Iš idealistinių paskatų

Diplomato Antano Liutkaus kūrybos parodos išvakarėse šiais klausimais diskutuota Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Lietuvių diplomatų kūrybos egzilyje kontekste prisimintas A.Liutkaus atvejis.

"Fenomenas: nepriklausomos Lietuvos du dešimtmečius žmonės ėjo į diplomatinę tarnybą iš idealistinių paskatų – dirbti Lietuvai. Tam jie dažnai aukojo laiką kūrybai. Pavyzdžiui, mums labiau kaip rašytojas žinomas Ignas Šeinius bičiuliams skelbė: stabdau savo kūrybą tam tikram laikotarpiui – išvažiuoju dirbti diplomatu", – sakė VDU docentė, literatūrologė Dalia Kuizinienė. Pabrėžta, kad idealistinę poziciją Lietuvos diplomatai išsaugojo ir vėliau, kai pasaulio žemėlapyje nebeliko jų atstovaujamos valstybės.

Diskusijoje atkreiptas dėmesys, kad dažnas tarpukario Lietuvos diplomatas buvo tikras eruditas, plataus išsilavinimo žmogus. "Trisdešimties žymiausių Lietuvos diplomatų išsilavinimas buvo tokio lygio, kad jie iš užsienio kalbų vertė pasaulio literatūros kūrinius, arba atvirkščiai – lietuvių autorių kūrinius vertė į užsienio kalbas. Daugelis jų mokėjo po penkias šešias užsienio kalbas. Užsienyje jie aplink save kūrė stiprias kultūrines aplinkas, – sakė Lietuvos egzilio diplomatijos tyrinėtoja, VDU istorikė Asta Petraitytė-Briedienė. – Pavyzdžiui, pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntinys Prancūzijoje, aktyvus lietuvių kultūros propaguotojas Vakarų Europoje, poetas Oskaras Milašius. Jo ataskaitos, teiktos Užsienio reikalų ministerijai, buvo puikiausi grožinės literatūros tekstai, esė."

Buvo žinomos asmenybės

Lietuvos pasiuntinybėje Prancūzijoje A.Liutkus dirbo šalia tokių asmenybių kaip Jurgis Savickis, Jurgis Baltrušaitis. Pasak A.Petraitytės-Briedienės, kai kurie mūsų šalies diplomatinio korpuso atstovai Prancūzijos visuomenei visų pirma buvo žinomi kaip asmenybės. Kad jie buvo ir diplomatai, žinojo mažesnis ratas žmonių. Viena garsiausių lietuviškų pavardžių prancūzams buvo Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis (1903–1988), diplomato ir poeto simbolisto Jurgio Baltrušaičio sūnus. Sorbonos universiteto absolventas J.Baltrušaitis jaunesnysis Prancūzijos intelektualams buvo žinomas kaip dailės istorikas medievistas, Prancūzijos, JAV – Kolumbijos ir Jeilio – universitetų vizituojantis profesorius, analizavo viduramžių dvasinę kultūrą, Rytų ir Vakarų meno stilius, meno formų kaitą ir virsmus.

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, istoriko, Lietuvių išeivijos instituto direktoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus teigimu, J.Baltrušaičio jaunesniojo atėjimas dirbti į diplomatinį korpusą buvo ypatingas. Mat kai Lietuva buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį, pagal Ženevos konvenciją jos diplomatinio korpuso atstovai išsaugojo savo statusą, tačiau naujais šio korpuso nariais tapti buvo labai sudėtinga. Kiekvienai naujai pareigybei neformaliame Lietuvos diplomatiniame korpuse turėjo būti gautas žodinis JAV valstybės departamento pritarimas. Pritarimo reikėjo, kad iš JAV sąskaitose saugotų Lietuvos lėšų būtų galima diplomatams mokėti nors ir nedidelius atlyginimus.

Įsiuvo lapų pasui

"Ir štai 1960 m., kai Stasys Antanas Bačkis ruošėsi išvykti į JAV dirbti Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone, jo rūpestis buvo savo vietoje palikti tokį žmogų, kuris būtų ne žemesnio, o gal net aukštesnio lygio asmenybė nei jis pats. Tuomet vyriausiuoju neoficialiu Lietuvos diplomatu Prancūzijoje buvo paskirtas J.Batrušaitis jaunesnysis. Įkalbinti J.Baltrušaitį dirbti šį darbą buvo labai svarbu. Juk tuo metu visa Lietuvos, kaip nebeegzistuojančios valstybės, diplomatinė tarnyba jau buvo už tarptautinės diplomatijos ribų", – pastebėjo E.Aleksandravičius.

