 eurų, o iki 2024 m., skaičiuojama, 180 eurų. Ir augimas, ir tai, kad pensijos nuosekliai augtų sparčiau nei vidutinis atlyginimas, man atrodo, labai svarbu.

Tarp svarbiausių prioritetų yra mokesčių teisingumo didinimas, šeimų padėties gerinimas ir neteisingumo mažinimas garantuojant viešąsias paslaugas.

Yra atskirtis dėl negalios. Kai su komanda įsigilinome į šią temą, pamatėme daug neteisybės – slenksčių, kuriuos turi įveikti žmonės, turintys negalią, ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Seimas priėmė mūsų rengtas įstatymo pataisas, kurios dalį šių slenksčių panaikino. Bet, svarbiausia, pamatėme, kad daug ką pakeisti galima savo veiksmais, savo pavyzdžiu. Kartais užtenka paprastų dalykų – pašalinti dekoratyvines grandines S.Daukanto aikštėje, kad būtų galima įvažiuoti su vežimėliais, į transliuojamas spaudos konferencijas ar metinius pranešimus būtinai kviesti gestų kalbos vertėjų. Ir tie nedideli pokyčiai skatina pokyčius kitose organizacijose, įstaigose.

Yra regioninė atskirtis. Ilgą laiką centrinė valdžia į savivaldybes žiūrėjo kaip į kažkokį nepatikimą giminaitį kaime. Bet savivalda dažniausiai tvarkosi kur kas geriau, nei kam nors Vilniuje atrodo. Atėjo pandemija, ir visi tai pamatė. Vakcinacijos registracijos sistema buvo sukurta Kauno savivaldybės iniciatyva, meras Visvaldas Matijošaitis pasiūlė ją naudotis Vilniui mano kabinete, nuotolinio pokalbio su didžiųjų miestų merais metu, o dar po kiek laiko ji buvo pritaikyta visoje Lietuvoje.

Aš manau, kad mes privalome labiau pasitikėti savo žmonėmis, nebandyti žiūrėti į juos iš viršaus. Todėl inicijavau konstitucinio fiskalinę drausmę reglamentuojančio įstatymo pataisas, kurios leistų savivaldai gauti daugiau lėšų. Įstatymui reikia daug paramos Seime, bet, tikiu, ją rasime, nes nežinau, kokia partija galėtų ignoruoti žmones.

Yra atskirtis dėl švietimo – vaikai regionuose negali turėti mažesnių galimybių nei didžiųjų miestų gyventojai tik todėl, kad jie gimė kaime. Ir negali kentėti vaikai, jei jie auga socialinės rizikos šeimose. Todėl inicijavome, kaip mes jį vadiname, lygaus starto įstatymų paketą, kuris suteikia vaikams regionuose galimybę gauti ikimokyklinį ugdymą. Nes tiesa paprasta: kuo vaikai anksčiau gali lavintis – tuo daugiau jie pasiekia gyvenime.

Pritariu minčiai, kad vietoj žuvies žmonėms turėtų būti duodama meškerė. Deja, šiandien kai kurių mūsų piliečių situacija tokia, kad visų pirma jiems reikia būtent žuvies, nes priešingu atveju jie tiesiog nebeturės ko valgyti. Mes neturime teisės jų tiesiog palikti likimo valiai. Privalome pasirūpinti jais šiandien – tai ir darome. Žinoma, su viltimi ir sprendimais ateičiai, kurie turėtų atvesti prie tos dienos, kai tikrai visiems Lietuvoje kaip pagalbos įrankio pakaks tik meškerės.

Būtent taip suprantu teisingumą socialinėje srityje: kaip užtikrinimą, kad kiekvienas žmogus turėtų lygias galimybes siekti savo tikslų, galėtų gyventi oriai ir, kas itin svarbu, savarankiškai.

Neskirstau partijų ir žmonių į geresnius ar blogesnius, į vertus bendrauti ir to nenusipelniusius.

