Ministras sako, kad labai nesureikšmina kritikos, kurios sulaukia tiek iš aukščiausių šalies vadovų, tiek ir iš visuomenės. Prasti reitingai ir Prezidentūrai kylantys „klaustukai“ dėl sveikatos reformos įgyvendinimo, pasak jo, gali pasitarnauti ir naudingai. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovas aiškina, kad kritika gali atkreipti visuomenės dėmesį, padedantį į viešai keliamus klausimus atsakyti detaliai.

A.Verygos teigimu, nors įstatymus, reglamentuojančius pokyčius sveikatos sistemoje, priima Seimas, jis, o ne parlamentas visuomenės akyse yra tapęs kovos su alkoholizmu simboliu. Vis dėlto ministras pasidžiaugė, pasak jo, besiformuojančia nauja kultūra, kurioje populiarėja nealkoholinių gėrimų vartojimas.

Interviu naujienų agentūrai ELTA A. Veryga kalbėjo ir apie stringančią sveikatos sistemos reformą, ligoninių tinklo pertvarką bei pacientų maitinimą.

– Praėjusią savaitę pristatėte skubiosios pagalbos reformą ir sakėte, kad tai bus įžanga į ligoninių tinklo pertvarką, tarsi pasiruošimas. Anksčiau savo pasiūlymams Seime nesulaukėte pritarimo. Ar esate numatęs dar kokių veiksmų iki savo kadencijos pabaigos, kurie vestų ligoninių tinklo pertvarkos įgyvendinimo link?

– Taip, nes tai, kas buvo Seime priimta ir vetuota, buvo tik dalis viso bendro vaizdo. Gaila, kad vis tik nebuvo įsiklausyta į mūsų argumentus, kad mes rimtai ruošiamės ir visiems kitiems elementams – ir slaugos, globos pertvarkai, jungimui ir skubios pagalbos paslaugų teikimo pertvarkymui, ir greitosios pagalbos paslaugų plėtrai. Tai yra vienas tų elementų, kuris leidžia padėti tam tikrus pagrindus, kad paskui būtų galima saugiai tinklinti tas pačias įstaigas, jas pertvarkyti, efektyviau organizuoti paslaugų teikimą, bet dalis tų paslaugų neturi vietos gyventojams dingti. Regionams jau dabar iškyla problemų, kad trūksta specialistų arba trūksta įrangos, arba dar kažko trūksta, ir gyventojai jau dabar važinėja kažkur kitur tų paslaugų gauti. Mes nenorėtume, kad tas procesas vyktų chaotiškai ir nevaldomai, todėl ir dėliojame tokius sprendimus arba matymą į priekį. Tą padaro ne ministras, o specialistai, pacientų organizacijų atstovai ir įstaigų vadovai, susirinkę į darbo grupes ir bendraudami. (...) Skubi pagalba yra viena iš dedamųjų dalių, kuri leistų vėliau kokybiškai pasiruošti reformai.

– Kiek politiniai nesutarimai turėjo įtakos reformos eigai?

– Iš tikrųjų tai turėtumėte mane suprasti kaip žmogų, kad, kai padarai viską, ką reikia, ir komanda viską padaro, ką reikia, ir tave sustabdo vadovaudamiesi tokiais net ne argumentais, o emociniais kažkokiais dalykais, niekuo nepagrįstais gąsdinimais, tai iš tikrųjų kažkurioje vietoje pritrūksta kantrybės ir pradedi galvoti, kaip aš motyvuosiu komandą, ir toliau kartoti tuos pačius veiksmus, jei nematai perspektyvos. Tą išgirdo ir mūsų frakcijos vadovas (R. Karbauskis. – ELTA), ir mums tikrai rūpi, kad tas procesas nevyktų chaotiškai – kad neatsitiktų taip, kad gyventojai dėl neatsakingo elgesio ar savivaldybių, ar politikuojančių vietos politikų neliktų be pagalbos. Tą sudėtinga vadinti kažkokiais politiniais nesutarimais. Opozicijos darbas, aišku, yra kritikuoti. Viskas gerai, galima ir reikia kritikuoti, sakyti argumentus, ginčytis, (...) bet ne sabotuoti – traukinėti korteles... Tai tu parodyk, kokia yra tavo nuomonė, balsuok, taigi Seimas yra demokratiška institucija. Paskui atsiranda tokių argumentų, kad turime daugumą, kodėl nepriimame, o jeigu ką nors priimame – jau išsukinėjame rankas, pravarome buldozeriu. Aš tada suprantu visuomenę, kuri Seimą ir mato kaip kažkokį neracionalų kratinį, kur vyksta kažkokie santykių aiškinimaisi.

