Kelias populistams

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, „Baltijos tyrimų“ duomenimis, nuo 2016-ųjų gruodžio prarado net 23 proc. rinkėjų, bet pastarieji nepasirinko palaikyti tradicinių didžiųjų partijų – šių populiarumas arba vos ūgtelėjo, arba nesikeitė. Pavyzdžiui, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų populiarumas nuo gruodžio iki liepos mėnesio ūgtelėjo trimis procentais, „Tvarkos ir teisingumo“ – dviem. Socialdemokratų partijos ir Liberalų sąjūdžio populiarumas liko toks pat – juos palaikytų atitinkamai 10 ir 7 proc. apklaustųjų.

Daugiausiai „nubyrėjusių“ valstiečių rinkėjų šiuo metu apskritai nebalsuotų nė už vieną iš šių partijų – tokių tarp apklaustųjų nuo gruodžio padaugėjo net 8 proc. Sakančių, kad dar neapsisprendė, padaugėjo nuo 9 iki 14 proc., o balsuosiančių už kitas partijas procentas šiemet augo 5 procentiniais punktais.

Sociologė R. Ališauskienė pabrėžia, kad toks buvusių „valstiečių“ rinkėjų nepalankumas nė vienai parlamentinių partijų atveria platų kelią naujoms politinėms jėgoms. „Niša kitoms partijoms atsiveria prieš kiekvienus rinkimus, o šįkart tai įvyko labai greitai. Anksčiau pasitikėjimo kreditą tiems, ką išsirenka, duodavo ilgesniam laikui. Šiemet jie [buvę valstiečių rinkėjai] metėsi „į niekur“ greičiau“, – komentuoja „Baltijos tyrimų“ generalinė direktorė R. Ališauskienė.

Jai pritaria ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas politologas V. Vobolevičius. Pasak jo, nors pagal nepateisintus lūkesčius rinkėjai vietoje „valstiečių“ greičiausiai turėtų pasirinkti socialdemokratus, apklausose tai neatsispindi, tad buvę „valstiečių“ rinkėjai „atkrenta į abejojančių ar nebalsuosiančių arba dar nepasirinkusių stovyklą, sukurdami nišą Viktorui Uspaskichui, Antanui Guogai ar dar kam nors“.

Skambūs pažadai prieš rinkimus, nepateisinti rinkėjų lūkesčiai po rinkimų ir naujų „mesijų“ laukimas – tokia situacija Lietuvos politikoje yra jau įprasta. Pasak Mykolo Romerio universiteto politologės Rimos Urbonaitės, Lietuvos rinkėjas yra itin nelojalus partijoms ir lengvai keičia savo preferencijas, nes ne tik pats rinkėjas savęs dažnai neidentifikuoja kairės–dešinės skalėje, bet ir partijos sunkiai čia atranda vietą.

„Tiesą sakant, netgi tos tradicinės mūsų partijos ideologijas nustūmė į paraštes. Ir dabar jos turi prisiimti to pasekmes. Kadangi faktiškai visos partijos ėjo deideologizacijos keliu, nes norėjo visiems įtikti, išeina taip, kad kiekviena partija kalba tai, ką nori girdėti rinkėjas, nėra jokių ideologijų, ir gauname tokį vaizdą, kad rinkėjas nėra lojalus“, – sako politologė.

Kas neįtiko „valstiečių“ rinkėjams

„Valstiečiai“ pataikė tiesiai į dešimtuką, prieš rinkimus orientuodamiesi į vadinamąją socioekonominę kairę, kai žadėjo mažinti pajamų nelygybę, sukurti darbo vietų regionuose, remti jaunas šeimas, taisyti naująjį Darbo kodeksą darbuotojų naudai ir kitaip siekti didesnio socialinio teisingumo. Tačiau kai skambūs pažadai netapo greitais veiksmais, rinkėjai pradėjo žvalgytis naujų alternatyvų.

