Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas įspėja, kad Lietuva neturi pasiduoti rusų ir baltarusių spaudimui atsisakyti savo energetinės politikos.

Akivaizdu, kad dviejų atominių elektrinių statyba šalia Lietuvos neprisideda prie mūsų ne tik energetinio, bet ir nacionalinio saugumo. Ar jūs manote kitaip? – portalas 1diena.lt paklausė  A.Anušausko.

Projektai, kuriuos ketinama įgyvendinti Rusijos Kaliningrado srityje ir Baltarusijos Astrave, nepadidina Lietuvos energetinio saugumo. Taip pat ekologinio saugumo.
Bet koks – ekonominis, energetinis, ekologinis ar kitoks – saugumas yra sudedamoji nacionalinio saugumo dalis. Taigi, tenka sutikti, kad šie abu projektai tikrai nepadidina Lietuvos nacionalinio saugumo, yra tam tikras iššūkis jam.

Tačiau sustabdyti jų mes tikrai negalėsime?

Čia turbūt nederėtų kalbėti apie projektų stabdymą. Mes tik galime, nepaisydami nieko, toliau stiprinti savo energetinį saugumą.

Be to, galime kalbėti ir jau akcentuojame tai, kad įgyvendindamos tokius projektus Rusija ir Baltarusija turi preciziškai laikytis tarptautinių sutarčių, konvencijų ir įsipareigojimų.

Kol kas galime konstatuoti, kad to nesilaikoma. Ypač Baltarusija, kuri planuoja statyti elektrinę Astrave, už pusšimčio kilometrų nuo mūsų sostinės, Neries baseine, tačiau nėra įgyvendinusi visų griežtų saugumo ir tokių objektų statyboms keliamų reikalavimų, kurie išdėstyti atitinkamose tarptautinėse konvencijose.

Beje, visiškai nedora dabar mojuoti tuo, kad Ignalinos atominė elektrinė stovi šalia Baltarusijos sienos, todėl esą ir dėl projekto Astrave negalime turėti pretenzijų. Yra puikiai žinoma, kad objektas Ignalinoje pastatytas dar tais laikais, kai jokios sienos ten nebuvo. Be to, dabar ši elektrinė yra sustabdyta, nebeveikia ir jau pradedama išmontuoti. Todėl tai joks argumentas už statybas Astrave.

Seimas šią savaitę priėmė rezoliuciją, kuria paragino Baltarusiją vykdyti tarptautinius susitarimus dėl atominių elektrinių statybos. Toks įspūdis, kad per gerokai vėlai ėmėmės tokių žingsnių.

Pirmiausia, nepasakyčiau, kad Lietuvos valdžia iki šiol tylėjo dėl Baltarusijos planų. Nuolat įvairiausiais lygiais buvo atkreipiamas Minsko dėmesys, kad elektrinės poveikio aplinkai tyrimai dar nėra pasibaigę, kad suderinta su mumis faktiškai nebuvo. Baltarusija tiesiog užversta mūsų diplomatų notomis, aplinkosaugos pareigūnų pareiškimais. Prieš metus buvo priimta ir kelių Seimo komitetų parengta rezoliucija.
Supraskite, taip ir yra bendraujama tokiais klausimais bei tokiais atvejais. Mes negalime sau leisti imtis kokių nors labai radikalių žingsnių, kai net neaišku, ar tikrai tie planai įgyja visiškai realias formas. Kai tokios formos atsiranda, tuomet ir reikia imtis kitų, adekvačių, priemonių.

Dabar tie planai tikrai panašūs į realius, nors energetikos ministras Arvydas Sekmokas vis tiek dar viešai abejoja, ar tikrai Astrave atsiras elektrinė. Kuo jis remiasi?

Sutikčiau su ministru, kad dar toli gražu nėra šimtaprocentinio aiškumo. Tik vykdomos tokios triukšmingos viešųjų ryšių akcijos, lyg būtų viskas aišku.

Pavyzdžiui, iki šiol nėra jokių patvirtinimų, kas prisiims finansinius įsipareigojimus dėl investicijų į atominės elektrinės statybos Baltarusijoje projektą. Prezidentas Aliaksandras Lukašenka tokių milžiniškų pinigų tikrai neturi.

Bet juk jau yra susitarimai su Rusija, kad ji padės ir netgi netrukus susitarimai dėl projekto finansavimo bus pasirašyti?

Tik dėl tam tikrų dalių finansavimo, tik dėl tam tikrų investicijų. Nes tokių projektų įgyvendinimo finansavimas yra labai sudėtingas dalykas. Jis susideda iš daugybės dalykų.

Turiu šiokių tokių abejonių, ar tikrai A.Lukašenka norėtų, kad Rusija visu šimtu procentų finansuotų ar duotų gerokai daugiau nei pusę visų pinigų, reikalingų naujai atominei pastatyti. Nes tada tai bus Maskvai priklausanti elektrinė, tik stovinti baltarusių žemėje.
Įvertinkime ir konkurenciją. Juk šiuo atveju kovojama ne tik dėl Baltarusijos, bet iš dalies ir dėl Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos elektros rinkų. Kodėl turėtų A.Lukašenka į rusų rankas atiduoti galimybę dalyvauti šių šalių elektros rinkose, siūlyti joms savo elektrinėje pagamintą elektrą?