Gyventojus išgąsdinti yra labai lengva, užtenka paskleisti žinią, kad kažkas kažką uždarys, neliks paslaugų, ir žmonės labai greitai patiki, nes tai yra jautru.

Labai gaila, nes nusiteikimas buvo labai aiškus. Mes nė vienas nesibaidėme tos lyderystės kad ir kiek tas kainavo politinių taškų ar vertinimų, ir aš tikrai esu vienas blogiausiai vertinamų politikų, su žemiausiais reitingais, tačiau aš esu nusiteikęs darbą daryti.

Čia nėra mano kažkokie išsigalvojimai, rekomendacijos Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos, Europos Komisijos yra metų metais išsakomos tos pačios. Keistas pojūtis yra: nueini į Europos reikalų komitetą ir sako, kad vėl nieko nepadarėme, bet kai tu ateini daryti, tai tie patys žmonės, kurie dabar priekaištauja, visomis įmanomomis priemonėmis priešinasi, kad tas būtų padaryta. Gyventojus išgąsdinti yra labai lengva, užtenka paskleisti žinią, kad kažkas kažką uždarys, neliks paslaugų, ir žmonės labai greitai patiki, nes tai yra jautru. Gyventojai sudirgsta, pradeda rinkti parašus, o tada rinkimuose dalyvaujantys politikai ant to pasistato savo rinkimų kampaniją, ir yra atvejų, kai netgi ir laimėjo. Laimi rinkimus, o po to atvažiavę sako, kad duotume daugiau pinigų, gelbėsim ligoninę.

– Jūs pats paminėjote, kad žmonės į ligoninių jungimą žiūri gana jautriai. Vis dėlto žvelgiant iš kitos perspektyvos, ar yra gydymo įstaigų, kurios pačios, palaikydamos reformą, nori persitvarkyti, susijungti su kitomis? Ar yra tokių iniciatyvų?

– Yra ir ligoninių, ir savivaldybių. Man teko nemažai apvažiuoti, ir ne vienas, ne du merai buvo atvažiavę susitikti pasikalbėti, kartu ir su įstaigų vadovais. Mes tą formatą tikrai ir toliau išlaikysime, bendrausime su savivaldybėmis ir esame paprašę Europos reformų biuro pagalbos, kad būtų įtrauktos pačios savivaldybės, jų tarybos atstovai, merai į tą procesą dar labiau. Gal net nuvežti į kitas šalis ir parodyti, kaip tie modeliai veikia, kad ta baimė būtų išsklaidyta. Nes ta baimė iš tikrųjų dažniausiai yra neracionali, niekuo nepagrįsta ir aiškinama tik žodžiais: „Mes bijom, pasakykit, kas bus.“ Jeigu nesugriuvo atsakingai darant sistemos tokiose šalyse kaip Danija, Suomija, tai nesugrius ir pas mus. Žmonės, kurie užsiima planavimu, neturi nė menkiausio noro kam nors pakenkti. (…) Vietos politikai, kurie sako, kad jiems rūpi gyventojų sveikata, neretai meluoja. Jiems dažnai rūpi ne sveikata, o pastatas, sienos, kažkokia juridinė forma, bet ne žmogaus sveikata. Ne sienos gydo. Dabar atsitinka taip, kad žmonės, kurie turi geresnį išsilavinimą, turi kieno paklausti, jie važiuoja ten, kur paslauga tikrai kokybiška, tada užkemša tas gydymo įstaigas, nes kitą kartą privažiuoja be reikalo. Tai dar vienas argumentas, dėl ko reikia bandyti tvarkyti skubios pagalbos sistemą. (...) Yra gerų ženklų, gero nusiteikimo. Ir laikas dabar yra geras, tik ką praėjo savivaldos rinkimai, tai politikai, matyt, gal drąsiau sprendimų imsis, tačiau tai ne per metus įvyks. (...) Liks tai kitiems padaryti, man nebeteks, nes, žiūrint objektyviai į kalendorių, laikas nestovi vietoje. Gali kiek norėti, bet dėl tam tikrų juridinių dalykų labai greitai nepajudėsi.

