Svarbiausia patirtis?
Kas pretenduos į naujuosius Vyriausybės vadovus, socialdemokratai paskelbė vos spėjus ligšioliniam pripažinti, kad po atskleistų jo verslo peripetijų jis pagaliau nutarė pasitraukti. Iš Gintauto Palucko Socialdemokratų partijos (LSDP) vairą laikinai perėmęs Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius penktadienį po valdybos posėdžio išvardijo: siūlomi keturi – jis pats, Seimo pirmasis vicepirmininkas Juozas Olekas, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė ir Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius. Iki antradienio pretendentus galėjo kelti ir LSDP skyriai.
Tad ar LSDP verta rizikuoti viduryje kadencijos eksperimentuoti su naujais potencialiais lyderiais I. Ruginiene ir R. Duchnevičiumi, ar kliautis patyrusiais M. Sinkevičiumi ir J. Oleku, kurių biografijose yra skandalų dėl neskaidrumo? Tiesa, antradienį M. Sinkevičius paskelbė nekandidatuosiąs į šį postą. „Kauno diena“ pašnekovus kalbino dar iki šio jo pareiškimo.
„Būsimas premjeras turėtų turėti patirties politikoje. Turime galvoti apie valstybę, kad jam nereikėtų aiškintis, kur koks koridorius veda Vyriausybėje ar Seime. M. Sinkevičius ir J. Olekas – labiausiai patikrinti ir visuomenė geriausiai su jais susipažinusi, o tai labai svarbu renkantis premjero kandidatūrą“, – mano LSDP Vilniaus skyriaus pirmininkas Povilas Pinelis.
Jis svarsto: M. Sinkevičiaus didesnė patirtis – savivaldoje, rengiantis artėjantiems savivaldos rinkimams jo indėlio į partijos darbą labai reikės. Tačiau, jei jis bus ir premjeras, ir partijos pirmininkas, ar suspės dirbti abu darbus? J. Olekas turi didelės darbo patirties Vyriausybėje, Seime, Europos Parlamente, todėl perėjimas ir darbų tęstinumas būtų sklandesnis. Tačiau, sako P. Pinelis, dar reikia įvertinti visus faktorius ir ką skyriai pasakys, o prieš apsispręsdamas, kurį iš šių dviejų palaikyti, jis norės išgirsti ir jų vizijas.
Tiesa, abu turi dėmių biografijose – vienas vadinamajame čekučių, kitas – auksinių šaukštų skandale. „Dėl Jonavos rajono mero tašką padėjo Aukščiausiojo Teismo (AT) sprendimas. J. Olekas – žmogus, stovėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, visą laiką buvęs politikoje. Nemanau, kad kas nors dar gali būti, nes nebuvo pertraukos, kai jis neturėjo visko deklaruoti, nebuvo viešumoje. Daugiau klausimų dėl praeities kiltų dėl kitų pretendentų, nes juos mažiau pažįstame“, – mano P. Pinelis.
Beje, jis buvo vienas iš nedaugelio socialdemokratų, raginęs G. Palucką atsistatydinti. Jis neatmeta tikimybės, kad visada yra rizikos faktorius, nes partija – ne specialiosios tarnybos, negali žinoti visų savo narių verslo ryšių, interesų, labiau vertina asmenines savybes, viziją, viešąjį gyvenimą, žmogiškai pasitiki bendrapartiečių žodžiu.
„Tad dabar svarbiausia, kad žmonės išgirstų, ką sako mūsų naujasis laikinasis partijos pirmininkas ir buvęs premjeras, – atsiprašome Lietuvos žmonių už susidariusią situaciją ir norime judėti į priekį atgaudami jų pasitikėjimą“, – sako P. Pinelis.
