„Tas laikas buvo pilnas intrigų, į kurias jis nesikišo ir netikėjo, kad jos atneš ką nors gero“, – tikino ji 1981 metais duodama interviu „Amerikos balsui“.

Vėliau, K. Grinienės teigimu, prezidento nepersekiojo ir bolševikai. Tačiau buvo visaip stengiamasi patraukti jį savo pusėn. „Liaudis jo vardą gerai žinojo, juo pasitikėjo, ir buvo manyta, kad, jei jis parodys savo prielankumą sovietų valdžiai, bus daug lengviau valdyti Lietuvą“, – pasakojo K. Grinienė.

– Ponia Griniene, kas Jums labiausiai įsiminė iš gražaus 85 metų gyvenimo?

– Sunku atsakyti. Tiek buvo momentų gyvenime, kuriuos prisimenu dabar. Bet iš tikrųjų per daug įvykių. 85 metai nėra toks jau ilgas tarpas tautos gyvenime, bet vieno žmogaus gyvenime gali daug įvykių būti.

– Jūsų pažintis su būsimuoju vyru, daktaru Kaziu Griniumi.

– Susipažinome per naujos ligoninės už Kauno atidarymo pietus. Pinigų davė amerikiečiai. Man teko sėdėti greta daktaro Griniaus. Tokia buvo pažintis. Paskui, laikui bėgant, įvykiai taip pasisuko, kad mano įstaiga, išlaikoma iš anglų misijos pinigų, kaip daugelis institucijų Lietuvoje, po karo atiteko Kauno miesto savivaldybei. Daktaras Grinius vadovavo medicinos skyriui, ir aš perėjau jo žinion. Mūsų pažintis tęsėsi ir pasibaigė, kaip matote, vedybomis ir gyvenimu po vedybų 21 metus.

– Kuriais metais įvyko vedybos?

– 1927 m.

– Kaip daktaras Grinius jautėsi po perversmo?

– Jo jausmai buvo mano jausmai. Įspūdingas momentas. Kai jis pasirašė atsisakymą prezidentauti, aš buvau gretimame kambaryje, prezidento rūmuose. Buvo visiškai ramus, jo išgyvenimą buvo galima pažinti tik iš drebančių lūpų. Kas jo nepažinojo, nebūtų supratęs, kas yra jo sieloje. Pats perversmas įvyko dėl kariuomenės, ir mano vyras karininkijai niekada šito nedovanojo, nes manė, kad karininkai sulaužė priesaiką. Paskui mes gyvenome labai ramiai, greitai susituokėme. Aš asmeniškai buvau patenkinta, nes man atrodė, kad prezidentavimo laikotarpis jam netiko. Tas laikas buvo pilnas intrigų, į kurias jis niekada nesikišo ir netikėjo, kad jos atneš ką nors gero.

Įspūdingas momentas. Kai jis pasirašė atsisakymą prezidentauti, aš buvau gretimame kambaryje, prezidento rūmuose. Buvo visiškai ramus, jo išgyvenimą buvo galima pažinti tik iš drebančių lūpų.

Kodėl jis atsisakė? Kariuomenės dalis, kuri liko ištikima priesaikai, siūlė jam kovoti ir pakelti ginklą prieš tuos, kurie įvykdė perversmą. Bet jis manė, kad asmeniniai norai negali paimti viršaus, kai visai tautai gresia pavojus ir reikia išlaikyti demokratinę tvarką. O vienas pavojus – vidinė kova, kraujo praliejimas, antras – kaimyninės valstybės. Jis bijojo, kad, kilus netvarkai Lietuvoje, kaimynai pasinaudos proga ir užims Lietuvą arba prasidės karas. Todėl jis pasitraukė į šešėlį, niekur nėjo ir, iki atėjo bolševikai, tęsė savo medicininį darbą Kauno miesto savivaldybėje.

– Kaip daktaras išgyveno bolševikų okupaciją?

– Ramiai, mes jau laukėme, kad taip bus, nes visi įvykiai tai rodė. Jis išgyveno, kad išgyvena visa tauta. Nepriklausomybės netekimas įvedus kariuomenę ir Seimo kvazirinkimai nebuvo smūgis, nes viso to buvo laukta. Bolševikų metodai mums buvo žinomi labai gerai, priešintis prieš tokią masę ginkluotos jėgos nebuvo įmanoma. Kai visa Lietuva pritūpė, intelektualiai nusmuko ir pasidavė, mintis priešintis jėgai nieko gero neduotų.

– Būtų buvusi demokratinė Lietuva – ar būtų ištikusi tokia pati nelaimė?

– Gali būti. Bet bolševikai visą laiką žiūrėjo skersai, neva jiems reikėjo apsaugoti savo ribas. Tai nesąmonė. Niekas nepultų sovietų: nei finai, nei estai, nei Lietuva, nei lenkai, – nes ten buvo ginkluota jėga, o čia – neturtingos valstybės be jokių intencijų kariauti. Visos vakarinės valstybės buvo labai inertiškos ir, matyt, niekas nemanė, kad Lietuvos užėmimas visam pasauliui reikš tiek daug. Žinoma, kai prasidėjo kiti Baltijos valstybių įvykiai, pasaulis suprato, kas yra bolševikų ekspansija. O tuo metu manė, kad, jei elgsis draugiškai, bolševikai bus patenkinti, nurims ir duos gyventi.

