Vilnietė Daiva Puidokienė įsitikinusi, kad visko pagrindas – šeima. Ir žmogaus laimės, ir darnos, ir sveikatos.

„Bet mūsų visuomenėje šeima – supriešinta. O juk vaikai geriausiai ir saugiausiai jaučiasi ne tada, kai auklės juos prižiūri, ne kai darželyje jie būna, o kai juos augina tėvai“, – sakė 14 vaikų pagimdžiusi D.Puidokienė.

Šventę motinai suruoš vaikai

Motinos diena 49 metų Daivos ir 62 metų Albino Puidokų namuose – didelė šventė. Net kai vaikai buvo visai maži pypliukai, tylutėliai išbėgdavo į sodą ar netoli esantį miškelį priskinti mamai gėlių. Uždusę parlėkdavo į namus ir savo puokštes jai atnešdavo tiesiai į lovą. Paskui jie mamai ruošdavo šventę.

Beveik niekas nepasikeitė ir dabar, nors vaikai gerokai ūgtelėję, o du jau išskridę iš namų. Ir šiemet šventę savo motinai, kaip visada, suruoš vaikai.

Atvažiavę pas Puidokus, pataikėme į sūnaus Mintauto 25-ąjį gimtadienį. Vaišes ruošė patys vaikai. Darbavosi ir mažiausieji – iš virtuvės į kambarį ir atgal zujo mėlynakiai baltapūkiai Puidokiukai.

D.Puidokienė – linksma, vikri, visai nepanaši į vargšę nusigimdžiusią moterį – pasakojo apie savo vaikus, vyrą, gyvenimą, studijas, dėstė savo požiūrį į motinystę ir gausias šeimas.

„Kai manęs paklausia, kiek turime vaikų, visada galvoju, kaip atsakyti, – 13 ar 14. Tas, kuris trijų mėnesių iškeliavo pas Dievą, vis tiek ten yra, jis – mūsų. Tada atsakome, kad vaikų yra 13, tačiau esame 14-os vaikų tėvai“, – dėstė D.Puidokienė.

Kai gimė 14-as vaikas – šiuo metu aštuonerių Paulius Titas, lyčių santykis buvo išlygintas: septyni berniukai ir septynios mergaitės. Dešimt vaikų – pametinukai. Vyriausiajam, sūnui Vyteniui, – 30 metų, jis gyvena atskirai, ruošiasi vesti. Ištekėjusi ir vyriausioji dukra Živilė. Kiti gyvena gimtuosiuose namuose. Dauguma Puidokiukų turi du vardus – mamai net oro pritrūko, kol visus išvardijo vienu atsikvėpimu.

Pasikliauja Dievo valia

Kai Daiva ir Albinas tuokėsi, planavo, jog turės keturis vaikus.

„Kai gimė pirmas, buvo silpnas, ligotas – studentės vaikas. Man buvo sunku. Nenorėjau antro, – prisiminė Daiva. – Bet vyras vis šnekino. Antram šnekino, trečiam, ketvirtam. O kai myli, tai ir prišnekina. Bet paskui šnekint nereikėjo – organizmas “įsivažiavo„.“

Sveikata moteris nesiskundžia. Esą jei Dievas duoda vaikų – duoda ir sveikatos. Tačiau vienu momentu, – tada augo gal septyni vaikai, – moteris pajuto, kaip jai sunku. Prisimena pagalvojusi: „Dieve, gal jau daugiau nebeduok, gal nebereikia.“ Ir staiga siaubingai pradėjo streikuoti sveikata, visiškai nebuvo jėgų.

Tada ji pasakė: „Dieve, jeigu tavo valia, kad būtų daugiau vaikų, tai duok jų. Gimdysiu, auginsiu tiek, kiek tu norėsi, tik duok sveikatos.“ Ir sveikata pagerėjo.

Puidokai – stipriai Dievą tikinti šeima, gal neatsitiktinai juodu susipažino vienoje Vilniaus bažnyčioje – buvo aktyvūs parapijiečiai.

Moteris prisimena, kad dar vaikystėje mama pasakiusi, jog reikia melstis, kad gautum gerą, dorą, mylintį ir mylimą vyrą. Taip ji ir darė.

„Įsivaizduojat, per daugelį metų kiek kartų Dievą “bombardavau„ tom maldom? Tokį ir gavau. Dievas išklauso, ko tau reikia labiausiai“, – mano D.Puidokienė.