Akmenės rajono mero Vitalijaus Mitrofanovo nuomone, kiekvienas iš keturių įvardytų pretendentų tinkantis, tik kiekvienam laikmečiui reikalingas savas kandidatas. Koks dabar? „Gal gerai būtų moteris, gal nurimtų aistros, gal žurnalistai pagarbiau elgtųsi. J. Oleko patirtis – visais lygmenimis, keliose Vyriausybėse. Visi siūlo jį, bet tuoj pat Andrius Tapinas išlįs su auksiniais šaukštais, Sveikatos apsaugos ministerijos dalykais ar rožinio kaspino finansavimo problematika. Tačiau skeletų atsiranda spintose tų žmonių, kurių praeitis pakankamai didelė. Kitas dalykas, kai žmonės jauni, dar nespėję prisidirbti kaip R. Duchnevičius ar I. Ruginienė“, – sako V. Mitrofanovas.
Tačiau, pasak jo, mąstant sistemiškai ir logiškai, laikantis partinio principo, tinkamiausias premjeras – M. Sinkevičius, nes būtent jis buvo įvardijamas kaip galimas kandidatas užimti šias pareigas. Tiesa, tai buvo iki kylant čekučių skandalui.
„Dabar M. Sinkevičius AT išteisintas. Ar nebegerbiame Teismo sprendimų? Taip, Vyriausiosios tarnybos etikos komisijos (VTEK) pripažintas kaltu. Tačiau politikų etikos kodeksai, VTEK ir yra tam, kad atskirtų atsakomybes: politines, etikos ir teisines. Ir prezidentą VTEK pripažino pažeidus įstatymą (dėl apsilankymo spektaklyje Londone „Operos fantomas“, už kurį sumokėta ambasados lėšomis). Tai visi sudėkime ginklus, jei turime valstybės tarnyboje didelį pasirinkimą, ir valio, tačiau to nėra“, – sako V. Mitrofanovas.
Jo manymu, būtų pranašumas, jei premjeras ir partijos pirmininkas būtų tas pats asmuo. V. Mitrofanovas pasakoja, kad jam teko dirbti meru, kai skyriaus pirmininkas buvo kitas asmuo. Tačiau kai esi deleguotas partijos, tampi pavaldus pirmininkui, nes tave delegavo ši organizacija. Kad turėtų šiokį tokį nepriklausomumą, premjerui geriau būti partijos pirmininku.
Pranašumai ir trūkumai
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius politologas Mindaugas Jurkynas (be kita ko, dirbęs Gedimino Kirkilo patarėju užsienio politikos klausimais, bet LSDP nariu nebuvęs) sako, kad tai politinis pasirinkimas: ko nori partija? „Jei nori išeiti iš socialinio aktyvizmo primesto skandalo su kuo mažesniais kaštais, gali rinktis arba patirtį turintį žmogų, nors praeityje ir patį turėjusį nuodėmių, tačiau už jas atkentėjusį, arba gali investuoti į naują politiką ir užsiauginti dar vieną aukšto lygio politiką. Abiem atvejais yra tiek pranašumų, tiek trūkumų: vieni turi politinės patirties, kiti – ne, bet yra švarus lapas ir gal būsimas geras politikas, jei politiškai ar kitaip nesusimaus“, – sako M. Jurkynas. Pasak jo, gali būti, kad I. Ruginienė bus priimtina pretendentė prezidentui, nes neturi politinių dėmių. Ateityje gal ji galėtų būti LSDP kandidatė į prezidentus.
Keturių pretendentų žymiai per daug. Paprasčiau būtų vienas aiškus veidas ir balsas. Ši LSDP lyderystės meniu įvairovė liudija jos organizacines ir tapatybines problemas.
Žinoma, daugiausia administracinės ir politinės patirties turi J. Olekas. M. Jurkynas primena, kad jis yra dirbęs keturiose Vyriausybėse: ir sveikatos, ir krašto apsaugos ministru. „Jam prikišamas vadinamasis auksinių šaukštų skandalas, nors, priminsiu, jis pats pasakė, kad kažkas negerai dėl viešųjų pirkimų. Vis dėlto socialinis aktyvizmas jam prilipino tą problemą, nors jis pats ją identifikavo. Tačiau už tą patį politinį prasižengimą dukart nebaudžiama: jo partija pralaimėjo rinkimus – viskas, atsiskaityta. Traukti tuos pačius kaltinimus, kai už tai politiškai jau atkentėta, nesąžininga bet kurios partijos ar politiko atžvilgiu“, – mano M. Jurkynas.