– Pakalbėkime apie maistą ligoninėse. Nuo lapkričio įsigalioja naujovės, susijusios su pacientų maitinimu. Ar visos gydymo įstaigos joms pasirengusios?

– Jos niekada nebus pasirengusios, jei nesirengs. Kaip atsitiko su mokyklomis: kai vienos triukšmavo ir rėkavo, kitos tiesiog darė ir pasidarė. Čia yra lygiai ta pati situacija. Galima sakyti, kokie čia yra trūkumai, kad reikia dar šimtą metų palaukti ir dar kažką reikia padaryti, bet jau dabar yra įstaigų, kurios yra susitvarkiusios, ir tai yra aiškus įrodymas, kad padaryti yra įmanoma ir revoliucijų kažkokių mes nesukėlėme su tais aprašais, tiesiog sudėliojome tam tikrus dalykus, kurie, sveiku protu vadovaujantis, seniai turėjo būti padaryti. Tai yra maisto produktai ar patiekalai, kurie sveikatos ne tik kad neprideda, bet ir riziką kelia net sveikiems žmonėms, jau nekalbant apie žmogų, kuris serga tuo metu. Kai kurie pakeitimai rekomendaciniai, pavyzdžiui, trumpa grandinė – pirkti iš arčiau esančių ūkininkų, ir viskas priklausys vėlgi nuo geranoriškumo. Kur steigėjas yra savivaldybė, jie gali kviestis ir vietos ūkininkus, ir peržiūrėti viešųjų pirkimų tvarkų reikalavimus, kalbėtis, bet, jeigu jie to nedarys, tai žinoma, kad bus bėdų ir tada bus skundžiamasi, kad nespėjam, nepavyko, neišėjo. Visko, matyt, bus, bet kai yra klausimas, kas kontroliuos, – pacientai labai greitai sukontroliuos. Jie labai greitai mato, kas yra, fotografuoja, deda į socialinius tinklus, tada pyksta ant ministerijos ne visai su pagrindu, nes ne visur mes galime daryti įtaką. Ten, kur galime daryti įtaką, ten stengiamės, kalbamės. (...) Yra ligoninių, kurioms gerai sekasi ir, jei neišeina pačiam, gal galime nusirašyti iš gero kažkokio pavyzdžio?

– Pasukime kalbą apie skambiai komentuojamą ir analizuojamą alkoholio vartojimo reglamentavimą ir draudimus. Visuomenė pasipiktinusi naujausiais draudimais, ribojančiais alkoholio pardavimą paplūdimio zonose. Kodėl matote tokį poreikį?

