Patyrė fiasko
Skaičiuojant, kurios partijos pirmininkas besibaigiančiaisiais 2025-aisiais dažniausiai mirgėjo žiniasklaidoje, lyderiai būtų socialdemokratai, nes per vienus metus jie jų turėjo tris.
Naujuosius jie pradėjo dar su Vilija Blinkevičiūte. Tačiau rinkėjams dvigubai apsimelavusi ir dėl ėjimo į premjeres, ir dėl nėjimo į koaliciją su „Nemuno aušra“ politikė nebekandidatavo ir į partijos pirmininkės postą.
Balandžio pabaigoje prie šios politinės jėgos vairo grįžo Gintautas Paluckas, lig tol pagarsėjęs kaip į nesėkmingiausius rinkimus Socialdemokratų partiją (LSDP) atvedęs jos pirmininkas. Tačiau jau po mėnesio partijos lyderio poste kilo skandalų serija apie galimai neskaidrius jo verslo sandorius ir liepos pabaigoje jis paliko ir premjero, ir LSDP pirmininko postus.
Partijos vairą perėmė Mindaugas Sinkevičius, tačiau premjero – ne. Atkritus pretendentams, kurių spintose apstu skeletų, šis atiteko populiariai ligtolinei socialinės apsaugos ir darbo ministrei Ingai Ruginienei. Socialdemokratai vylėsi, kad jos populiarumas pridės balų ir visai partijai. Tačiau į neregėtas žemumas krito ir ji pati, ir LSDP.
„Delfi“ užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ lapkričio pabaigoje atliktoje visuomenės apklausoje tarp geriausiai tinkančių užimti premjero pareigas I. Ruginienė tebuvo penkta. „Spinter tyrimų“ vadovas sociologas Ignas Zokas sakė neprisimenantis, kad pareigas einantis ministras pirmininkas premjerų reitinge būtų kritęs taip žemai.
Socialdemokratai tikrai susilaukia daug žiniasklaidos dėmesio, tačiau ne dėl gerų darbų. Žiniasklaidos stebėsenos bendrovės „Mediaskopas“ duomenų strategė Vilūnė Kairienė lygina: „Dėl įvairių skandalų, kurie purto socialdemokratus, jų dabartiniai lyderiai minimi gerokai dažniau. Net lyginant trijų pastarųjų premjerų pirmas 80 dienų, I. Ruginienė išsiskiria intensyvumu (Saulius Skvernelis 2016–2017 m. minėtas 10 718 kartų, Ingrida Šimonytė 2020–2021 m. – 12 442, I. Ruginienė – 17 407).“
Pasak jos, nors M. Sinkevičius formaliai tapo partijos pirmininku, viešajame diskurse jis kol kas dar nėra neabejotinas LSDP veidas. Nuo rugpjūčio, kai jis pradėjo pirmininkauti partijai, o I. Ruginienė nominuota į premjeres, tarp jų – aiškus kontrastas: M. Sinkevičius žiniasklaidoje paminėtas 9 152 kartus, per triskart mažiau nei I. Ruginienė.
„Jo komunikacija labiau siejama su administracine patirtimi, savivaldos klausimais ir vidine partijos konsolidacija, o ne su nuolatine nacionaline darbotvarke. Tai sukuria situaciją, kai partijos viešasis balsas vis dar nėra iki galo sutelktas prie pirmininko. Akivaizdu, kad formali lyderystė ne visada automatiškai virsta komunikacine ir simboline lyderyste“, – konstatuoja V. Kairienė.
Pasak Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ direktoriaus sociologo Vlado Gaidžio, nauju LSDP lyderiu M. Sinkevičiumi žmonės pasitiki, jo vertinimų balansas yra teigiamas. „Tačiau atsakant į klausimą, kas geriausiai atstovauja jūsų interesams, jis tik vienuoliktas, labai toli. Matyt, žmonių akyse jis nėra lyderis ir LSDP asocijuojasi su I. Ruginienės veikla. O ši kiekvieną dieną kažką nusišneka ir reitinguose važiuoja žemyn“, – sako V. Gaidys.
„Lietuvos ryto“ užsakymu „Vilmorus“ lapkritį atliktoje apklausoje I. Ruginienės vertinimas pirmą kartą su dideliu minusu (palankiai ją vertina 35,4 proc., nepalankiai – 41 proc.), LSDP užleido lyderių pozicijas konservatoriams, o 12 proc. rėmėjų – mažiausias šios partijos rezultatas per ketverius metus.