Manau, per pirmąją kadencijos dalį sudėjome labai svarbius atskirties mažinimo pagrindus. Prie to dirbsime ir toliau, kartu plėsime temų, kuriuose Prezidento komanda bus itin aktyvi, ratą. Tarp svarbiausių prioritetų yra mokesčių teisingumo didinimas, šeimų padėties gerinimas ir neteisingumo mažinimas garantuojant viešąsias paslaugas.

– Ką, jūsų nuomone, Lietuva gali padaryti sušvelninant ar kompensuojant elektros, dujų ir kitų kainų šuolį?

– Infliacija šiandien yra didelė problema. Su 2022 m. biudžetu priimti svarbiausi sprendimai: minimalios algos kėlimas, neapmokestinamojo dydžio didinimas, papildomas pensijų didinimas. Priimti reikalingi sprendimai dėl labiau prieinamų šildymo kompensacijų žmonėms – labai raginu jomis naudotis; tai galimybė sumažinti energijos kainas, mokėjimą perskirstant per kelerius metus.

Ar to pakaks – abejotina. Tačiau šis augimas bus ribotas laiko. Kovojant su infliacija apsaugoti gyventojų pajamas yra per kuklus tikslas. Nes infliacija pristabdo įsisenėjusių skurdo rizikos ir nelygybės problemų sprendimą. Todėl iš Vyriausybės tikiuosi, kad bus imamasi vertinti kainų pokyčius atskirų prekių ir paslaugų segmentuose ir pritaikyti atitinkamas papildomas priemones. Be to, dabar, infliacijos kontekste, ypač svarbu vykdyti vadinamąją ekonominę pasiūlos pusės politiką – investuoti į našumo didinimą ekonomikoje.

Gerovė: „Tarp svarbiausių kadencijos antrosios pusės prioritetų – ir mokesčių teisingumo didinimas, šeimų padėties gerinimas, ir neteisingumo mažinimas garantuojant viešąsias paslaugas“, – teigė G.Nausėda. I. Gelūno / BNS nuotr.

Kalbasi su visais

– Visuomenės susipriešinimas didžiulis. Ar manote, kad savo, kai kurių politologų žodžiais tariant, flirtu su tokiais sambūriais kaip Šeimų sąjūdis, radikaliai nusiteikusiais veikėjais mažinate tą susipriešinimą?

– Taip, pykčio, priešpriešos, konfliktų šiandien yra daug. Per daug. Pandemija, kurios niekas negalėjome numatyti, padidino susvetimėjimą ir pyktį visuomenėje. Lietuva šalia pandemijos ir nelegalios migracijos krizių turi trečiąją – pasitikėjimo – krizę, kurią turime nedelsdami spręsti.

Tikiu, kad konkretūs darbai žmonėms ir valstybei, pagarba žmogui, solidarumas ir socialinis dialogas yra kelias iš šio pykčio labirinto. Kaip Prezidentas, neskirstau nei partijų, nei žmonių ir kalbuosi su visais. To paties linkėčiau ir kitiems.

Kartu aš matau ir tai, kad pavojaus akivaizdoje mes, lietuviai, galime susivienyti. Taip kaip 1991-ųjų sausį. Mes tą vienybę atradome sulaukę pirmųjų dviejų, baisiausių, pandemijos bangų, atradome, kai reikėjo ginti savo valstybės sienas, atrasime ir ateityje. Tuo esu įsitikinęs.

Niekuomet neužsiėmiau ir neužsiimsiu kritika dėl kritikos.

Aš su niekuo neflirtuoju. Kaip sakiau, neskirstau partijų ir žmonių į geresnius ar blogesnius, į vertus bendrauti ir to nenusipelniusius. Stengiuosi bendrauti su visais. Nemanau, kad kitokią nuomonę ar požiūrį turinčius mūsų šalies piliečius turėtume stumti į paraštes ar kokius nors užribius.

– Dažniausiai kritikuojate sveikatos apsaugos, užsienio reikalų, susisiekimo, vidaus reikalų ministrus. Ar jais pasitikite? Jei kuriuo – ne, kodėl to konkrečiai neišsakote?