– Pradėsiu iš anksčiau. Šitie įvairūs reguliavimai, kurie įsigalios nuo kitų metų, yra priimti prieš dvejus metus. Jie ne dabar priimti, jie buvo visame pakete, kartu sudėlioti. Jeigu juos išimtume po vieną, kiekviena iš tų priemonių paimta atskirai gali kelti įvairiausių klausimų – kodėl šitą, kodėl ne kitą. Dažniausiai, kai yra argumentuojama, yra sakoma, kodėl nedarote to, kodėl darote šitą. Visos šios priemonės kompleksinės, jos tuo metu atrodė logiškos ir, jeigu atsiminsime diskusiją dėl tų kitų priemonių, tai irgi apokalipsiniai vaizdai buvo paišomi, kad ir kokia priemonė buvo – kad ir prekyba degalinėse. Sakė, kad nei tualetų, nei degalinių, nei nieko pas mus nebus, kad neišgyvens verslas be šito, kaip mes atrodysim ir kaip pasaulis žiūrės. Kaip žiūrės pasaulis, kai mes reklamos neturėsim. Įdomu, kaip žiūri pasaulis. Man atrodo, kad jiems tikrai vienodai, kaip mes čia tvarkomės. Pasaulis, kuris atvažiuoja ir mato mažiau girtų žmonių gatvėje, manau, kad įvertina tą kaip teigiamą dalyką. Jei saugiau vaikščioti pliaže, ten nesivarto kažkokie prisigėrę žmonės ir negadina kitiems poilsio. Jei saugu vairuoti, kai gatvėje mažiau girtų, saugiau vaikščioti, nes mažiau konfliktų, tai manau, kad to paties pasaulio ar turistų akyse mes atrodome kaip labiau civilizuota šalis, kuri tvarkosi su savo problemomis, o ne jas neigia. Iš pradžių ir toks naratyvas buvo, kad kažkas suklastojo, nesąmonė ir kad taip iš tikrųjų nėra, be reikalo tos priemonės, bet tos, kurios buvo įgyvendintos, pasiteisino su kaupu, gal net daugiau, nei tikėjomės. (...) Tendencija yra labai gera, sumažėjęs yra vartojimas, sumažėjo ir sveikatos pasekmių, ir pats požiūris bei kultūra labai keičiasi, taip pat vartojimo įpročiai. (...) Auga tų pačių nealkoholinių gėrimų pardavimai, alaus nealkoholinio tai šimtais procentų auga, tvadinasi, kad keičiasi vartojimas.

– Ar nesijaučiate vienas kovoje su alkoholiu? Prekybos draudimui paplūdimio zonose nepritaria premjeras Saulius Skvernelis, sakydamas, kad žmonės nuskęsta ne dėl to, kad prisigeria, kritikos nevengia ir opozicija.

– Nesijaučiu. Žmonės viską, kas susiję su alkoholiu, asocijuoja su manimi, tuo metu ministras įstatymų nepriiminėja. Tai gal parodo šiek tiek tam tikrą nesupratimą valdžių atskyrimo, kas ką daro. Tai, kad aš daugeliu atveju aiškindavau, kodėl tos priemonės yra reikalingos, arba bandydavau pristatyti spaudai, matyt, ir lėmė, kad viskas buvo asocijuota su manimi. Taip, aš rašiau mūsų partijos rinkimų programą, kur buvo tos nuostatos sudėliotos, aš ir anksčiau šioje srityje dirbau, bet sprendimus priima Seimas, ne ministras. Yra dalykų, kuriuos aš galiu padaryti, bet tai labai riboti dalykai, labai nedidelės mano galios yra kaip politiko šioje srityje. Tai buvo kolegialūs sprendimai, ir be jų, kad ir kaip būčiau ką norėjęs padaryti, nebūtų jokios galimybės. Tai buvo frakcijos, koalicijos partnerių palaikymas, Vyriausybės. Tuo metu tik tai ir leido tuos sprendimus padaryti. Nedrįsčiau niekaip pasakyti, kad esu čia vienišas.

– Kalbėdamas apie alkoholio draudimų pasekmes, pažymėjote, kad didėja nealkoholinių gėrimų, tuo metu ir nealkoholinio alaus pardavimai. Vis dėlto, ar nematytumėte poreikio griežčiau reglamentuoti ir tokių gėrimų reklamą? Nealkoholinių gėrimų gamintojai reklamuojasi televizijoje, žymių žmonių pagalba, remia viešus renginius. Ar asociacija su tų pačių gamintojų prekiaujamais alkoholiniais gėrimais nepadaro savo darbo?