Į postą nesiverš
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto docento politologo Igno Kalpoko, partijai per vienus metus trys pirmininkai jau savaime turi dezorientuojantį poveikį. Tai gana aiškiai matyti ir LSDP veikloje. „O kai nėra nei aiškios krypties, nei aiškios lyderystės, labai lengva pasiduoti šalia esantiems gana aktyviems ir alternatyvų nepripažįstantiems lyderiams. Iš čia turbūt kartais ir atsiranda pojūtis, kad socialdemokratai yra tapę tiesiog „Nemuno aušros“ filialu, nes jų pačių lyderystės problemos šiuo metu labai didelės“, – mano I. Kalpokas.
W. Tomaszewskis, LLRA-KŠS pirmininkaujantis nuo 1999 m., vienbalsiai perrinktas dar ketveriems metams. Rinkimuose konkurentų jis neturėjo.
Jo nuomone, nebeliko ir intrigos, kas 2026 m. gegužę taps nuolatiniu LSDP pirmininku: jei I. Ruginienei tik tapus premjere dar buvo galima svarstyti ir jos galimybes, dabar, po trijų jos premjeravimo mėnesių ir matant dabartinius jos reitingus, tai jau nurašytas klausimas. Turbūt vienintelis variantas, kad toliau pirmininkavimą tęs M. Sinkevičius, tik jau nebe kaip laikinai einantis pareigas.
Politologo prognozėmis, vargu ar dar kas norės kandidatuoti, kai partija tokioje situacijoje. Jei LSDP populiarumo trajektorija išliks panaši kaip dabar, net ir savivaldos rinkimuose, kur socialdemokratai būna gana stiprūs, gali kilti problemų. Ypač jei pavyks kultūros protesto atstovų planai važinėti po regionus, rengti diskusijas ir mobilizuoti žmones, tikėtina, prieš dabartinius valdančiuosius.
Konservatoriai aukštyn
Nuo vasario Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vedlys Laurynas Kasčiūnas – partijai į naudą. Pasak V. Gaidžio, išrinkus jį, auga konservatorių reitingas, dabar jie lyderiauja tarp partijų, o aukštesnis rezultatas buvo tik 2021-ųjų gegužę. Tiesa, paties L. Kasčiūno vertinimų daugiau neigiamų nei teigiamų.
Po partijai nesėkmingų Seimo rinkimų ligtoliniam konservatorių pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui nutarus trauktis iš politikos, o de facto partijos lyderei Ingridai Šimonytei atsisakius kandidatuoti, rinkdamiesi populiarų buvusį krašto apsaugos ministrą L. Kasčiūną, sugebėjusį vienmandatėje apygardoje laimėti prieš Saulių Skvernelį, konservatoriai ir tikėjosi, kad lyderio populiarumas multiplikuosis į visos partijos reitingus.
„Taip, dabar konservatorių reitingai neblogi, ypač turint omenyje, kad dar prieš metus tai buvo valdančioji partija. Tačiau TS-LKD turi savo tradicines „lubas“, jiems nelabai pavyksta pritraukti naujų rinkėjų, nebent galėtų susigrąžinti nusivylusius jais. Kita vertus, turint omenyje, kaip nesiseka dabartiniams valdantiesiems, turbūt bet kuri partija, kuri matoma kaip pagrindinė opozicinė, būtų pirmoje reitingo vietoje. Tad pamatuoti, ar čia yra L. Kasčiūno efektas, kurio labai tikėjosi partijos nariai, kai jį su didžiule banga išrinko partijos pirmininku, kol kas labai sunku“, – mano I. Kalpokas.
L. Kasčiūnas žadėjo, kad daugiau bendraus su žmonėmis, „atsiims“ Kauną. I. Kalpokas pripažįsta, kad naujasis konservatorių lyderis tikrai daugiau nei jo pirmtakas važinėja po Lietuvą, susitinka su potencialiais rinkėjais. „Buvo nemažai vilčių, kad jis savo aktyvumu, ekspresyvumu, kartais piktumu įveiks Remigijų Žemaitaitį, tačiau to nematyti. O dėl Kauno, tai kai kurios politinės jėgos, pavyzdžiui, liberalai jau labai aiškiai dirba ir pozicionuoja galimas kandidatūras savivaldos rinkimuose, tačiau TS-LKD veikloje kol kas nematyti nieko, kas leistų galvoti, kad jų nesėkmės scenarijus nepasikartos ir naujuose rinkimuose“, – teigia I. Kalpokas.