Kai lūkesčiai neišpildomi ir nepatenkinami taip greitai, kaip buvo žadėta, akivaizdu, kad tas nusivylimas atsiranda.

„Rinkėjai turėjo labai aiškius lūkesčius, kurie dažniausiai buvo susiję su socioekonomine gerove ir jos augimu. Kai lūkesčiai neišpildomi ir nepatenkinami taip greitai, kaip buvo žadėta, akivaizdu, kad tas nusivylimas atsiranda“, – aiškina R. Urbonaitė.

Pasak V. Vobolevičiaus, „valstiečiai“ netgi ėmėsi tokios ekonominės politikos, kokios greičiausiai būtų ėmęsi liberalai. „Nors tą neigtų ir liberalai, ir „valstiečiai“, bendras nušvietimas spaudoje yra tai, kad Saulius Skvernelis, grubiai tariant, išdavė vertybes, išdavė tai, ką žadėjo“, – kalba politologas.

Tai, kad nuo rinkimų nugalėtojų aktyviai nusigręžia pokyčių socialinėse ir ekonominėse srityje tikėjęsi rinkėjai, patvirtina ir apklausos. Remiantis „Baltijos tyrimų“ duomenimis, „valstiečių“ rinkėjų, save priskiriančių kairiajai ideologijai, sumažėjo daugiau nei per pusę. Nepriskiriančių savęs nė vienai ideologijai (R. Urbonaitės žodžiais tariant, greičiausiai keičiančių savo preferencijas) sumažėjo daugiau kaip triskart.

Tiesa, nors „valstiečių“ politiką ir R. Urbonaitė, ir V. Vobolevičius pavadino liberalia, save priskiriantiems centro „ideologijai” ji taip pat neįtinka – šiemet jau perpus mažiau šių rinkėjų palaiko valdančiąją partiją.

„Kritimas buvo visose grupėse, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, bet labiausiai, žiūrint procentinėmis dalimis, – tarp kairiųjų ir centro. [...] Mažiau [atkrito] dešiniųjų“, – tyrimo duomenis aiškina sociologė R. Ališauskienė.

Dabar daugiausiai apklaustųjų, save priskiriančių centro ideologijai, balsuotų už kitas partijas (20 proc.), o antras populiariausias jų pasirinkimas (18 proc.) – vis dar „valstiečiai“. Įdomu tai, kad už liberalus apklaustieji centro ideologijos rinkėjai linkę balsuoti mažiausiai – tai darytų tik 9 proc.

Už parlamente šiuo metu neatstovaujamas partijas dažniausiai balsuotų savęs nesiejantys su jokia ideologija (46 proc.) rinkėjai, o 23 proc. jų dar neapsisprendė. Tuo metu kairieji rinkėjai dabar mieliausiai balsuotų už socialdemokratus (37 proc.) ir neparlamentines partijas (16 proc.). 37 proc. dešiniųjų linkę balsuoti už konservatorius, taip pat – už „valstiečius“ (13 proc.).

Dešiniųjų interesų čempionė – A. Širinskienė

Kaip rodo apklausa, mažiausiai „valstiečiais“ nusivylė už juos balsavę dešiniaisiais save laikantys apklaustieji. Jie, pasak politologų, partiją pasirinko dėl deklaruotų krikščioniškų, tautinių vertybių, kurios ryškiai atsiskleidė svarstant embrionų šaldymo, alkoholio kontrolės, tautinio kostiumo klausimus.

„Už šių rinkėjų lojalumą reikia dėkoti A. Širinskienei. Visi ją maišo su žemėmis, bet tam tikram rinkėjų kiekiui ji yra jų interesų čempionė“, – sako V. Vobolevičius, pabrėždamas, kad ši dešinioji partijos politika – paskutinis forpostas. Čia esą nenukrypstama nuo to, kas žadėta, ir rinkėjai – patenkinti.

