Pirmasis gyvybės langelis įkurtas Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Motinoms, palikusioms nenorimus vaikus gyvybės langelyje, negrės jokia atsakomybė.

Gyvybės langelių iniciatorė Seimo narė A.Baukutė interviu dienraščiui teigia, kad paversti šią idėją realybe nebuvo lengva, nes daugeliui žmonių šiais laikais gyvybė nėra pagrindinė vertybė.

– Su kokiais sunkumais teko susidurti įgyvendinant šią idėją?

– Apie gyvybės langelį Lietuvoje diskutuojama jau keletą metų, bet niekas nenorėjo prisiimti politinės atsakomybės ir visko padaryti iki galo. Dar nebūdama Seimo nare buvau gyvybės langelio šalininkė, nes pati esu mama, auginu tris vaikus ir man labai rūpi šeimos, gyvybės klausimas. Išrinkta į Seimą įgijau daugiau politinių ir teisinių svertų šią idėją įgyvendinti.

Siunčiau raštus įvairioms Lietuvos institucijoms, klausiau, domėjausi, kas trukdo Lietuvoje atsirasti gyvybės langeliams. Prieš tris mėnesius, gavusi teisingumo, vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų atsakymus, jog dabar Lietuvoje galiojantys teisės aktai neprieštarauja, kad būtų steigiami gyvybės langeliai ir kad mamai, palikusiai vaiką saugioje vietoje, negresia teisinė atsakomybė, supratau: ilgiau delsti nėra prasmės.

Atidarius pirmą langelį, mane sveikino ne tik kolegos politikai, bet ir krikščioniškos bendruomenės, medikai, gatvėje sutikti paprasti žmonės ir net kai kurie žiniasklaidos atstovai. Į mane kreipėsi studentai, kurie apie gyvybės langelius Lietuvoje jau renka medžiagą rašto darbams.

Kai kurie teisininkai iki šiol tvirtina, kad gyvybės langeliai pažeidžia konstitucinę tėvų pareigą auklėti ir išlaikyti savo vaikus, bet labai abejoju, ar tėvams, paliekantiems savo vaikus, apskritai rūpi jų teisės ir pareigos. Mano nuomone, svarbiausias yra 19 Lietuvos Konstitucijos straipsnis, kuriame skelbiama, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.

Oponentai taip pat apeliuoja į Vaiko teisių konvenciją, kurioje vaikas turi teisę žinoti savo kilmę. Bet jeigu jis bus nužudytas tėvo ar mamos, jokie teisės aktai nesugrąžins jam gyvybės. Juk mirusieji nieko nereikalauja, o gyvu kūdikėliu, kuris negali už save pakovoti, gali ir turėtų pasirūpinti valstybė. Džiugu, kad šie mūsų darbai paskatino ne tik diskutuoti, bet ir dirbti kitas Lietuvos institucijas, kurios vis drąsiau prisijungia prie gyvybės langelio atsiradimo. Po truputį ši kilni idėja skinasi kelią į Lietuvos žmonių sąmonę ir širdis.

– Ką, Jūsų nuomone, Lietuvoje pakeis gyvybės langeliai?

– Gyvybės langeliai neišspręs visų socialinių problemų. Man svarbiausia yra šeima ir tikrai nėra džiugu, kai motina ar tėvas palieka savo kūdikį, bet reikia stengtis kiek įmanoma išsaugoti jam gyvybę. Manau, jei mama, nenorinti ar negalinti pasirūpinti savo kūdikiu, žinos apie gyvybės langelį, kad už vaikučio palikimą saugioje vietoje jai negresia baudžiamoji atsakomybė, ji gerai pagalvos, ar verta savo kūdikėlį išmesti kaip nereikalingą daiktą. O ką, jei iš šio vaiko užaugs naujas Vivaldis ar Šekspyras? Galbūt jis bus garsus sportininkas ar architektas? Negalima "nurašyti" vaiko vien dėl to, kad jį paliko tėvai.

Tikiu, kad gyvybės langeliai Lietuvoje padės sumažinti ne tik nužudomų kūdikių, bet ir abortų skaičių. Statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje buvo atlikta daugiau nei 9 tūkst. abortų. Pridėkime dar nelegalius abortus, kasdien augančią emigraciją ir galbūt suvoksime, kad ateityje mums pensijų nebus iš ko mokėti.

Kodėl didelė visuomenės dalis kaltina asocialias mamas, kad jos gimdo, nors moterys, galinčios pasirūpinti savo vaikais, ne gimdo, o darosi abortus? Reikia žadinti visuomenės sąmoningumą ir lytinį švietimą pradėti nuo vaikų darželio, kad tėveliai neneštų savo kūdikio į gyvybės langelį. Toks langelis nėra geriausia išeitis, bet tai mažesnė blogybė, nei pasirinkti mirtį. Ir, jei tėvų dėka tas žmogutis liks gyvas, galbūt ateityje jis ne tik širdyje padėkos savo mamai: "Ačiū, kad nenužudei."