Tebeaktualus ir klausimas, kas iš tikrųjų yra konservatorių lyderis. Premjerų reitinguose I. Šimonytė pastaruoju metu vėl lyderė, o L. Kasčiūnas geriausiu atveju su keletu procentų velkasi maždaug dešimtuko pabaigoje. „Kaip pagrindinės opozicinės partijos lyderiui – kuklokas rezultatas“, – atkreipia dėmesį I. Kalpokas.
„Mediaskopo“ duomenimis, L. Kasčiūnas 2025-aisiais žiniasklaidoje minėtas 11 323 kartus, pustrečio karto mažiau nei R. Žemaitaitis ir du kartus mažiau nei S. Skvernelis. „Tapęs naujuoju TS-LKD pirmininku L. Kasčiūnas gana sėkmingai perima lyderio matomumą, ypač lyginant su tuo, kad dar visai neseniai partijos komunikacijoje dominavo kiti veidai. Vis dėlto jo lyderystė dar nėra visiškai „uždariusi“ ankstesnio laikotarpio – partijos viešajame diskurse vis dar ryškiai egzistuoja buvę lyderiai ir buvusios figūros, kas rodo pereinamąjį etapą. I. Šimonytė minima 6 622 kartus – beveik pusę tiek kiek L. Kasčiūnas, nors paprastai atotrūkis tarp partijos pirmininko ir kitų partijos veikėjų būna didesnis. Nors nėra partijos pirmininkė, I. Šimonytė išlieka itin stipri komunikacinė figūra, kurios viešasis svoris vis dar konkuruoja su dabartiniu lyderiu“, – sako V. Kairienė. Taigi, pasak jos, panašu, kad L. Kasčiūnas dar tik kuria savo, kaip pagrindinio partijos autoriteto, poziciją – jis matomas, bet dar ne visiškai „perrašo“ ankstesnį lyderystės naratyvą.
Amžinasis pasitraukė
Didžiausia 2025-ųjų sensacija partijų pirmininkų rotacijoje – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderio Ramūno Karbauskio pasitraukimas. Šiai partijai su viena aštuonerių metų pertrauka jis vadovavo nuo 1997-ųjų. R. Karbauskis ir Waldemaras Tomaszewskis, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) pirmininkaujantis nuo 1999 m., vadinti amžinaisiais pirmininkais, kurių iš posto neišklibindavo net ir jų fiasko rinkimuose. Vasarį W. Tomaszewskis bendrapartiečių vienbalsiai perrinktas dar ketveriems metams. Rinkimuose konkurentų jis neturėjo.
O štai R. Karbauskis kovą paskelbė pasitraukiąs iš politikos, to motyvu nurodydamas verslo reikalus. Naujuoju „valstiečių“ lyderiu tapo Europos Parlamento (EP) narys Aurelijus Veryga, lig šiol buvęs „šešėliniu“ partijos vedliu.
„Kas ten žino, gal R. Karbauskis turi nuolatinę tiesioginę telefono liniją su A. Veryga ir vairuoja nuo savo mėgstamos galinės sėdynės. Tačiau viešumoje iš tikrųjų galima net pamiršti, kad toks žmogus egzistuoja“, – sako I. Kalpokas.
Vis dėlto, jo vertinimu, pasikeitus LVŽS pirmininkui kol kas sunku pamatyti labai ryškius pokyčius partijoje. Valdančiojoje daugumoje ji – gana tipinis mažasis koalicijos partneris, kuris lieka šešėlyje, kas kartais jai nėra blogai, nes pagrindinius kaltinimus dėl visų problemų susirenka didžiosios koalicijos partijos. Tačiau „valstiečiams“ galimybė demonstruoti kokias nors savo pozicijas ir politinį veikimą labai ribota, nes Seime teturi šeši atstovus, Vyriausybėje – vieną deleguotą ministrą.
Ar „valstiečiams“ A. Veryga geriau nei jo pirmtakas? „Neabejotinai taip, nes R. Karbauskis buvo gana poliarizuojanti asmenybė, su kuria ir koalicijoje būtų buvę nepaprastai sunku dirbti. Socialdemokratai vargu ar į dabartinę valdančiąją daugumą būtų taip entuziastingai ėmę valstiečius, jei jiems tebevadovautų R. Karbauskis, nes jie jau turi problemą su viena stipria ir į savo ego labai aiškiai orientuota asmenybe – R. Žemaitaičiu. Turėti antrą tokį probleminį partnerį būtų buvę pernelyg sunku. Partijos vadelių perdavimas A. Verygai sudarė sąlygas „valstiečiams“ patekti į valdančiąją daugumą, kas dabar didina jų matomumą ir, žinoma, galimybes atidirbti savo tikslinių rinkėjų grupėms“, – mano I. Kalpokas.