Tiesa, šių rinkėjų, pasak politologo, nėra daug, daugiausia tai – praktikuojantys katalikai, tačiau jie partijai turėtų būti pakankamai lojalūs, nes Lietuvos politinėje padangėje jiems alternatyvų nedaug. Kaip sako V. Vobolevičius, pavyzdžiui, dešinioji partija TS-LKD nepateisintų šių rinkėjų lūkesčių.

„Konservatorių pozicija „karšto mygtuko“ klausimais apie pagalbinį apvaisinimą, partnerystę ir panašiai nėra tokia stereotipiškai dešinioji. [...] Jei žiūrėsime į tą rinkėjų dalį, kuri labiau vertina ortodoksiją, manau, kad alternatyvos konservatoriuose jie nemato. O „valstiečių“ politikoje jie kažkokius poslinkius mato“, – kalba jis.

Pasak R. Urbonaitės, „valstiečių“ vertybinės nuostatos priimtinos nedaugeliui, ir tai jiems turėjo paaiškėti jau po klausimų, susijusių su embrionų šaldymu, svarstymo. Kita vertus, kaip pažymi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas,  tada kilęs visuomenės ir žiniasklaidos „puolimas“, partijai buvo parankus, nes dalis „valstiečių“ rinkėjų vadovaujasi nuostata, kad „jeigu „muša“, vadinasi, kažką gero daro“.

Moralė svarbi, bet ne svarbiausia?

Tačiau problema, kalbant apie dešinių simpatijas „valstiečiams“, yra ta, kad moralinis autoritetas yra trapus. Politologai nebuvo vieningos nuomonės, ar Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės skandalas smarkiai pakenkė moraliniam partijos įvaizdžiui, tačiau, pavyzdžiui, korupcijos skandalai šiai partijai, tikėtina, sukeltų ypač daug nuostolių.

Visgi rinkėjų palankumą susigrąžinti reikėtų ne demonstruojant krikščioniškas vertybes, o imantis sričių, kuriose, pasak MRU politologės, eilinis partijos rinkėjas tikėjosi daugiausiai – mokesčių, švietimo, sveikatos apsaugos ir pan.

Daryti visišką revoliuciją Lietuvoje yra sudėtinga, nes ekonomika yra maža, atvira, gali būti didelis kapitalo judėjimas, atsiradus kapitalui „nedraugiškiems“ įstatymams.

V. Vobolevičius taip pat akcentuoja, kad „moralės politika“ yra svarbi ne visiems: „Didesnei „valstiečių“ elektorato daliai [...] daug svarbiau yra socialinio teisingumo klausimai – kaip pragyventi, kodėl tokia nelygybė, kodėl nėra galimybių įsidarbinti mano kaimelyje ir pan. Jie jaučiasi išduoti ekonominės politikos.“

Tačiau, nepaisant aižėjančių reitingų, politologai nežada „valstiečiams“ saulėlydžio. Pasak V. Vobolevičiaus, kad ir smarkiai „nukraujavusi“, partija yra dar aukštai reitinge, o toks staigus palankumo jai mažėjimas esąs kaina, kurią moka per daug prisižadėję politikai.

„Daryti visišką revoliuciją Lietuvoje yra sudėtinga, nes ekonomika yra maža, atvira, gali būti didelis kapitalo judėjimas, atsiradus kapitalui „nedraugiškiems“ įstatymams. Galų gale – įtakingos interesų grupės. Tai labai sunku pakeisti. Bet čia jau yra kaina, kurią moka politikai, labai stipriai prieš rinkimus žadėję, bet aplinkybių priversti veikti gerokai kukliau, nei sudaro žmonėms įspūdį“, – aiškina ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas.

R. Urbonaitė pažymi, kad vieneri metai yra per trumpas laikas „nurašyti“ partiją sakant, kad jos socialinė politika jau patyrė fiasko, o V. Vobolevičius teigia, kad „valstiečiai“ dar gali nuveikti ką nors populistiškai „kairiojo”, kad rinkėjai jais vėl patikėtų.