– Ar kandidatė Inga Ruginienė į premjeres vis dar „ponia gerovės valstybė“?

– Kas ją taip pavadino?

– Jūs, kai buvo kandidatė į socialinės apsaugos ir darbo ministres.

– Manau, kad tai žmogaus vidinis įsitikinimas. Empatija – svarbus bruožas, ir manau, kad ponia Ruginienė turi bruožą, kad jai svarbus socialinis teisingumas, atskirčių mažinimas, ir tai glaudžiai susiję su gerove valstybei. Tačiau šiandien kalbame ne apie jos buvimą ministre, bet apie jos buvimą premjere. O tai suponuoja gerokai platesnį kontekstą klausimų – tai užsienio politika, saugumas, vidaus reikalai. Šioje vietoje reikėtų pabrėžti, kad ponia Ruginienė akivaizdžiai demonstruoja savo norą būti aktyvia užsienio politikoje – tą įspūdį susidariau kalbėdamas su ja. Man tai patinka, nes manau, kad prezidentui ir premjerui, turint galvoje labai platų kontekstą įvairių tarptautinių forumų formatų, diskusijų, vertėtų pasidalinti atsakomybėmis, ir apie tai kalbėjome. Svarbiausia, kad nereikia raginti žmogaus, kad jis angažuotųsi užsienio politikos klausimais – jis ir pats nori tai daryti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kiti aspektai, be jokios abejonės, tikiuosi, kad ponia Ruginienė iš savo veiklos profesinėse sąjungose išsinešė gebėjimą derėtis, atstovauti interesus. Šiuo atveju reikėtų kalbėti apie viešąjį interesą, kurį jai teks atstovauti, taip pat ir valstybės interesus. Tikiuosi, kad ji to gebėjimo nepraras ir panaudos ten, kur būtina panaudoti. Nors gebėjimas derėtis visada susijęs ir su diplomatiškumu, kadangi nebus įmanoma visais klausimais laužti duris ir pasiekti to rezultato, kurį nori pasiekti. Reikės atsižvelgti ir į kitų derybų pusių interesus. Todėl diplomatiškumas ir noras išgirsti kitas interesų grupes – jai tai bus svarbu.

L. Balandžio / BNS nuotr.

Priminčiau ir jos referavimą į santykius su darbdavių ir verslo organizacijomis. Atrodo, visą laiką buvusi kitoje barikadų pusėje, ji demonstruoja norą kalbėtis ir su verslo organizacijomis, kas yra taip pat neblogai. Problemų ir rizikų buvo taip pat, dėl to mano susitikimas su ja, ypač pirmas, užsitęsė. Daug kalbėjome apie praeitį, gimines, vizitus. Atsakymai buvo pateikti, patikrinti – ypač senus įvykius gauti informaciją, kad trečia pusė pakomentuotų, yra sudėtinga. Tikiu, kad Ruginienė buvo atvira ir nuoširdi atsakydama į mano klausimus.

– O kaip dėl patirties, kuri yra tik 9 mėnesiai? Rimta įmonė į vadovus su tokia patirtimi nesamdytų. Jūs taip pat nekviečiate žmonių į vyriausius patarėjus su tokiu kiekiu patirties. Kodėl tada Lietuva turėtų samdyti tokį žmogų vienam iš sunkiausių ir atsakingiausių darbų?

– Į prezidentus atėjau 2019 metais taip pat ne iš politinės arenos. Taip, patirtis arba jos nebuvimas kurį laiką reikalauja suktis sparčiau ir kaupti patirtį padidintu tempu. Kad visai nėra patirties – negalėčiau sutikti, nes galbūt šiek tiek tiesmukai taikome politinės patirties kriterijų. Buvimas profsąjungų organizacijose, dalyvavimas trišalėse interesų derinimo komitetuose, nes tokia yra Trišalė taryba Lietuvoje, leidžia jai būti tiesioginiame kontakte su valdžios institucijomis – su politika plačiąja prasme. Manau, kad šioje vietoje ji sukaupė patirties.

Bet dar svarbiau, kad matau iš žmogaus degančias akis, norėčiau tikėtis, kad jos dega iš noro padaryti dar daugiau, nei ji padarė būdama ministre – beje, visiškai neblogai dirbanti ministre, užsitarnavusi tam tikrą žmonių pasitikėjimą. Jeigu ji sugebės perkelti, ekstrapoliuoti gebėjimą kaip ministrės į aukštesnį lygį – premjero – tai tikiu, kad ji gali pasiekti tikrai neblogų rezultatų. Bet lengva nebus – tą puikiai suvokiu, ir ne tik dėl patirties, bet ir dėl to, kad valdančioji koalicija, partneriai – visi jie turi savo tikslus, interesus, ir juos kartais derinti bus sudėtinga.