„Mediaskopo“ duomenimis, A. Verygos pavardė žiniasklaidoje 2025-aisiais minėta 4 294 kartus. V. Kairienės vertinimu, jis veikia labiau kaip vienas iš svarbių partijos veidų, o ne absoliutus jos centras. Jo matomumas dažnai siejamas su konkrečiomis temomis, ypač sveikatos politika ar vertybiniais klausimais, tačiau jis nėra vienintelis ar dominuojantis partijos balsas. Tai rodo, kad A. Verygai tik iš dalies pavyksta įsitvirtinti kaip pagrindiniam partijos atstovui – jis ryškus, bet ne vienvaldystės režimu.
Pokyčiai neplanuojami
Keliose kitose partijose nebuvo abejonių, kad rinkimuose esami pirmininkai pratęs savo lyderystę. Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis S. Skvernelis „Vilmorus“ apklausoje nuo prezidento atsilieka tik paklaidos ribose.
I. Kalpoko vertinimu jis, o ne L. Kasčiūnas dažnai atrodo kaip tikrasis opozicijos lyderis, nepaisant, kad konservatorių frakcijos narių yra net 28, o demokratų – šešiolika.
„S. Skvernelis gali keisti pozicijas, dabar kalbėti ir elgtis taip, tarsi niekada šią kadenciją nebūtų buvęs valdančiojoje daugumoje ir ten būtų viskas vykę be jo. Dabar jis – kovotojas už laisvą žodį ir žurnalistus, nors kai pats buvo ministras pirmininkas, trynė posėdžių įrašus ir slėpė juos nuo žurnalistų. Ir net žinant šią priešistorę, jis skamba pakankamai aiškiai, užtikrintai ir artikuliuotai. Čia iš tikrųjų yra politiko talentas“, – sako I. Kalpokas.
„Mediaskopo“ duomenimis, S. Skvernelis žiniasklaidoje minėtas net 23 909 kartus, tarp partijų pirmininkų jį lenkė tik R. Žemaitaitis. „S. Skvernelis yra aiškus partijos autoritetas, tačiau „Vardan Lietuvos“ viešajame lauke išlieka ir kaip platesnė komanda, o ne vieno žmogaus projektas. Jis dažnai minimas kaip patyręs politikas, valstybės veikėjas ir sprendimų priėmėjas, tačiau jo komunikacija labiau subalansuota ir mažiau personalizuota nei R. Žemaitaičio. Tai rodo stabilų, bet ne maksimaliai dominuojantį lyderystės modelį“, – vertina „Mediaskopo“ duomenų strategė V. Kairienė.
Niekas neabejojo ir dar viena Viktorijos Čmilytės-Nielsen pergale Liberalų sąjūdžio pirmininko rinkimuose. I. Kalpoko įsitikinimu, ši partija kol kas lyderio nekeis, juo labiau kad, esant tokiai įaudrintai politinei aplinkai, ramus stilius, kurį demonstruoja liberalų lyderė, gali būti tam tikra patraukli alternatyva žmonėms, norintiems ramybės ir politikų, kurie nerėkia vieni ant kitų.
Nors, „Mediaskopo“ duomenimis, V. Čmilytė-Nielsen pagal paminėjimų žiniasklaidoje rodiklius (7 221) nėra tarp lyderių, bet ji nuosekliai matoma. „Jos lyderystė labiau siejama su politiniu stabilumu ir instituciniais vaidmenimis, o ne su aštria ar dominuojančia komunikacija. Ji nėra linkusi užgožti partijos ar paversti jos vieno asmens projektu. Tai lemia, kad ji suvokiama kaip solidi, bet ne itin agresyviai konkuruojanti su labiausiai matomais politiniais lyderiais. Liberalų sąjūdžio atveju lyderystė labiau paskirstyta nei personalizuota“, – sako V. Kairienė.
O dažniausiai, „Mediaskopo“ duomenimis, net 27 420 kartų 2025-aisiais žiniasklaidoje minėta R. Žemaitaičio pavardė. „Jis neabejotinai įsitvirtina kaip ryškiausias ir dominuojantis „Nemuno aušros“ veidas. Jo matomumas nėra formalus – jis nuosekliai siejamas su partijos pozicijomis, vertinimais, itin dažnai – su konfliktais. R. Žemaitaitis veikia ne tik kaip partijos pirmininkas, bet ir kaip nuolatinis interpretatorius, komentatorius ir provokatorius, todėl partijos komunikacija praktiškai neatskiriama nuo jo asmens“, – vertina V. Kairienė.
