Naujienų agentūra BNS pateikia penkių jų istorijas.
Bulves virė ištirpdytame sniege
32 metų Maryna Firiščiak su dešimtmečiu sūnumi Ivanu į Lietuvą atvyko pernai kovo pradžioje iš Luhansko apskrities. Likus savaitei iki karo pradžios šeima visas savo santaupas išleido įsigydama butą, kuriame nė nespėjo apsigyventi.
Iš namų M. Firiščak pabėgo po apšaudymų dingus elektros ir vandens tiekimui.
„Gėrėme su sūnumi sniego vandenį, viriau bulves ištirpdytame sniege. Kai išėjau sniego parsinešti, suskambo vos gyvas telefonas ir sesuo, kuri evakavosi iš Charkivo į Poltavą, pasakė, kad vyksta evakuacija, bėkite, – pasakojo Klaipėdoje gyvenanti moteris. – Prieš mus raketa pralėkė į vaikų darželį. Mano Vania sakė: koks skirtumas, kur mus užmuš – namuose ar gatvėje“.
Išvykusi iš Ukrainos, moteris autobusu atvyko į Lenkiją, o po dviejų praleistų parų pabėgėlių stovykloje galiausiai nukako į Kauną.
Į Lietuvą moteris pasakojo nusprendusi vykti, nes lietuviškoje kompanijoje montuotoju kurį laiką dirbo jos vyras, tuo metu darbo reikalais buvęs Prancūzijoje. Kalbėdama apie pabėgėlių centrą Kaune Maryna vis dėkoja savanorei Vilmai.
„Kai pasakiau, kad Ukrainoje gamindavau valgomas puokštes, darydavau dovanų kompozicijas, ji, matyt, norėdama nukreipti tas blogas emocijas, man parodė telefone – štai čia galėsite įsigyti džiovintų vaisių, čia kitų produktų. O aš vis kartojau reikia į Klaipėdą ir išgirdau, kad būstai ten užimti“, – pasakojo ukrainietė.
M. Firiščiak su sūnumi galop priėmė klaipėdiečių šeima, pirko vaistų susirgusiam Ivanui, kuris atvykęs į Lietuvą dėl išsekimo buvo patekęs į ligoninę. Tris savaites klaipėdiečių būste gyvenusi šeima vėliau išsinuomojo butą, nes, anot ukrainietės, gyvenant kitų sąskaita apima nepilnavertiškumo jausmas.
Jos sūnus ėmė lankyti lietuvišką progimnaziją, laisvalaikiu – kikboksą. Labiausiai berniukas ilgisi močiučių.
Prieš mus raketa pralėkė į vaikų darželį. Mano Vania sakė: koks skirtumas, kur mus užmuš – namuose ar gatvėje.
Pati M. Firiščiak pradėjo savanoriauti Raudonajame kryžiuje bei Melnragėje veikusiame centre karo pabėgėliams. Ir šiuo metu po darbo ji gamina žvakes, ant kurių Ukrainos kariai gamina maistą, taip pat pina tinklus, kuriais maskuojama sunkioji technika.
„Ukrainoje aš laikiausi, paplekšnodavau save per žandus, kad neverkčiau, nenorėjau, kad Ivanas pajustų mano jaudulį, o čia atvykusi kasdien verkiau. Vyras sakė – pailsėsite po tokių išgyvenimų, nedirbk, bet man namie buvo negera, reikėjo veiklos“, – pasakojo ukrainietė.
Šiuo metu ekonomistės išsilavinimą turinti M. Firiščiak dirba Policijos departamento Aptarnavimo skyriaus darbuotoja, padeda į Klaipėdą atvykusiems ukrainiečiams užpildyti įvairius dokumentus, sukelia juos į elektroninę sistemą. Prie valgomų puokščių sako nedrįstanti sugrįžti, nes veikla primena namus.
Ž. Gedvilos / BNS nuotr.