– Slidus klausimas. Žinoma ta praktika, kai bandoma diversifikuoti reklamą ir pristatyti naujus prekės ženklus bei tokiu būdu padaryti vartotoją prisirišusį prie prekės ženklų. Yra ir tokio fenomeno, bet pažiūrėkime, kas įvyko. Kad ir koks buvo tikslas, tie patys gamintojai negalėjo labiausiai rožiniam sapne susapnuoti, kad tokiomis apimtimis didės nealkoholinių gėrimų pardavimai. Realiai išaugo jų pirkimas ir vartojimas, o alkoholinių gėrimų mažėja. (...) Manau, kad gamintojų tikslas yra parduoti gaminį, o jiems tas skirtumas, ar alkoholinis, ar ne alkoholinis, matyt, jau yra antroje vietoje. (...) Kad ir koks jų buvo tikslas, panašu, kad jis veikia labiau visuomenės sveikatos kryptimi. Aišku, ateityje, matyt, reikės žiūrėti politikams, kai pasimatys tas aiškesnis vaizdas, kas vyksta, ypač reikėtų žiūrėti į vaikų alkoholio vartojimą, kaip jis keičiasi. Kol kas tendencija yra gera – jis mažėja. Tai reiškia, kad ne visai veikia mechanizmai, jei tokie buvo, skirti prisirišti jaunąją kartą, o kaip bus ateityje, tai labai sunku spėlioti. Gerai, kai žmonės keičia alkoholį į nealkoholį, tam tikra kultūra formuojasi. Atsiranda nuostata, kad tai yra kieta, toks stiliaus ženklas. Žmonės pasipuikuoja, žino, kad yra ir visokių rūšių. Yra apie ką kalbėti, yra neblogai, o gamintojas gauna savo pinigus, jis irgi yra laimingas.

– Ar yra riba, kurios, kovojant su alkoholiu, jūs neperžengtumėte?

– Niekada nesiūlyčiau, ir ne kartą tą esu sakęs, apskritai kaip produkto drausti. Yra buvę istorijoje tokių laikotarpių, kada produktas buvo apskritai draudžiamas, buvo prohibicijos laikas – Amerika jį žinojo, skandinavų šalys žinojo, ir iš to gimė kitos problemos, su kuriomis po to buvo labai sunku tvarkytis. Tokių dalykų siūlyti, matyt, net būtų nelogiška. (...) Be reikalo mūsų įdiegtos priemonės buvo lyginamos su prohibicija, nes ten jokia prohibicija – tai yra tiesiog prekybos reglamentavimas, kaip dalis skandinavų turi, ir mes artėjame prie to.

– Baigiant alkoholio temą, gana rimtas ir jautrus klausimas. Pirmadienį Seime surengtoje konferencijoje, skirtoje Tarptautinei vaisiaus alkoholinio sindromo dienai paminėti, buvo pristatyti šokiruojantys faktai, kad 2017 – 2018 m. 3 procentai (arba 700–800 iš visų gimdančių) moterų paskutinėmis nėštumo savaitėmis buvo vartojusios alkoholio. Apie 40 kūdikių gimė stipriai apnuodyti alkoholiu. Ar matote poreikį stiprinti dar negimusio vaiko apsaugą, o galbūt jau yra ir numatytos priemonės?