Vis dėlto lietuviai tęsė savo darbą, kiekviena proga tuomečio politinio pasaulio didžiūnams bandydami priminti apie Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos valstybių okupaciją. Taip pat jie kasmet organizuodavo priėmimus Vasario 16-osios proga ir patys dalyvaudavo kitų užsienio valstybių rengiamuose oficialiuose priėmimuose. Šį darbą J.Baltrušaičiui padėjo dirbti A.Liutkus, tuo metu ėjęs neoficialios Lietuvos atstovybės Prancūzijoje sekretoriaus pareigas.

Diskusijoje atkreiptas dėmesys, kad kai kurie Lietuvos diplomatai labai ilgai išsaugojo savo galiojančius diplomatinius pasus. Naują diplomatinį pasą okupuotos Lietuvos atstovams gauti būtų buvę neįmanoma, tačiau kasmet pratęsti esamą buvo palyginti nesudėtinga. Pase turėjo tilpti ir vizos, spaudai kiekvienąkart kertant valstybės sieną. "Kai mano tėvo 32 p. diplomatinis pasas baigėsi, jis tiesiog įsiuvo daugiau baltų lapų. Ir įgaliotieji asmenys antspaudus dėjo toliau – nežinau, kaip jis juos įkalbėjo tai daryti prisiūtuose lapuose", – šyptelėjo diplomato ir dailininko sūnus Perkūnas Liutkus.

Liūdnas vaiko gimtadienis

P.Liutkus prieš keletą metų Lietuvai padovanojo vertingus savo tėvo archyvus. Už istorinio palikimo puoselėjimą jis yra apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu – Lietuvos diplomatijos žvaigžde. Šį kartą VDU Lietuvių išeivijos institutui jis padovanojo savo tėvo diplomatinį pasą.

P.Liutkaus vaikystės prisiminimuose – garsūs dėdės poetas Jonas Aistis, rašytojas Jurgis Savickis, semiotikas Algirdas Julius Greimas, visuomenės veikėjos Ugnės Karvelis tėvas Petras Karvelis. "Diplomato Petro Klimo nebeprisimenu. Tačiau turiu vaikystės nuotrauką, darytą 1943 m. rugsėjo 19 d., per mano ketverių metų gimtadienį. Joje – aš ir keturios žvakutės ant torto. Aplink – tuščia. Turėjo būti šventė, bet jos išvakarėse gestapas suėmė P.Klimą. Visi susirinko, bet nuotaikos buvo tokios, kad ne gimtadienis buvo svarbiausia", – prisiminė puikiai lietuviškai kalbantis P.Liutkus. Pasak jo, tėvas ir kiti garsūs dėdės vaikų akivaizdoje niekada nekalbėjo apie valstybės reikalus. "Taip jie laikėsi protokolo", – į sunkiomis, beveik neįmanomomis sąlygomis tęsto diplomatinio darbo detales dėmesį atkreipė E.Aleksandravičius.

"Eini į gimnaziją, mokaisi: yra Rytai, Vakarai, yra Rusija, Sovietų Sąjunga. O kur Lietuva? Lietuvos nėra", – kitokį nei namuose, "Amerikos" viloje, mokymą prancūziškoje mokykloje prisiminė P.Liutkus.

Vištų, triušių, ožkos auginio subtilybės – susirinkę egzilio diplomatai kalbėdavosi ir apie tai. Jų materialusis gyvenimas nebuvo lengvas ir dėl to, kad už diplomatinį darbą nebeegzistuojančios valstybės labui mokėti grašiai.

Susitikimo metu ne kartą cituotas J.Savickio karo metų dienoraštis "Žemė dega", kaip puikiai atspindintis istorinių lūžių laikotarpiu egzilyje likusių Lietuvos diplomatų jausenas.

Ištrauka iš Jurgio Savickio karo metų dienoraščio "Žemė dega" (išleistas Čikagoje 1956 m.):

Kaip neklystantis koks gazo ir elektros skaitiklis, už kurį reikia kas mėnuo mokėti, Paryžiaus "Gallupo(1) biuras" andai gana naiviai užklausė: "Ar gerai gyventi Prancūzijoje?" Ir susilaukė tokio neklaidinančio atsakymo: "Gerai" – 4 nuošimčiai. "Negerai" – 93 nuošimčiai (trys nuošimčiai – susilaikė).

Išeitų, kad Prancūzijoje labai negerai gyventi. O man atrodo, nėra geresnės šalies už Prancūziją. Ypač už jos pietų kraštus. Nėra geresnės draugiškumo šypsenos kaip prancūzo. Bei tokio lazuro(2) kaip jos jūrose. Bet tokių jūrų niuansų Gallupas nepajėgia užregistruoti.

Šito sąsiuvinio briauna šią minutę promenuoja Dievo karvutė… Iš kur ji bus atslinkusi? Negi iš Lietuvos? – patriotiškai sumoji. Žmogus. Bet ji man – kaip paklydusiam audringoje jūroje keliautojui iš jūros gelmių išmesta alyvos šakelė. Geras ženklas ji man.

1948.I.26

1. Visuomenės nuomonės tyrimo institutas

2. Mėlynumo