Moteris teigė nesitikėjusi, kad karas bus tokios apimties, išdraskys šeimas ir draugus, vieniems pasukus į Vakarus, kitiems – į Rusiją. M. Firiščiak pasakojo Rusijoje turinti giminaičių ir pati, tačiau bendrauti tokiomis aplinkybėmis per sunku.
Visos jos mintys ir viltys – kelias namo, atgal į Ukrainą. Pasakodama apie savo tėvus, su kuriais ryšio neturėjo mėnesį, M. Firiščiak graudinasi. Vasarą, grįžusi aplankyti vyro giminių sako norėjusi bučiuoti žemę, atrodė, kad ir oras ten grynesnis, ir kvėpuoti gali pilna krūtine.
Svajonė išsipildė Lietuvoje
31-erių Ilona Prokopenko šiandien vadovauja Tarptautinės Ukrainos mokyklos Klaipėdos filialui, taip pat dirba chemijos ir biologijos mokytoja, ruošia vaikus egzaminams. Į Lietuvos sostinę moteris kartu su seserimi ir jos dviem dukterimis atvyko pernai kovą iš Mykolajivo srities.
Pernai vasario 24 dieną I. Prokopenko turėjo dalyvauti geriausio regiono mokytojo rinkimuose ir kartu su kitais finalistais buvo nuvykusi į miestą, kur turėjo vykti šventinis renginys. Čia ji nakvojo vienos įstaigos bendrabutyje. Apie prasidėjusį karą moteris sužinojo iš ją pažadinusios komendantės.
Virš galvų ėmė skraidyti sraigtasparniai, nuolat kaukė sirenos. Neilgą, apie poros valandų kelią namo, moteris sako įveikusi per septynias valandas.
„Nenorėjome žaloti sesers mergaičių psichikos, nusprendėme išvykti. Prisiminiau savo kolegę, kuri išvyko dirbti į Lenkiją, kai įvažiavome į šios šalies teritoriją, susisiekiau, ji surado, kur mums pernakvoti. Tuomet susisiekėme su tėvų draugu, kuris dar byrant Sovietų Sąjungai išvyko gyventi į Lietuvą. Dėdė Vova mums pasiūlė pagalbą, priėmė mus Vilniuje“, – pasakojo I. Prokopenko.
Lietuvoje ji nuotoliniu būdu tęsė mokytojos darbą vienoje Ukrainos kolegijų, netrukus ėmė dirbti sostinės šeštadieninėje ukrainiečių mokykloje, ruošė vaikus chemijos egzaminui.
Duris atvėrus Tarptautinei Ukrainos mokyklai, moteris ėmė joje mokyti chemijos ir biologijos. Mokyklos įkūrėjai Olenai Vnukovskai pasiūlius vadovauti filialui Klaipėdoje, I. Prokopenko su seserimi ir jos dukromis nuo sausio gyvena uostamiestyje.
Šitaip išsipildė moters vaikystės svajonė.
„Pamenu, kai mano pačios pirmoji mokytoja davė lapukus ir paprašė užrašyti, kuo svajojame būti, aš jau tada parašiau – mokyklos direktore. Dirbti su vaikais yra dovana“, – sakė I. Prokopenko.
Moteris pasakojo, jog sunkiausia yra beveik metus nematyti tėvų ir nerimauti, kai kas rytą paskambinus kitoje pusėje būna tyla.
I. Prokopenko mama neseniai aplankė ją ir seserį Lietuvoje. To negalėjo padaryti karinę techniką taisantis tėtis, nes vyrams išvykti iš šalies neleidžiama.
Moteris sako pernelyg neplanuojanti ateities, gyvenanti šia diena ir esanti dėkinga Lietuvai už tai, kad čia jaučiasi ramiai ir patogiai.
„Kai atvykau, manęs vis klausė, ar aš lietuvė, nes mano vardas Ilona, bet esu grynakraujė ukrainietė. Mano tėtis kadaise, dar griūnant SSRS, važinėdamas sutiko mergaitę šiuo vardu ir jis atiteko man“, – pasakojo mokyklos vadovė.