– Kai kalbame apie Prezidento santykį su Vyriausybe, turėčiau paminėti, kad iš bendravimo su ja į viešumą dažniausiai patenka tik nuotrupos, iš kurių dar neretai ir bandomas sukurti dirbtinis konfliktas. Iš ilgo pokalbio visada galima ištraukti vieną frazę ir sukurti intrigą, kurios realiai net nebuvo.

Kai buvo ankstesnė Seimo dauguma ir Vyriausybė, atrodė, kad vos ne kariaujame. Šiandien taip pat pateikiamas bendravimas su šia Vyriausybe. O tiesa juk paprasta – Prezidento institucija, kaip matau ją aš, yra skirta skirtingoms jėgoms, kitoms valdžios šakoms balansuoti. Ne aklai pritarti viskam, ne nuolat kovoti, o būtent balansuoti. Jei kažkas daroma gerai – Prezidentas visada padės, parems, pritrauks kitų politinių jėgų paramą, taip darėme ne kartą. Jei kažkas bus daroma blogai – Prezidentas kritikuos. Jei į kažką nebus kreipiama deramo dėmesio, Prezidentas bus aktyvus ir siūlys savo sprendimus.

Niekuomet neužsiėmiau ir neužsiimsiu kritika dėl kritikos. Jei ją išsakau – tai todėl, kad ministras ar Vyriausybė daro klaidų, priima netinkamus sprendimus arba tokius, kurie atliepia tik dalies visuomenės poreikius ar lūkesčius. Taip neturi būti. Jei esama negerovių, jas būtina įvardyti, o tuomet – taisyti. Ne pykti ar ginčytis, nes toks kelias veda į aklavietę ir ne to iš mūsų tikisi Lietuvos visuomenė.

Žmonės keičiasi visose komandose, keitėsi ir ankstesnių prezidentų komandose. Nematau čia kažko neįprasto ar keisto.

– Kodėl jūsų komandoje dažniausiai keičiasi viešųjų ryšių specialistai? Buvote žurnalistų vienas mėgstamiausių ekonomikos komentatorių, o Prezidento poste viešųjų ryšių klaidų buvo nemažai. Ar kliudo politinės veiklos patirties stoka?

– Žmonės keičiasi visose komandose, keitėsi ir ankstesnių prezidentų komandose. Nematau čia kažko neįprasto ar keisto. Darbas prezidentūroje įtemptas, atsakingas, deja, tenka dirbti ir savaitgaliais, ir vakarais ar net naktimis. Ne visi žmonės pajėgia su tuo susidoroti. Aš tai puikiai suprantu. Žmonės pavargsta ir renkasi mažiau įtemptą, neretai galbūt ir geriau apmokamą darbą, nes atlyginimai valstybės tarnyboje, palyginti su privačiu sektoriumi, dažniausiai būna kur kas mažesni.

Mano veiksmus ir sprendimus lemia ne viešųjų ryšių logika ar standartai. Jei galvočiau tik apie juos, ko gero, nemažos dalies sprendimų priimti išvis nebūčiau galėjęs. Yra daug sprendimų, kurie reikalingi valstybei ir jos žmonėms, tačiau viešųjų ryšių prasme yra nepopuliarūs ar pavojingi. Tačiau ar tai reiškia, kad jų nereikėtų priimti? Lygiai taip pat esama daugybės situacijų, kai vienas ar kitas veiksmas, vertinimas, žodis ta pačia viešųjų ryšių prasme irgi yra nedarytinas, nevartotinas ar nenaudotinas, tačiau negi turėčiau gudrauti, kalbėti apie nieką arba labai aptakiai, kad tik išvengčiau kritikos?

Aš kalbu tai, ką manau. Darau tai, ką manau esant reikalinga daryti. Manau, kiekvienas sąžiningas politikas turi elgtis būtent taip, o ne pagal viešųjų ryšių schemas.

Planai antrai kadencijos pusei

– Kaip jūs pats vertinate pirmą savo kadencijos pusę?

– Manau, iki šiol pavyko ne taip jau ir mažai. Daugelis klausimų, kuriuos sprendėme pastaraisiais metais – nuo nelegalios migracijos krizės iki regionų finansinio savarankiškumo didinimo, reikalavo ir reikalauja plataus partijų sutarimo. Ir akivaizdu viena – kai susėdame prie vieno stalo ir kartu ieškome sprendimo, jį galime rasti.