Statybų pabaigos nematyti

Gausi Puidokų šeima įsikūrusi Vilniaus pakraštyje esančiuose Salininkų soduose. Kažkada čia Albinas su Daiva nusipirko sodo namelį. Paskui šalia senojo pastato iškilo aukštas priestatas, tačiau darbų pabaigos dar nematyti, – trūksta pinigų.

Gausiai šeimai ankšta, visur sustatytos vaikų lovos, kartais net pamokoms ruošti pritrūksta vietos. Baigti statyti namą – Puidokų siekinys.

Tačiau sūnus Mintautas pajuokavo, kad Valdovų rūmus pradėjo statyti anksčiau – anksčiau ir baigs. Statyti namą tėvui padeda vaikai – kaip Daiva sako, vyras su vaikais dirba arčiau dangaus, o ji – ant žemės.

Vienas kitą traukė iš molio

Puidokų vaikai nuo mažumės buvo judrūs, tik spėk sužiūrėti, kuris ką sugalvos, kur užlips, ką pastvers, ką sukuls. Jiems viską reikėdavo išardyti, apžiūrėti, visur būti, viską ištyrinėti. Siausti jie mėgdavo po du. Vyresnysis – smegenys, viską organizuoja, mažesnysis – vykdytojas.

Kai kasė šulinį, nors buvo perspėti, kad nesiartintų, vis tiek ėjo tyrinėti, kas čia bus, ir, įklimpę į molį, traukė vienas kitą, taip sakant, už ausų. Metų ir kelių mėnesių mažylis griovyje paleido plaukti laivelį – juk vaikams taip įdomu vanduo, bet paslydo ir įkrito. Griovys – maždaug metro gylio. Dvimetis šalia važinėjosi dviratuku. Išvydęs kone skęstantį brolį, pradėjo rėkti. Į pagalbą atskubėjo dar vyresnis ir ištraukė mažylį iš griovio.

„Buvo visokių situacijų gyvenime. Ir pamatai, kad tu jų nekontroliuoji. Jas kontroliuoja tik Dievas. Ir tau padeda. Ir kaip tada gali nesiremti į Dievą?“ – retoriškai klausė D.Puidokienė.

Būdavo, vaikai ir pasibara, ir pasimuša, kai buvo mažiukai. Anot motinos, taip turi būti. Jų kiekvieno charakteris, požiūris – kitoks, bet jiems tarpusavyje reikia sutarti. Jie įgiję bendravimo įgūdžių – moka ir patylėti, ir pasakyti, kada reikia, ir pakovoti, kai jaučia neteisybę. Jie apsišlifuoja šeimoje, todėl moka bendrauti. Ir visada stoja vienas už kitą – kaip kumštis.

Mokykloje pedagogai D.Puidokienei sako: „Nors ir 100 tų “mušeikų„ būtų, bet tokių kaip jūsų.“

Pabėgo iš gimdymo namų

Kiekvieno kūdikio sutikimas šeimoje būdavo šventė. D.Puidokienė prisiminė vieną atvejį. Gimus septintam ar aštuntam vaikui, vyras atvažiavo į gimdymo namus parsivežti jos ir naujagimio. O laukiančių vestibiulyje – daugybė. Pagaliau pasirodė medicinos sesuo su kūdikiu ant rankų ir pranešė: „Puidokienė!“

„Staiga vyras pakyla nuo kėdės ir pabėga. Visų akys susminga į mane. Aš stoviu sutrikusi, ir ta seselė – sutrikusi, juk vaiką turi paduoti jam. Nors žinau, kur šuo pakastas, bet vis tiek – toks kuriozas. Seselė vaiką atiduoda man, nes jai reikia bėgti atnešti kito naujagimio. Į mane žmonės žiūri su gailesčiu, kažkas pasisiūlo iškviesti taksi. “Ne, nereikia„, – sakau ir toliau stoviu. Staiga atsidaro durys – ir įeina visi mano pypliai su gėlyte rankoje, o paskui juos – tėvas. Visa salė tik: “O-o-o!„ – pasakojo Daiva istoriją apie vyro “pabėgimą".