Klaipėdoje dirba gydytoja
Ukrainietė Mariana Andrulis pernai kovą į Lietuvą atvyko su 16-mete dukra ir brolio žmona su dukterimis. Gydytoja sako, jog Ukrainoje ištekėjusi už lietuvio kadaise svajodavusi atvykti į jo gimtinę, tačiau santykiams nesusiklosčius nesitikėjo, jog čia apsigyvens tokiomis aplinkybėmis.
Nežinojome, kaip pavyks įveikti kelią – eisime laukais ar miškais, kilometrą ar 20 kilometrų. Neturėjome daiktų, tik dokumentus.
Kyjivo regione, netoli Bučos gyvenusi 45-ių M. Andrulis, karo išvakarėse atšventusi savo gimtadienį, viešėjo pas savo brolį, kuris savo gimimo dieną turėjo švęsti vasario 24-ąją.
„Viskas susiklostė ne taip, kaip planavome. Prasidėjus karui laukėme, kada baigsis, bet kiekviena nauja diena buvo vis baisesnė ir galiausiai tapo taip baisu, kad galvojau, jog geriau mirsiu pakeliui nei laukdama. Atrodė nesvarbu, kur keliauti, svarbiausia pasiekti pasienį. (...) Nežinojome, kaip pavyks įveikti kelią – eisime laukais ar miškais, kilometrą ar 20 kilometrų. Neturėjome daiktų, tik dokumentus“, – pasakojo M. Andrulis.
Įvykiai klostėsi žaibiškai, bet sėkmingai – šeima su šunimi pateko į iki Lvivo vežantį traukinį, ten juos priėmė visiškai nepažįstami savanoriai. Iš čia galimybės buvo dvi – vykti į Italiją arba Lietuvą. Šeima nusprendė pasirinkti trumpesnį kelią ir pradžioje apsistojo pas M. Andrulis buvusio vyro mamą. Vėliau ją su dukra priėmė nepažįstama senjorų pora Klaipėdoje, vietinę Laimą ukrainietė vadina savo lietuviškąja mama.
Šiuo metu M. Andrulis dirba endokrinologe Klaipėdos universiteto ligoninėje ir dar vienoje privačioje klinikoje. Personalas jai stengiasi paskirti rusiškai kalbančius pacientus, gelbsti ir kolegė, su kuria sako susiklijavusi tarsi dvi dėlionės detalės.
Kartais pasitaiko ir kuriozų.
„Būna ateina pacientai ir sako – aš registravausi pas Andrulį, kur jis? Bandau paaiškinti, o jei prireikia, seselė įsikiša, paaiškindama, kad čia ir yra Andrulis – gydytoja iš Ukrainos. Tuomet širdys atitirpsta“, – sakė gydytoja.
M. Andrulis gydytoja Ukrainoje dirbo apie 20 metų. Sako didelių skirtumų darbe nejaučianti, didžiausia kliūtis – lietuvių kalba, kurios mokosi. Gydytojo licencijai pratęsti būtina pasiruošti ir išlaikyti kalbos egzaminą. Darbas, anot jos, yra geriausias būdas atitrūkti nuo slogių minčių apie savo šalį, be to čia jos laukia mylimi pacientai.
11-okė moters dukra nuo rugsėjo lanko H. Zudermano mokyklą, kurioje vaikai nuo mažens mokosi sustiprintos vokiečių kalbos.
„Buvome principingos, kad tik lietuviška mokykla arba jokia. Geriau būtų anglakalbė, bet Klaipėdoje tokia tik privati. Dukrai visai neblogai sekasi, pripratusi viską pati daryti, nes mama gydytoja, nuo mažens daug dirbo“, – teigė M. Andrulis.
Vasarą ji su dukra apsilankė gimtinėje, sako svarsčiusi sugrįžti namo, tačiau po viešnagės, sutapusios su Ukrainos Nepriklausomybės diena, tokių planų atsisakė.