– Tie skaičiai, kuriuos jūs paminėjote, ir rodo, kad poreikis yra, nes, jeigu yra problema, tai reiškia, kad reikia ją spręsti kažkokiu būdu. Sprendimo būdų gali būti keletas. Pirmiausia, tai tų pačių jaunų merginų ar moterų, kurios gali susilaukti arba planuoja šeimą, tinkamas informavimas. Jeigu užeitumėte į „Super mamų“ svetaines arba ten, kur moterys, merginos diskutuoja, jūs galite rasti tokių šokiruojamų pasisakymų, kad gėriau, na, ir ką, gimė su visais rankų, kojų pirštais, ir vaikšto, ir kalba, ir viskas atrodytų, kaip ir gerai, ir kas čia tokio – man net ir gydytoja liepė ten kažkiek išgert. Yra labai dar daug tokių dalykų, kurie yra susiję tiesiog su nežinojimu. Tai yra labai nuo senų laikų atkeliavę įvairūs patarinėjimai, net ir išgėrinėti nėštumo metu. Ir kad ir kaip kolegos akušeriai, ginekologai neigtų ir sakytų, kad jau to nebėra, užėjus į svetaines, kur žmonės dalinasi savo patirtimi, akivaizdu, kad yra. Nuo to pirmiausia reikėtų pradėti. (...) Kita problema yra su moterimis, kurios turi priklausomybę ir jau joms nutraukti vartojimą nėra žinojimo klausimas, joms reikia tiesiog labai rimtos pagalbos. Tai čia vėlgi priklausomybių konsultantai, kuriuos pradėjome diegti, yra žemo slenksčio paslaugos, kad nebijotų ateiti, pasikalbėti, o jau vėliau iš tikrųjų reikėtų organizuoti labiau socialinę pagalbą taip, kad tokioms moterims padėtų susitvarkyti, nueitų, pasižiūrėtų, ar tikrai gauna pagalbą ir laikosi gydymo rekomendacijų. Tada bus galima tą problemą išspręsti, nes tai yra viena iš sveikatos problemų, kuri yra absoliučiai išsprendžiama. Čia ne genetika, ne kažkokia klimato kaita, ne užterštas maistas – yra labai aiškus poveikio šaltinis. Bet svarbu pasakyti ir tai, kad neužtenka nevartoti tik sužinojus, kad moteris laukiasi, tas nevartojimas turėtų būti ir planuojant šeimą. (...) Čia yra labai daug komunikacinių dalykų, bet aš manau, kad tik laiko klausimas, kada ir tie patys gydytojai pradės tinkamiau gal elgtis, ir ta pati visuomenė pasidarys labiau raštinga.

– Jūs ir pradžioje pokalbio, ir viduryje užsiminėte apie santykį su valdžia. Vieni kritikuoja, kiti – palaiko. Įgyvendinant sveikatos sistemos reformą, reikia visų grandžių dalyvavimo, sakėte Jūs, tačiau Prezidentūra pakankamai viešai ties Jūsų pavarde padėjo klaustuką. Ar jau darėte kažką, kad tų klaustukų neliktų?

– Tiek aš, tiek mano kolegos darome ne dėl to, kad Prezidentūra ką nors pasakė, klaustukus iškėlė, nes mes tą darėme gerokai anksčiau, negu kažkam kilo klausimų. Ir su praėjusia prezidente bei jos komanda dirbome iki paskutinės minutės, viską derinom, bet gavome veto. Ne visą laiką nuo mūsų priklauso sėkmė, ir yra labai daug dedamųjų. Aišku, kai kurias klaidas mes tikrai išmokome ir, matyt, kad neįvertinome galbūt tų pačių savivaldybių jautrumo, neįvertinome, kiek ten yra galimybių spekuliuoti, ir dėl to šitame etape tikrai ruošiamės daugiau su jomis kalbėtis. Nors tikrai daug laiko skyriau važinėtis ir bandyti paaiškinti, bet, matyt, kad nepakankamai, ir dabar jau su naujais merais ir tarybomis bandysime sėsti prie stalo daugiau kalbėtis. O su opozicija, koks ten gali būti kalbėjimasis? Jeigu būtų noras, jau būtų buvę seniai susikalbėta. Ta pati opozicija, kuri labiausiai triukšmavo, patys panašius dalykus siūlė, tik kai tapo opozicija, staiga labai tapo nepatenkinti tomis priemonėmis. (...) Savo darbą mes darysime, nepriklausomai nuo to, kas kokius klausimus kelia. Man ne dėl politinių dividendų to reikia, nesilaikau įsikabinęs nei savo pozicijos, nei čia nėra labai malonu tuos pokyčius daryti, todėl, kad jie yra sudėtingi, sulaukia daug ir nepasitenkinimo, ir taip atrodo, kad aš čia mėgaujuosi, sukeldamas kažkokį nepatenkinimą ir džiaugiuosi paskui atsisėdęs. Tai nėra smagu nė man pačiam, kai visuomenėje kyla kažkokių perturbacijų, bet mes pabandysime daugiau įtraukti tų galutinių vartotojų arba tų, kurie atsako savivaldybėse į planavimo procesą, kad mažiau kiltų tų klausimų. (...) Matyt, pradėsime nuo nedaug, nuo bandomųjų projektų. Tai yra ilgesnis kelias, bet gal jis suveiks, nes tikslas yra vis tiktai padaryti, o ne su kuo nors susipykti.