Taigi šimtaprocentinio aiškumo tikrai dar nėra. Bet kad norima parodyti, jog projektas tikrai bus vykdomas, tai čia akivaizdu. Rusija stengiasi pasinaudoti atominės projektu Baltarusijoje kaip spaudimo Lietuvai priemone.

Ar tai reiškia, kad projektas Astrave vis dėlto gali baigtis niekuo? Ne per brangi tokia spaudimo priemonė? Be to, kalbama, kad aikštelė Astrave lyginama, gyvenamieji namai statomi, žodžiu, ruošiamasi realiai įgyvendinti elektrinės projektą.

Mums kol kas sunku prognozuoti, kaip susiklostys situacija. Iš tikrųjų, naudojamasi tuo, kad Lietuva jautri tokiems klausimams. Hipotetinė situacija galėtų būti ir tokia: Rusija gali vieną dieną pasakyti mums, kad ji nerems atominės statybos Baltarusijoje, bet Lietuva už tai turi nesipriešinti elektrinės statybai Kaliningrado srityje. Visai įmanomas ir toks scenarijus, nors jį ir įvardyčiau kaip hipotetinį.

O tai, kad toje aikštelėje lyginama žemė, kasami kažkokie tuneliai ar netoli statomi gyvenamieji namai, dar nereiškia, kad elektrinė tikrai atsiras. Konkretaus projekto dar nėra. Ir įstatyminės bazės nėra. Branduoliniai specialistai nėra atvažiavę į Baltarusiją.
Tik neturi susidaryti įspūdis, kad tikrai netikiu, jog elektrinė Baltarusijoje jokiu būdu neatsiras. Ji gali atsirasti. Todėl mes ir turime dėti pastangas, kad, jeigu ji atsirastų, tai vyktų pagal visus griežtus tarptautinius reikalavimus.

Neigdami, kad pastatys nesaugią elektrinę, baltarusiai visuomet gali apeliuoti į tai, kad prieš dvidešimt penkerius metus jie labiausiai nukentėjo nuo Černobylio katastrofos.

Tai deklaratyvūs pareiškimai. Nes jeigu jie iš tikrųjų siektų, kad objektas būtų visiškai saugus, patikimas ir kaimynai dėl jo neprieštarautų, jie pirmiausia vykdytų tarptautines sutartis ir konvencijas su įsipareigojimais statančiai šaliai. Kol jie ignoruoja kaimynų pareiškimus, kalbėti apie saugų objektą netenka.

O Kaliningrado srityje tikrai visu tempu vyksta statybos? Sako, ten dirbama ir naktimis šviečiant prožektoriams.

Taip, bet pastatyta elektrinė turi turėti ir rezervinės galios, ir jungtis. Kol kas ji statoma be viso to. Todėl čia daug kas priklauso ir nuo Lietuvos valdžios pozicijos. Jeigu dabar mes siekiame savo energetinio saugumo, vykdome savo projektus, dabar rusams didžiausias galvos skausmas yra mūsų Vyriausybės pozicija. Norima tą poziciją keisti jau dabar, siekiant, kad Lietuva nusileistų, imtų remti projektą Kaliningrade, prisidėtų prie rezervinių galių ar jungčių stiprinimo bei statybos į Vakarus, kad toje elektrinėje pagaminta elektra galėtų būti parduodama ne tik pačiai Lietuvai, bet ir Vakarų Europai.
Pakeisti Lietuvos Vyriausybės pozicijos šiais klausimais rusams nepavyksta. Jie tai puikiai mato. Todėl bandoma daryti įtaką toliau, galbūt stengiantis pakeisti Vyriausybę dabar arba po 2012 m. Seimo rinkimų, tikintis, kad ji pakeis Lietuvos principinį nusiteikimą. Taip bandoma užtikrinti, kad Kaliningrado atominė būtų statoma ir neliktų izoliuota.

Ar Rusijos ir Baltarusijos įgyvendinami atominių elektrinių projektai nekeičia mūsų planų? Gal neverta mums siekti Visagine pasistatyti naujos elektrinės?

Pagrindinės elektros vartotojos šiame regione bus ES narės – Baltijos valstybės, Lenkija, Skandinavijos valstybės, kai bus pastatyti atitinkami elektros tiltai. Taigi, mes su europiečiais būsime vartotojai, mes ir turime apsirūpinti atitinkamomis galiomis. Tai energetinio saugumo klausimas – elektrinė turi stovėti mūsų teritorijoje. Elektros pirkimas iš rusų, baltarusių ar kitų ES nepriklausančių valstybių neatitiks energetinio saugumo apibrėžties.

Bet Rusija visa savo galia bandys pasipriešinti elektrinės Lietuvoje statyboms?

Jau priešinasi. Žinome iš pernykščio konkurso, iš kurio paskutiniu momentu pasitraukė Pietų Korėjos bendrovė "Kepco". Žinome, koks konkurse dalyvavusioms įmonėms buvo darytas spaudimas, kokie teikiami pasiūlymai dalyvauti energetiniuose projektuose Rusijoje. Tad tie įrankiai yra išnaudojami.