Mes, visi Tarybos nariai, džiaugėmės, kad pavyko savo tarpe susitarti dėl paties Nepriklausomybės deklaracijos teksto ir paskui vieningai tą tekstą paskelbti. Buvo kliūčių iš vokiečių armijos pusės tam nepriklausomybės paskelbimo tekstui paskelbti. Bet Lietuvos Taryba tą nepriklausomybės skelbimo tekstą nusiuntė į Berlyną ir paskelbė Berlyne nežiūrint to, kad Lietuvoje civilinė vokiečių administracija buvo uždraudusi skelbti.

Tradicija yra labai stambus ir didelis, galingas veiksnys žmogaus gyvenime ir tautos istorijoje. Todėl ir Lietuvoje nepriklausomybės, nepriklausomos valstybės sąvoka buvo per ilgus amžius įsigyvenusi mūsų tautoje ir išlikusi. Dėl to ir atstatant dabar iš naujo mūsų krašto laisvę ta valstybinės nepriklausomybės sąvoka labai mums daug padėjo.

Mano supratimu, Tarybos paskelbtasis Nepriklausomybės Aktas turėjo tokią reikšmę dėl to, kad Taryba pati atstovavo visai Lietuvos tautai. Taryba buvo laisvai išrinkta atstovų, atsiųstų į Vilnių, o tie atstovai buvo parinkti ir išrinkti atskiruose valsčiuose, atskirose parapijose. Dėl to išrinktoji Taryba (maža skaičiumi, tik 20 asmenų) atstovavo visos tautos reikalams.

Šiuo metu mūsų tikslas ir uždavinys yra atgauti pagrobtąją politinę laisvę, padaryti laisvus rinkimus ir atkurti demokratinę Lietuvos valstybę. Momento reikšmė yra svarbi ir reikalauja vieningo įtempto visų krašto žmonių bendradarbiavimo. Kelias grįžti į laisvę yra šiandien nelengvas, jame daug visokeriopų kliūčių, dėl to tenka ieškotis tinkamų priemonių kliūtims nugalėti.

Tikriausia priemonė sugrąžinti tautai pagrobtąją laisvę yra visų krašto žmonių, visų piliečių vienybė, tvirtas pasiryžimas ištvermingai kovoti dėl laisvės atstatymo. Tautos valia, sukūrusi prieš amžius savo valstybę, ilgai ir narsiai gynusi jos nepriklausomybę, tebėra gyva, nepalaužta, tvirta, bet sukliudyta, negali veikti. Tiesa, ir dabar okupuotoje Lietuvoje administratyvinė valdžia (ne politinė) iš dalies priklauso pačių lietuvių žmonėms, bet jie yra parinkti ir pastatyti bolševikų partijos su rusų bolševikų žinia, pritarimu pagal Maskvos nurodymus.

Tarybinės vyriausybės ir valdžios žmonių tarpe yra, be abejo, nemaža geros valios žmonių ir gabesnių asmenų, norinčių veikti ir darbuotis visuomenės labui, bet tie partijos pastatytieji asmenys nėra Lietuvos žmonių atstovai, nors jie atkakliai kiekviena proga tvirtina, esą jie vieni patys tik atstovauja visai tautai ir reiškia jos valią. Tai netiesa, jokių tautos teisėtų įgaliojimų jie neturi. Okupantų padarytieji ir daromieji rinkimai nebuvo ir nėra laisvi rinkimai. Ir jokiu būdu jie nereiškia tautos valios.

Bolševikinė vyriausybė suteikė valdžią ne krašto žmonės, o tik sovietų, tarybinių komunistų partijai. Paskirtoji valdžia vykdo, ir dažniausiai gana uoliai, savo partijos nurodymus, savo programą. Būtent vyriausybės paskirtieji atstovai daro tą ir taip, kaip ir ką liepia jų partija, nežiūrint, ar tai žmonėms, krašto gyventojams yra naudinga, ar nuostolinga. Pavyzdžiui, nusavinimai, varymas žmonių į kolchozus ir panašiai.

Atskyrus komunistinės valdžios vykdytojus, Lietuvos žmonių masės – žemaičiai ir aukštaičiai – visi myli savo kraštą, savo tėvynės žemę, visi brangina savo tėviškėlę, gelbėja tautos tradicijas, jos turtą – vis tiek, ar tas turtas yra medžiaginis, pelnytas rankų darbu, ar dvasios turtas, įsigytas proto pastangomis. Tas turtas yra tikra žmogaus nuosavybė, jam maloni, jam brangi kaip sveikata, kaip gyvybė. Dėl to bolševikų komunistų siūlymas ar reikalavimas panaikinti privatinės nuosavybės teisę ir suvalstybinti turtą atrodo žmogui nevykęs, nepagrįstas, nepriimtinas.

Tikime tvirtai, gyvai neabejodami, kad mūsų mylimai šaliai, brangiai tėvynei Lietuvai, vėl išmuš tikrosios laisvės ir nepriklausomybės valanda. Lietuvių tauta atliks garbingai jai apvaizdos skirtąjį uždavinį žmonijos naudai ir gerovei, stojus visiems į bendrą laisvės atgavimo darbą.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.