– Ar atsidūrimas tarp dviejų girnapusių – Prezidentūros, keliančios klaustukus, ir palaikančių valdančiųjų – nepadarė neigiamos įtakos jūsų darbo procesui ir kasdieniam darbui?

– Nepakenkė. Tie vieši klaustukai kai kuriais atvejais yra net ir ne iš paties prezidento, o iš jo komandos, nes mes kai buvome susitikę ir kalbėjomės gyvai, tai tikrai labai konstruktyviai pasikalbėjome, ir tada jokių klaustukų man ten nebuvo iškelta. Aišku, buvo klausimų, kurie natūralu, kad kyla šalies vadovui, tai aš ir minėjau apie vaistus, įstaigų pertvarką, tai mes tikrai labai dalykiškai, konstruktyviai pasišnekėjome. Nematau jokio reikalo perdėtai į tai reaguoti. Aš džiaugiuosi, kad tai rūpi Prezidentūrai, gerai, kad rūpi. Tikėtina, kad, pajudėjus kelis žingsnius į priekį, mes bent jau veto nesusilauksime, jeigu iš tikrųjų rūpi. O kad tai trukdytų kaip nors darbui, tai reikia čia suprasti ir tam tikrą politinę erdvę. Ir ten yra klausiama tų pačių klausimų, ir kažką reikia pasakyti, atsakyti, ir mūsų yra klausiama. Nemandagu nuo klausimų bėgioti, mes į juos atsakome, ir tikrai tai niekaip netrukdo darbui.

– Pokalbio metu apie tai ir kalbėjome, kad akivaizdu, jog kai kurie jūsų pasiūlymai nepraeina pro Seimo filtrą. Iki jūsų kadencijos sveikatos apsaugos ministro poste pabaigos ir naujų Seimo rinkimų liko metai. Kurie suplanuoti darbai būtų jūsų prioritetas ir kurių projektų sėkmingo įgyvendinimo, realiai vertinant situaciją, vis dėlto tikėtumėtės?

– Jūs teisingai sakote – daug yra niuansų, kurie nuo mūsų nepriklausys. Mes tuos sprendimus, kurie nuo mūsų priklauso, atnešime į Seimą. Tai būtų odontologinė priežiūra ir jos reglamentavimas, netradicinė medicina ir jos reglamentavimas. Aš tikiuosi, kad mes pabaigsime darbą su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dėl slaugos, globos ilgalaikės integracijos, kad paruoštume sprendimus. Yra registruoti projektai, kurių niekas dar nenurašė Seime, – tai ir dėl regionų tarybų, planuojant įstaigų organizavimą, tai tikiuosi, kad jie jau šitame etape praeis, gal neužstrigs ir bus galima paruošti dirvą tiems, kas ateis po mūsų, kad jie galėtų judėti į priekį, o ne dar gaištų metus vėl viską planuodami ir dėliodami. Tokių dalykų yra, kur tikimės dar suspėti padaryti, ir yra krūva rutininių darbų, susijusių ir su pirminės sveikatos priežiūros paslaugų plėtra, ir su farmacijos tam tikrais sprendimais, ir nuotoline prekyba, ir pacientų teisių žalos atlyginimo įstatymas yra priimtas, reikia paruošti tvarkas. (...) Yra labai daug darbo, nėra laiko galvoti, kada tie rinkimai, nes kiekviena darbo diena yra aukso vertės. Ministerijos gyvena tokiu režimu, kad su tais apmąstymais apie artėjančius rinkimus labai sudėtinga, labiau gal Seimas tokiu režimu gyvena. (...) Aišku, tame kontekste gali iškilti vėl ir sveikatos dalykai, nes jais labai lengva atkreipti visuomenės dėmesį ir pritraukti, bet čia gali ir pliusų įžiūrėti – kai yra klausimai keliami, gali atsakyti ir kažką paaiškinti daugiau.

– Dėkoju už pokalbį.