– Neseniai dėl piniginių machinacijų kalėti dvejus metus buvo nuteista jauna mama, auginanti mažametį vaiką. Kaip reagavote į šį teismo sprendimą?

– Pati auginu panašaus amžiaus vaikelį. Išgirdus šią žinią man pakirto kojas, lyg būčiau pati nuteista už tai, kad esu motina. Kodėl mama buvo nuteista kalėti dvejus metus, neatsižvelgiant į tai, kad ji augina trylikos mėnesių vaikelį?

Po tokio teismo sprendimo man neaišku, ar nėščia mama Lietuvoje turi teisę dirbti. Jei taip, tai ar ji pagimdžiusi nebus nuteista, pasodinta į kalėjimą ir atskirta nuo savo vaikų? Nesuprantu, kodėl "Sodros" skyles stengiamasi užlopyti skriaudžiant mamas ir jų kūdikius. Kodėl į tas mamas dabar žiūrima kaip į didžiausias nusikaltėles? Juk jos pagal visus įstatymus dirbo, mokėjo mokesčius, gavo algą, o dabar negauna joms priklausančių motinystės pašalpų ir neturi kuo maitinti savo kūdikėlių. Kodėl taip yra? Ar jos kaltos, kad buvo priimtas netobulas įstatymas?

Užjaučiu Lietuvos mamas. Kai kurios dabar jau bijo gimdyti, kad nebūtų nuteistos, pasodintos į kalėjimą ir atskirtos nuo savo vaikų. Tačiau labiausiai gaila vaikų, kurie patys negali apsiginti, o juos ginančias mamas teismai grūda į kalėjimus. Gaila, kad šaka po šakos kertamas valstybės medis – gyvybė, vaikas, mama... Jei ir toliau nesikeis atsakingų institucijų požiūris į pagrindinę valstybės ląstelę – šeimą – tautos medis grius išrautas iš pat pagrindų, nes mamos nenorės gimdyti vaikų. Visi klystame, gal ir valstybė suklydo? Nėra blogai, jei tautai pripažinsime šią klaidą, o ne bausime.

– Esate Baudžiamojo kodekso pataisų, kuriose numatomos švelnesnės bausmės motinoms, kaltinamoms pasididinus pajamas, viena iš iniciatorių. Kada pradėjote šį darbą?

– Daugiau nei pusmetį bendrauju su keliolika panašaus likimo moterų iš visos Lietuvos, kurios kreipėsi į mane pagalbos. Darau ką galiu: stebiu ir analizuoju situaciją, rašau laiškus prokurorams, konsultuojuosi su teisininkais ieškodama įvairiausių būdų padėti šioms mamoms.

Balandį gavau vienišos mamos laišką, kuriai prokuratūra prašė teismo skirti aštuonerius metus nelaisvės už tai, kad dirbant nėščiai jai buvo padidinta alga. Pacituosiu kelias šio laiško ištraukas, kurios labai tiksliai atspindi visų mamų, patrauktų baudžiamojon atsakomybėn už vadinamąsias pinigines machinacijas, būklę: "Ašaros, baimė, nemigos naktys, verkiantis kūdikis ir nežinia, kas bus toliau. Išaušo apklausos diena, vyresnysis sūnus išsigandęs išėjo į mokyklą (juk mamą kviečia policija), pažadinome mažąjį ir išvažiavome. <...> Ir koks gi įstatymas draudė man įsidarbinti antraeilėse pareigose? Ką man reikėjo daryti, kai po beveik dviejų mėnesių nuo įsidarbinimo sužinojau, jog laukiuosi? Nusiplakti, pasikarti ar atsikratyt gyvybės?... Nenoriu gyvent šitoj valstybėj, išvažiuosiu pirmai galimybei pasitaikius ir niekur neminėsiu, kad aš lietuvė. Gėda."

Perskaičiusi šį laišką, nedelsdama kreipiausi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą su prašymu rasti galimybę ar priemonių, kurios galėtų padėti efektyviai išspręsti susidariusią padėtį, į kurią pateko ar buvo įtrauktos jaunos mamos, auginančios mažamečius vaikus. Džiaugiuosi, kad šis kreipimasis paskatino atsirasti Baudžiamojo kodekso pataisų projektą, kuriame laisvės atėmimo bausmę siūloma keisti į švelnesnę. Suprantu ir užjaučiu šias mamas, bet labiausiai gaila vaikų, kurie labiausiai nukenčia dėl įstatymų spragos. Vaikų interesai valstybėje turi būti svarbiausi.