Ir augino, ir mokėsi

Iš profesijos D.Puidokienė – tikybos mokytoja, tačiau šiuo metu nedirba. Nuo vaikystės ji svajojo būti vaikų gydytoja – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete baigė tris kursus. Netgi penkto vaiko laukėsi būdama studentė. Per metus studijavo vieną dalyką – asmeniškai jai buvo sudarytos tokios sąlygos.

„Tačiau supratau, kad svarbiau yra šeima, – mokslų atsisakiau dėl šeimos. Paskui galėjau rinktis: ar grįžti į mediciną, ar stoti į Pedagoginį universitetą. Bet tada sprendžiau dilemą: kas svarbiau – ar kūną gydyti, ar sielą? Ir nusprendžiau: “Sielą." Todėl įstojau į pedagoginį studijuoti tikybos. Tada turėjau jau devynis vaikus.

O vyras norėjo turėti žmoną, kuri namie jo lauktų. Supratau, kad tai – kiekvieno vyro svajonė. Neseniai kalbėjausi su vyriausiuoju sūnumi. Jis pasakė, kad vyrui nėra taip svarbu, kad moteris jį išlydėtų, – svarbiausia, kad lauktų. Tai jau žinojau, sūnus tik patvirtino.

Bet ir vyras mane išleisdavo į paskaitas ir laukdavo grįžtančios. Jis mane brandino pirmasis – kaip moterį, kaip motiną. Iš jo labai daug išmokau, taip pat ir vaikus auginti", – pasakojo D.Puidokienė.

A.Puidokas dirba vaikų ir jaunimo skautiškos pakraipos stovykloje „Budėk“. Anksčiau 20 metų dirbo VISI (dabar – Gedimino technikos universitetas) mokymo meistru ir dėstytoju. Mokslus jis krimto trijose aukštosiose mokyklose: tuomečiame VISI, Pedagoginiame universitete, kur drauge su žmona baigė socialinius mokslus, taip pat Mykolo Romerio universitete – jame baigė teisę ir valdymą.

Valstybė šeimą pamiršo

Daugybę Puidokų pinigų suryja statybos. Vien kurui šią žiemą jie išleido apie 8 tūkst. litų.

„Vakare guliesi ir galvoji: “Iš kur gauti pinigų?„ Rytą keliesi ir vėl galvoji: “Iš kur gauti pinigų?„ Reikia tam, tam ir tam. O jų nėra ir greitai nebus. Vaikai nori ir į ekskursijas, ir mokyklinės priemonės kainuoja nemažai, – vardijo pašnekovė. – Atidarai šaldytuvą – nieko nėra, vadinasi, neturime pinigų. O, šaldytuvas prisipildė – vadinasi, vyras ką tik gavo atlyginimą. Žodžiu, taip gražiai tas vargas nuo manęs nukrito ant vyro pečių“, – pasakojo moteris.

Trys Puidokų vaikai dar neturi 18-os metų. Iš valstybės per mėnesį jie gauna po 52 litų paramą. Socialinę pašalpą, nelygu kokios pajamos būna tą mėnesį, Puidokai kartais gauna, kartais – ne. Jei vienam asmeniui per mėnesį tenka 315 litų, pašalpos negausi.

D.Puidokienė su ilgesiu prisiminė anuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus laikus, kai gausioms šeimoms valstybė skyrė kur kas daugiau dėmesio.

"Motinos galėjo auginti vaikus, kol šiems sukaks treji metai. Šeima buvo vertybė. O dabar? Jau seniai valstybėje suformuotas toks požiūris, kad jei tik daugiavaikė šeima, tai asociali. Ji tik siurbia iš visų pinigus ir gauna nežmoniškas pašalpas. Taip sakant, vaikus gimdo tiktai dėl pašalpų.

Bet ar mūsų valstybei reikalingas žmogus kaip toks? Jis reikalingas tik tada, kai pradeda mokesčius mokėti. Reikia keisti valstybės šeimos politiką, bet tam reikia priimti įstatymą. Įstatymuose matyti, ką valstybė remia, kokios jos vertybės.

Esu įsitikinusi, kad visko pagrindas – šeima. Ir žmogaus laimės, ir darnos, ir sveikatos. Bet mūsų visuomenėje šeima – supriešinta. O juk vaikai geriausiai ir saugiausiai jaučiasi ne tada, kai auklės juos prižiūri, ne kai darželyje jie būna, o kai juos augina tėvai", – dėstė D.Puidokienė.