Konservatoriai turi labai stiprų balsuojančiųjų ratą, tad šie už ją balsuoja, kas bebūtų jos pirmininkas. Tačiau partijoms, kurių rinkėjas mažiau apibrėžtas, lyderis labai svarbus.
Tad nenuostabu, kad ir partijos pirmininko rinkimai buvo iš anksto nulemti, nes „Nemuno aušra“ ir yra R. Žemaitaitis. Neliktų jo, neliktų ir „Nemuno aušros“.
Virsmai ir perversmai
Nacionalinės politikos užribyje likusios kelios partijos taip pat turi naujus pirmininkus. Kai kuriose nebuvo nė girdėti, kad jie keistųsi, o apie kai kurias tik ir išgirdome dėl nepasidaljimo valdžia.
Laisvės partija Tomą Vytautą Raskevičių išsirinko nauju lyderiu dar 2024-ųjų pabaigoje, iš karto po nesėkmės Seimo rinkimuose. „Laisviečių“ yra Vilniaus miesto taryboje, šiuo metu jie bando aktyviai reikštis kultūros protestų kontekste. „Kiek jiems išeina, tiek jie matomi ten, kur yra jų tikslinė rinkėjų grupė. Kaip neparlamentinei partijai, reitingai nėra tragiški, tačiau atstatyti turėtas pozicijas bus labai sudėtinga“, – mano I. Kalpokas.
Žaliųjų partija savo lydere vėl perrinko Ievą Budraitę.
Regionų partijoje po aistringų vidinių batalijų besiginčijant, kas yra partijos pirmininkas, šalinimų iš partijos, įtarimų dėl finansų tvarkymo, net kreipimųsi į teisėsaugą, pirmininkės postas patikėtas politikoje mažai kam girdėtai Giedrei Pavasarytei. „Ir šiaip ši partija nebuvo labai stipri, o netekusi turbūt vienintelės nacionaliniu mastu atpažįstamos lyderės tikrai vargiai begali ką nors pasiūlyti. Partija pradingusi ir iš reitingų, ir iš viešosios erdvės“, – vertina I. Kalpokas.
Nacionaliniame susivienijime taip pat virė aistros. Vienintelis jo atstovas Seime Vytautas Sinica partijos valdybos buvo pašalintas iš partijos, bet dalis partiečių tai užginčijo ir suvažiavime jį išrinko nauju pirmininku.
Darbo partijos naujasis lyderis – ūkininkas iš Švenčionių rajono Gintaras Steponėnas.
Kam svarbiausias
Tokio proveržio kaip 2021 m. socialdemokratų vedle tapusiai V. Blinkevičiūtei nepavyko padaryti nė vienam 2025-aisiais partijos vairą gavusiam politikui: „Vilmorus“ apklausose šios partijos rėmėjų skaičius nuo 12 proc. gegužę pakilo iki 23 proc. birželį, o metų pabaigoje siekė 32 proc., beveik tris kartus daugiau nei pirmininkaujant jos pirmtakui.
Vis dėlto konservatoriams ir „valstiečiams“ nauji lyderiai – į naudą. Konservatorių reitingas nuo 2025-ųjų pradžios pakilo nuo 9,6 iki 13,7 proc., jie pirmauja apklausose, „valstiečiai“ priimti į valdančiąją daugumą, tad gali realizuoti dalį pažadų rinkėjams. Tiesa, abiejų šių partijų, kaip ir socialdemokratų, kuriems vėl tenka ieškoti naujo vedlio, narių skaičius per metus kiek nukrito. Jį pagausino tik tuos pačius lyderius perrinkusi „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušra“.
Tačiau nors Lietuvoje politika labai personifikuota ir lyderio personalija rinkėjams labai svarbi, vis dėlto pirmininko galimybės pakeisti partijos populiarumo dinamiką – nevienodos. Pasak politologo I. Kalpoko, konservatoriai yra ta politinė jėga, kurios galimybėms lyderis turi mažiausiai įtakos: ji turi labai stiprų balsuojančiųjų ratą, tad šie už ją balsuoja, nepriklausomai nuo jos pirmininko. Tiesa, populiarus lyderis gali kiek kilstelėti šias „lubas“.
Partijoms, kurių rinkėjas mažiau apibrėžtas, lyderis labai svarbus. O toms, kurių lyderis ir yra partija, kaip kad Darbo partijoje buvo Viktoras Uspaskich ar dabar „Nemuno aušroje“ R. Žemaitaitis, jis yra esminis ne tik sėkmės, bet ir išgyvenimo komponentas.
(be temos)