Pasak jo, M. Sinkevičius turi nemažą palaikymą, populiarumą, tačiau jam bus prikišamas čekiukų skandalas, nors AT jį išteisino. Jo administracinė patirtis nacionaliniu lygmeniu remiasi trumpai buvus ūkio ministru (jis atsistatydino, kai socialdemokratai pasitraukė iš koalicijos su „valstiečiais“), o savivaldos lygmeniu, kaip Jonavos rajono meras, jis turi ilgametės patirties. I. Ruginienė politikoje – naujas žmogus, tačiau ilgai vadovavo profsąjungoms, gerai išmano socialiai jautrius klausimus, socialinės rūpybos aspektus, darbuotojų teises. Iki šiol jokių politinių kontroversijų ji neturėjo, kaip ir ypatingos politinės patirties. R. Duchnevičius irgi yra jaunas politikas, administracinė patirtis daugiau remiasi savivaldos lygmeniu, ir gana nedideliu. Tačiau jis gerai vertinamas ir aktyvus socialdemokratų gretose. Tad, pasak M. Jurkyno, jis – panašiai kaip I. Ruginienė: politinė patirtis – nedidelė, tačiau biografijoje nėra politinių dėmių.
Beje, I. Ruginienė politikoje debiutavo 2025 m. Seimo rinkimuose, kuriuose LSDP sąraše įrašyta kaip nepartinė kandidatė, ir tik paskui įstojo į partiją.
Lengviausias scenarijus
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė, politologė Irmina Matonytė atkreipia dėmesį, kad, atrodo, pokytį Vyriausybėje norima daryti minimalų, kad ir koalicinės sutarties daug perrašinėti nereikėtų, ir Vyriausybės programa nebūtų peržiūrima iš esmės. „Paprasčiausia yra apsiriboti vien kandidato į premjerus parinkimu, teikimu ir patvirtinimu. Taip būtų sukurta įmanomai mažiausiai neaiškumo, nežinios ir poreikis susigyventi būtų tik prezidentui su naujuoju premjeru ir naujajam premjerui su savo ministrų kabinetu, o visa kita eitųsi po senovei“, – sako I. Matonytė.
Jos manymu, būtent dėl tokio pragmatiško požiūrio tiek daug ir išskirtinio dėmesio teikiama galimai premjero kandidatūrai, preziumuojant, kad pagal esamą Seimo rinkimų rezultatų dėlionę, valdančiosios daugumos struktūrą ir Lietuvos koalicinių vyriausybių formavime įsitvirtinusią taisyklę (nors būta ir bent vienos įsimintinos išimties prezidento Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos laikotarpiu) Vyriausybės formavimas pavedamas didžiausią frakciją Seime turinčios partijos lyderiui.
„Tad konkrečių asmenybių iš LSDP galimybės ir tinkamumas užimti premjero postą svarstomi būtent pagal šią paprasčiausią lygtį su vienu nežinomuoju. Viešai minimos bent keturios galimų kandidatų pavardės. Keturių – žymiai per daug. Paprasčiau būtų vienas aiškus veidas ir balsas. Ši LSDP lyderystės meniu įvairovė liudija apie gausų partijos narių skaičių turinčios, istoriškai ir teritoriškai stipriai įsitvirtinusios LSDP organizacines (reputacines) ir tapatybines (ideologines) problemas. Akivaizdu, kad nė vienas iš minimų pretendentų į premjerus neturi sidabrinės kulkos joms išspręsti“, – mano I. Matonytė.
Tad, pasak jos, klausimas, ar bus pasirinkta eksperimentuoti su naujesniu veidu partijoje (I. Ruginiene, R. Duchnevičiumi), ar pasiremta senesniu vilku (M. Sinkevičiumi, J. Oleku), įdomus tiek, kiek ir kaip, priimant galimą sprendimą, atsispindės LSDP nuokrypis nuo autoriteto pripažinimo kuo daugiau ir kuo solidesnės partinės karjeros turintiems partijos kadrams link mažiau politinės patirties sukaupusiems, gaiviau politinius sprendimus darantiems ir gyviau komunikuojantiems partijos bičiuliams. Ir tas, ir tas variantas turi savų pranašumų ir savų trūkumų. Tačiau, politologės nuomone, LSDP maloniai nustebintų pasirinkusi rizikingesnį naujesnio ir ryškesnio lyderio variantą.