– Kokią koaliciją norėtumėte matyti? Kokių ministrų norėtumėte nebematyti?

– Nenorėčiau pradėti nuo to, ko aš nenorėčiau matyti, nes koalicijos aspektu prezidentas neturi konstitucinės teisės kištis ir sakyti, kad jam tas patinka ir tas nepatinka. Taip, netiesiogiai jis gali nustatyti tam tikras linijas, ką esu nustatęs „Nemuno aušros“ atveju pirmojoje Gintauto Palucko Vyriausybėje ir ko buvo laikomasi – nepartinių ministrų skyrimas. Tokių pačių nuostatų laikausi ir dabar. Be jokios abejonės, reikia atsižvelgti ir į tai, kad svarbu ne tik sudaryti koaliciją – kad ir kokią – svarbu sudaryti koaliciją, kuri sugebėtų priimti sprendimus.

Nors G. Palucko istorija baigėsi, kaip baigėsi, vis tik negali nematyti, kad net ir tuo trumpu laikotarpiu Vyriausybei pavyko padaryti keletą darbų iš karto. Pirmiausia, nustatyti labai aiškias gaires dėl krašto apsaugos finansavimo – ne kokie 3 proc., bet tarp 5–6 proc. Tą sprendimą padarėme visi kartu Valstybės gynybos taryboje. Mokesčių pertvarka, kad ir kokia ji būtų, bet pagaliau buvo pajudėta nuo žodžių prie darbų. Na ir, žinoma, antroji pensijų pakopa taip pat iš deklaracijų stadijos perėjo į sprendimų stadiją, ir šiandien žmonės gali jau nebesijausti baudžiauninkais pensijų fondų apsuptyje.

– Apie ministrus dar nenorite pasisakyti?

– Tikrai turiu pasamprotavimų ir pastabų praktiškai kiekvienam ministrui. Net ir tiems ministrams, kurie yra siejami su manimi. Taip jau atsitiko, kad užsienio reikalų ministras, dėl to, kad dirbo patarėju mūsų komandoje, buvo siejamas su manimi. Viskas tvarkoje, turiu pastabų ir jam, noriu pasišnekėti ir su juo taip pat.

R. Riabovo / BNS nuotr.

– Kokių pastabų turite?

– Pirmiausia dėl komandos, dėl diplomatinių atstovybių ir dėl to, kad pastaruoju metu jaučiame tam tikrą kandidatų badą, kurie galėtų užimti atsakingas ambasadoriaus pareigas. O jeigu norite apie ministrus, tai vienas iš tokių labai aiškių signalų – nesignalų – buvo nukreiptas į pono Povilo Poderskio asmenybę, nes manau, kad žmogus šioje srityje galėjo padaryti daugiau ir nesukelti abejonių dėl to, ar neatstovauja tam tikrų lobistinių organizacijų interesų. Galėjo susilaikyti ir nuo kosminių objektų stebėjimo tolimose pasaulio šalyse. Manau, kad aplinkos ministro pozicijai reikėtų paieškoti kito kandidato.

– O kaip jums Sauliaus Skvernelio politinis pokeris? Atrodo, kad socialdemokratams sąlygos ir ultimatumai atsibodo, ir prieš tai jis kitus bardavo, tarsi pats nebūdavo valdžioje. Kartais atrodydavo, kad opozicijai nebėra ką veikti, ir dabar pareiškia, kad ir iš jūsų prezidentūros sklinda tvaikas. Ar jis neprisižaidė?

– Nesiimsiu asmeniškai ir emociškai vertinti. Galbūt šiuo sudėtingu koalicijos formavimo laikotarpiu Seimo pirmininko uoslė paaštrėjusi. Bet kuriuo atveju manau, kad kalbame apie tvarią, darbingą koaliciją. Jeigu vienas iš partnerių nuolat nukreipia visą dėmesį arba garas nuleidžiamas kitose srityse, aiškinantis tarpusavio santykius, aiškinantis, ar trečiasis partneris yra priimtinas, ar nepriimtinas, natūraliai lieka mažiau laiko tiems darbams, kurie yra svarbūs valstybei. Matyt, Lietuvos socialdemokratų partija vertina šį aspektą, analizuodama savo galimybes dirbti būtent su šiuo partneriu.

Tikrai turiu pasamprotavimų ir pastabų praktiškai kiekvienam ministrui. 

– Esate sakęs, kad „Nemuno aušra“ koalicijoje yra klaida, bet panašu, kad jie gali likti. Gal klaida buvo taip sakyti?