Arba prisiminkime pensijų spartesnio didinimo klausimą – šią gerovės valstybės iniciatyvą pradėjome įgyvendinti su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Sauliaus Skvernelio Vyriausybe ir sėkmingai tęsiame su dabartiniais valdančiaisiais ir I.Šimonytės ministrų kabinetu.

Noriu pasidžiaugti, kad man pavyko sutelkti tiek politikus, tiek ekonomistus dėl socialinio draudimo pensijų modelio tobulinimo, siekiant didesnių pensijų, – pavyko priimti reikalingus įstatymus ir įtvirtinti socialinio draudimo pensijų papildomą indeksavimą 2020 ir 2021 m., taip pat ir nuo 2022-ųjų tol, kol pensijų ir vidutinio darbo užmokesčio santykis Lietuvoje pasieks 50 proc.

Kitas dalykas, kurį, manau, pavyko pasiekti siekiant svarbaus tikslo, – panašu, kad tarp politikų, ekonomistų, socialinių partnerių ir dalyvių susiformavo tam tikras konsensusas, kad mokesčių sistemoje reikia daugiau teisingumo. Ydinga mokesčių sistema yra tai, kas turi būti pataisyta siekiant gerovės valstybės. Teisingumas pirmiausia suvokiamas kaip teisingi mokesčiai, kurie priklauso nuo pajamų dydžio, o ne veiklos formos ar kitų diskriminuojančių aplinkybių. Nuo kadencijos pradžios teikiau įstatymų iniciatyvų projektus, pasiūlymus mokesčių ekspertų grupei, telkiau skirtingų partijų politikus. Dabar laukiame rezultato iš mokesčių grupės prie Finansų ministerijos.

Noriu, kad aplinkosauga taptų ne iniciatyvių žmonių grupių, o visos valstybės kasdieniu reikalu. Kad į viską, ką darome, žvelgtume per poveikio mūsų aplinkai prizmę.

– Paminėkite kelis konkrečius tikslus ar darbus antrai kadencijos pusei.

– Vidaus politikoje – tolesnis atskirčių mažinimas. Esame pateikę svarbių įstatymų projektus Seimui – nuo Teismų įstatymo iki pasiūlymų švietimo srityje, taip pat Konstitucinio finansinės drausmės įstatymo pataisas. Taip pat, kaip minėjau, tai mokesčių sistemos teisingumo didinimas, šeimų padėties gerinimas ir neteisingumo mažinimas garantuojant viešąsias paslaugas.

Vis labiau stiprės žaliosios temos aktualumas. Mūsų laukia sinchronizacijos su Vakarų Europos elektros tinklais finišo tiesioji, privalome didinti atsinaujinančios energijos pasiūlą, mažinti taršą. Noriu, kad aplinkosauga taptų ne iniciatyvių žmonių grupių, o visos valstybės kasdieniu reikalu. Kad į viską, ką darome, žvelgtume per poveikio mūsų aplinkai prizmę.

Užsienio ir nacionalinio saugumo politikoje šiandien itin svarbu nuosekliai telkti partnerius. Per pirmąją kadencijos pusę pavyko sukurti tam labai tvirtus pagrindus. Palaikome strateginę partnerystę su Lenkija, sustiprėjo ryšiai su Prancūzija, užmegztas labai artimą kontaktas su JAV, Rytų partnerystės šalimis – Ukraina, Moldova, Sakartvelu, kurios labai vertina Lietuvos paramą. Privalome šiuos santykius gilinti ir plėsti. 2023 m. Lietuvoje vyksiantis NATO viršūnių susitikimas, manau, yra ir to mūsų įdirbio rezultatas, ir paskata siekti dar tvirtesnių transatlantinių ryšių.

– Politologai sako neabejojantys, kad kandidatuosite antrai kadencijai. Ar jie teisūs?

– Aš džiaugiuosi, kad mūsų politologai geba nuspėti ateitį. Man kur kas įdomiau ir prasmingiau gyventi šią kadenciją, o ne projektuojamoje ateityje.