Nauja koalicija?
I. Matonytė atkreipia dėmesį, kad G. Palucko atsistatydinimas ir iš to kilęs poreikis tvirtinti naują Vyriausybės vadovą atveria ir galimybę padaryti pakeitimų ministrų kabinete ar net ir pačioje valdančiojoje koalicijoje. Čia svarbesnis taptų prezidento vaidmuo. „Sunku pasakyti, ar prezidentui patrauklu ir ar jam apsimokėtų rodyti daugiau iniciatyvos, didinti statymus ir kelti aukštesnius reikalavimus, taip susikuriant ir sau pačiam daugiau rizikos ir neaiškumo negu yra santykiuose su dabartine valdančiąja dauguma ir LSDP vadovaujama koalicine centro-kairės Vyriausybe“, – svarsto politologė.
Vis dėlto, jos manymu, nors nė vieno dabartinio ministro prezidentas labai aštriai lyg ir nėra kritikavęs, bet keleto jų keitimo reikalavimas leistų jam parodyti savo galią tiek naujojo kabineto atžvilgiu, tiek ir signalizuoti prezidento reakciją į dalies visuomenės reiškiamą nepasitenkinimą kai kurių jų sprendimais (pavyzdžiui, švietimo, mokslo ir sporto ministrės sprendimu dėl 10 balų pridėjimo).
Koalicijos pokyčiai būtų stiprus ženklas, kad moralės ir atsakingo politinio veikimo principai Lietuvos politikoje yra iš esmės svarbūs ir jų laikomasi ne tik tada, kad bėda prispiria.
Maža to, I. Matonytės nuomone, būtų galima kalbėti ir apie tai pakeitimus valdančiojoje koalicijoje. „Prezidentas galėtų pademonstruoti, kad LSDP kaip partija savo patikimumą sugriovė jau bent keletą kartų ir todėl turi būti politiškai aiškiai nubausta. Pirmą – rinkimų kampanijoje melagingai žadėdama vieną premjerą, o pateikdama kitą, antrą – į koaliciją įtraukdama radikalią antisemitinę partiją, trečią – proteguodama ir toleruodama G. Palucką, į viešumą iškilus neskaidriems jo verslo reikalams. Tad naujosios Vyriausybės formavimo užduotį prezidentas, išlikdamas ištikimas savo centro-kairės politinėms preferencijoms, galėtų pavesti Sauliui Skverneliui, dabartinės koalicijos partnerės „Vardan Lietuvos“ lyderiui, ar galbūt net pasiūlydamas tos užduoties imtis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiui A. Verygai“, – mano I. Matonytė.
Pasak jos, šis trečiasis scenarijus labiausiai išsiūbuotų politinius vandenis, nes koalicijos partnerių dėlionė ir konkrečių ministerijų vadovai galėtų pasikeisti gana dideliu mastu. „Tačiau tokio lygmens pokyčiai ne tik premjero ar vieno kito ministro asmenyse būtų stiprus ženklas, kad moralės ir atsakingo politinio veikimo principai Lietuvos nacionalinėje politikoje yra iš esmės svarbūs ir jų laikomasi ne tik tada, kad bėda prispiria“, – pabrėžia politologė.
Apie pokyčius koalicijoje ir ministrų kabinete kalba ir kai kurie socialdemokratai, tačiau kitokius. Akmenės rajono mero V. Mitrofanovo nuomone, koalicinę sutartį iš esmės reikia priimti naują ir smarkiai pakoreguoti. „Šios sudėties koalicija dirbti gali. Tačiau vieno partnerio veikla kelia abejonių, ar jis yra partneris, – net opozicija mūsų tiek nekritikavo kaip Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, – stebisi V. Mitrofanovas.