– Pavadinkime tai rizika, nes realybė yra tokia, kad pastaruoju metu apie tai kalbama mažai, bet teismo procesas tebevyksta dėl antisemitinio pobūdžio partijos vadovo pareiškimo. Jo rezultatų sulauksime, ir neatmetu, kad jie gali būti teigiami, neigiami – negaliu už teismą atsakyti. Taip pat vykdomas tyrimas dėl partijos finansavimo rinkimuose, tai kelia tam tikrų rizikų, ir, norint tai identifikuoti, kandidatus į ministrus, kad jie nebūtų pažeidžiami, įvedžiau nepartinio ministro reikalavimą, rekomendaciją. Jos buvo laikomasi. Neneigiu, kad tarp tų nepartinių ministrų buvo ir ponas Poderskis, kurio darbu nesame labai patenkinti. Bet tai nereiškia, kad neįmanoma surasti žmonių, kurie tinkamai atliktų ministro pareigas ir kartu pasitarnautų koalicijos stabilumui.

– Pastaruoju metu kyla klausimų, ar teisėsauga nepolitikuoja. 2023 metais būsimas premjeras Mindaugas Sinkevičius gavo „čekiukų“ bylą ir buvo eliminuotas. 2025 metais Eugenijus Sabutis pasiskelbė, kad kandidatuoja iš tos pačios Jonavos savivaldybės, ir kaip tik per prezidiumo posėdį gavo apie „čekiukų“ bylą ir jam. Sutapimai – galima tikėti, bet jeigu Lietuvai premjerą parinkinėja prokurorai, tai turėtų būti mažiausiai nepriimtina?

– Kalbame ne tik apie Generalinę prokuratūrą, bet ir apie STT. Jeigu gaučiau bent mažiausius įrodymus – bet tikrai įrodymus – kad tai buvo daroma sąmoningai, be jokios abejonės, lėktų galvos, nes tai yra netoleruotina. Tokių įrodymų šiandien dienai neturiu. Bet kokiu atveju supraskime, kad buvo ketinama kreiptis ne tik dėl pono E. Sabučio, bet ir dėl kitų asmenų. Tai reiškia, kad vyksta tam tikras teisinis procesas ir galimi tam tikri sutapimai, nes ir ponas E. Sabutis vienu metu nebuvo kandidatas į premjerus – jis pakankamai nedaug laiko prieš rinkimus atsirado kaip kandidatas. Be jokios abejonės, su padidintu dėmesiu stebiu sutapimus, bet kol nėra įrodymų, manau, kad neturėtume mojuoti VSD, bet tikrai stebėsiu šį procesą. Šitokių dalykų neturi būti – teisėsaugos pareiga yra rūpintis tais darbais, kurie yra patikėti jiems, ir nesikišti į politiką.

– 2024 metų gruodžio 12 dieną pasakėte: prisiimu atsakomybę už sėkmingą Vyriausybės veiklą. Ar prisiimate atsakomybę, kad G. Palucko Vyriausybė griuvo?

– Vyriausybė veikė pakankamai sėkmingai, G. Palucko problema tapo Vyriausybės problema. Štai šiandien girdžiu iš ministrų ir kandidatų į premjerus, kad darbine prasme su G. Palucku buvo galima dirbti lengvai, buvo galima priimti sprendimus, jų ieškoti, bet bėda ta, kad asmeninės premjero problemos – tiek praeities, tiek, dar blogiau, dabartinės – tapo nepakeliama našta šiai Vyriausybei dirbti. Įvertinti visus aspektus ir pamatyti, kur išsirutuliojo visi procesai, tuo metu nebuvo įmanoma. Šia prasme dėl pono Palucko veiklos aspektų atsakomybė tenka ir man – to nesikratau.

R. Riabovo / BNS nuotr.

– Vasara buvo pilna nuotraukų su grybais, nors jūsų nematėme, bet mūsų žiniomis jūs mėgstate grybauti. Ar pasidalinsite mėgstamomis vietomis grybauti?

– Turiu gerą bičiulį, kuris kviečia mane grybauti, bet kviečia ieškoti baravykų – jis gal net buvo čempionas pagal rastų baravykų skaičių. Labai nenoriu su juo eiti grybauti, nes jis eina paskui mane ir renka baravykus, kurių nerandu. Mėgstu ir gebu gerai surasti voveraites – akis, matyt, tokiu kampu krenta, kad jas randu nesunkiai, o baravykai man yra kažkas tokio – iššūkis, kurio neįveikiu. Grybauti mėgstu, bet tam beveik nebelieka laiko, o šiais metais grybauti dar nebuvau. Bet tikrai vienas iš tikslų – bent kartą per sezoną turiu išeiti su krepšiu ir parsinešti bent apypilnį krepšį.

– Grikį vesitės?

– Paprastai veduosi, ir kadangi jis subrendo ir tapo vyresniu šuniu, nebeliko problemos, kad jis kažkur nuklajos ir jo neberasime. Jis disciplinuotai seka ir ieško grybų.