– Jus ir Jūsų vyrą pirmuoju bolševikmečiu persekiojo ar ne?

– Nepersekiojo, bet buvo daromi visi žygiai patraukti jį savo pusėn, nes liaudis jo vardą gerai žinojo, juo pasitikėjo, ir buvo manyta, kad, jei jis parodys savo prielankumą sovietų valdžiai, bus daug lengviau valdyti Lietuvą. Sušaukus kvaziseimą, buvo daryti žygiai į jį įtraukti, bet jiems nepavyko.

– Kokia nuotaika buvo atėjus vokiečiams?

– Man asmeniškai atrodo, kad prie vokiečių pogrindžio veikla buvo daug lengvesnė negu rusų metais, nes rusai vienas kitu labai nepasitikėjo. Jei kas nors norėtų veikti pogrindyje, neabejotinai turėtų rasti kontaktą su rusų atstovais ir stengtis gauti šiokią tokią paramą. Arba bent paramą, kad jie nieko nežino, nieko nemato. Šitai nebuvo įmanoma, nes sovietai vienas kitą sekė, vienas kitą skundė, tad niekas nesutiktų padėti Lietuvai.

Su vokiečiais buvo kitaip. Labai gerai žinau, kad vokiečius pažinti buvo lengviau. Teisybė, jie labai vykdė visus potvarkius, bent stengėsi. Jei tu sutari su vokiečiu per paprastą pokalbį ir padarai jam malonę (daugiausia komercinio pobūdžio), tas vokietis jaučiasi tavo draugu ir tau niekada nieko blogo nedarys. Tai yra faktas, man teko patirti daug kartų.

Todėl lietuviai pogrindžio veiklą pradėjo daug didesniu mastu negu jie galėtų bolševikmečiu. Vokiečiams išėjus, iš karto išaiškėjo, kad veikė VLIK`as, vyko visokios pogrindžio sueigos, jaunuomenė buvo pasiruošusi kilti. Žinoma, vokiečiai buvo baisiai žiaurūs. Bet kas nėra žiaurus? Kiekvienoje tautoje yra žiaurumų. Vokiečiai, aš patyriau, ne blogiausi, turi draugiškumo principus. Tai ne visada suderinama, bet taip buvo.

– Kaip daktaras Grinius užmezgė ryšį su pogrindžiu vokiečių okupacijos metais?

– Ryšį palaikė per savo seną partiją, per senus draugus. Nuolat vyko ir diskusijos, ir veikla, kuri daugiausia buvo jaunuomenės rankose. Bet jaunuomenė neturėjo vadų ir tai buvo vyresniųjų klaida. Studentija norėjo veikti ir tarp intelektualų matė šiokią tokią stagnaciją. Man teko visa tai išgyventi, nes su studentija palaikydavau artimus santykius. Jaunuomenė dalijosi: dalis jų ir šiandien liko ištikimi savo idealams, jie sėdėjo kalėjime. Kita dalis buvo linkusi į bolševizmą. Ne visai į bolševizmą, bet į jų vadovus, nes ten buvo stipri ranka, kuri juos vedė. Tie žinomi lietuviai bolševikai, kurie užima aukštas vietas, – tai vis mūsų studentija. Žinoma, jie dabar pasenę, bet aš juos pažinojau kaip demokratus. Jie neturėjo vadovaujančios rankos ir nuėjo ten, kur matė stiprią ranką.

– Daktaras Grinius vokiečių metais vis dėlto išėjo į kovą prieš vokiečius. Buvo pasirašytas memorandumas su Aleksa, Krupavičiumi.

– Kaip sakiau, mano vyras nebuvo tikras vadovas, masių vadovas. Bet jei jis kuo tikėjo, nebandė nerizikuoti, kažko atsisakyti. Vokiečių politika neigdavo Lietuvos reikalus. Jiems buvo reikalingos teritorijos ir jie manė, kad lietuviai yra tokia tylinti masė, kuriai galima viską primesti. Ne taip iš tikrųjų buvo, bet jie to tikėjosi. Todėl vokiečiai įsakė jauniems gydytojams eiti į frontą prieš bolševikus ir, kur tik galima, neigė lietuvių teises. Labai sunkus buvo žemės ūkio klausimas, nes daugelio žemės buvo atimtos, dideli ūkiai atiduoti vokiečiams ir dažnai tokie potvarkiai kenkė net vokiečiams. Nekalbu jau apie pačius lietuvius.

Čia pat yra ir žydų klausimas. Galbūt žydai Lietuvoje buvo nelabai mėgstami, bet vis tiek jie buvo piliečiai. O mano vyro nuomonė buvo, kad, jei esi pilietis, gali turėti visą apsaugą kaip ir kiekvienas. Kai vokiečiai lietuvius moteris ir vyrus gabeno į Vokietiją dirbti fabrikuose, jaunesnius vyrus – į frontą, tai buvo tautos naikinimas. Žydus jie pradėjo gabenti, neva rado jiems kitą vietą gyventi. Iš tikrųjų taip prasidėjo žydų naikinimas. Tada mano vyras kartu su kunigu Krupavičiumi, J. Aleksa iš Žemės ūkio ministerijos parašė protestą. Kokie buvo rezultatai? M. Krupavičių išsiuntė, J. Aleksą išsiuntė. Grinių irgi norėjo išsiųsti į Vokietiją, bet dėl amžiaus paliko, tik pareikalavo, kad jis iš Kauno išsikeltų į kaimą.