Politologo M. Jurkyno nuomone, formaliai socialdemokratai turi ne vieną variantą: „Pavyzdžiui, mažumos Vyriausybę, tačiau LSDP jau pasimokę su G. Kirkilo ministrų kabinetu, kurį konservatoriai rėmė, o pačioje pabaigoje politiškai išdavė. Socialdemokratai gali rinktis tą pačią koalicijos sudėtį arba tik R. Žemaitaičio „Nemuno aušrą“, nes vien aritmetiškai to pakanka daugumai, arba dar pridėti „valstiečius“. Manau, priklausys, kiek socialdemokratai politiškai pikti ant demokratų ir rinksis stabilumą ar tam tikrą sąskaitų suvedimą, vis tiek išlaikydami lyderystę.“
Dabar valdančioji dauguma Seime turi 86 mandatus iš 141: LSDP – 52, „Nemuno aušra“ – 19, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ – 15.
Jau užvirė diskusijos ir dėl atskirų ministrų, visų pirma, švietimo, mokslo ir sporto, krašto apsaugos. „Nemuno aušra“ jau pareiškė kai kuriuos savo deleguotus ministrus keisianti.
V. Mitrofanovas įsitikinęs: „Premjerui reikės dirbti, tad jis turi formuoti savo komandą, nepaisant, kad kas nors jau dirba ministrais.“
Tad dabar klausimas, ar Vyriausybė ir valdančiosios daugumos koalicinė sutartis pasikeis tik viena pavarde, ar bus bandoma bent kiek rinkėjams kompensuoti socialdemokratų apgavystę dėl premjerės ir koalicijos partnerių. Jei LSDP ir vėl bus patikėta siūlyti premjerą, kaip prieš rinkėjus atrodys ši didžiausia narių skaičiumi partija, jei ir vietoj G. Palucko vėl siūlys politikus su dėmėtomis biografijomis? Galų gale, ar, keičiantis Vyriausybei, bent jau bus pasinaudota galimybe pakeisti silpniausias ministrų kabineto grandis?
Atsakymai turėtų paaiškėti per artimiausią mėnesį su trupučiu. Ne daugiau kaip per penkiolika dienų Gitanas Nausėda turės pateikti Seimui svarstyti nuolatinio ministro pirmininko kandidatūrą. Didžiausią frakciją parlamente turintys socialdemokratai dėl jos apsispręs trečiadienį. Seimui pritarus naujojo premjero kandidatūrai, jis ne daugiau kaip per penkiolika dienų turės parlamentui pateikti su prezidentu suderintą naująjį ministrų kabinetą ir Vyriausybės programą. Jai taip pat turės būti pritarta balsuojant.
Keturi pretendentai į premjerus
J. Olekas
Amžius: 69 metai.
Išsilavinimas: chirurgija, dr.
Partija: LSDP nuo 1989 m.
Politinė (ar kitose institucijoje) patirtis: sveikatos ir krašto apsaugos ministras, Seimo, Europos Parlamento narys.
Reputacija: skandalai dėl skaidrumo jam dirbant sveikatos ir krašto apsaugos ministru.
M. Sinkevičius (antradienį paskelbė nekandidatuosiąs)
Amžius: 41 metai.
Išsilavinimas: teisės bakalauras, marketingo ir vadybos magistras, dr.
Politinė (ar kitose institucijoje) patirtis: Jonavos rajono meras, ūkio ministras.
Reputacija: vadinamajame čekiukų skandale AT išteisino, VTEK pripažino pažeidusiu įstatymą.
I. Ruginienė
Amžius: 44 metai.
Išsilavinimas: visuomenės sveikatos ir darbo teisės magistras, miškų valdymo bakalauras.
Politinė (ar kitose institucijoje) patirtis: Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė. LSDP – naujokė, 2025 m. į Seimą kandidatavo LSDP sąraše kaip nepartinė kandidatė.
Reputacija: be skandalų.
R. Duchnevičius
Amžius: 33 metai.
Išsilavinimas: verslo teisės magistras.
Politinė (ar kitose institucijoje) patirtis: Vilniaus rajono meras.
Reputacija: be skandalų.
(be temos)
(be temos)
(be temos)