„Aštuonių kilometrų atstumu skrido raketos. Tas laikas mus psichologiškai grąžino į vasario 24-ąją, negalėjau nė kiek atsipalaiduoti“, – sakė moteris.
Ji pridūrė suvokianti, kad mažiausiai metus ar dvejus jos namai bus čia, Lietuvoje.
Išmoko lietuviškai
Per beveik metus gyvenimo Lietuvoje 18-metis ukrainietis Romanas Hončarenko išmoko lietuvių kalbos. Jis iš Zaporižios miesto Ukrainoje išvyko pernai kovą.
Dabar Kaune gyvenantis karo pabėgėlis dirba socialinio darbuotojo padėjėju Kauno vaikų dienos centre, kur padeda tiek ukrainiečių, tiek lietuvių vaikams.
Iš Ukrainos į Lietuvą kartu su mama ir dviem broliais atvykęs ukrainietis sakė iš pradžių nežinojęs, kad važiuos būtent čia.
„Mums sakė, kad yra daug laisvos vietos ir galima važiuoti, o kur – mes tada nežinojome. Tik tada, kai buvome Lenkijoje, sužinojome, kad važiuojame į Lietuvą“, – lietuvių kalba pasakojo jis.
Lietuviškai R. Hončarenko pradėjo mokytis įsidarbinęs dienos centre, pusantro mėnesio lankė nuotolinius kursus.
„Man visai lengva buvo kursuose“, – nedaugžodžiavo ukrainietis ir pridėjo supratęs, kad jų daugiau neprireiks, nes dirba su lietuviais.
Dabar į dienos centrą ateinantys vaikai ir jame esantys darbuotojai yra tie, iš kurių R. Hončarenko mokosi.
Man labai sunku visada, kai aš galvoju apie draugus, kurie yra Ukrainoje, nes aš labai noriu, kad šitos situacijos nebūtų.
Beveik pusė paauglio klasės draugų karui prasidėjus išvyko į kaimyninę Lenkiją, tačiau dalis jų liko Ukrainoje. Ryšį su draugais ukrainietis palaiko kasdien, jų paklausia, kokia situacija šalyje.
„Man labai sunku visada, kai aš galvoju apie draugus, kurie yra Ukrainoje, nes aš labai noriu, kad šitos situacijos nebūtų“, – kalbėjo jis.
Ukrainietis informaciją apie karą gauna iš „Telegram“ kanalo – jame Zaporižioje gyvenantys draugai rašo apie karą, dalijasi nuotraukomis. Pasak jo, tokius vaizdus iš gimtojo miesto matyti labai sunku.
„Aš labai myliu savo miestą. Su draugais daug kartų, kai susitikdavome, visur eidavome. Labai gerai žinau savo miestą“, – sakė jis ir pridūrė, kad Zaporižioje vaikščioti galėtų užsimerkęs.
Tačiau grįžti į Ukrainą, net jei karas pasibaigtų, R. Hončarenko neplanuoja.
Jis sako Lietuvoje jis turi viską, ko reikia – namus ir darbą. Kalbėdamas apie artimiausius planus, R. Hončarenko pasakojo mąstantis apie studijas Vytauto Didžiojo universitete arba Kauno kolegijoje, nes nori įgyti socialinio darbuotojo arba mokytojo specialybę.
„Į Ukrainą aš noriu grįžti tik tam, kad susitikčiau su draugais, mokytojais ir atvažiuoti aplankyti močiutės“, – sakė ukrainietis.
Renka karinę paramą Ukrainai
Vilniuje gyvenantis 56-ių Oleksandras Tereščenka čia atvyko pernai kovą ir padeda savo šalies kariams.
Vyras kone prieš dešimtmetį pats patyrė, ką reiškia kariauti su Rusija, kuomet dar 2014 metais, gindamas Donecko oro uostą ir norėdamas priešininkams grąžinti granatą, liko be rankų ir neteko vienos akies.
Netolo Mykolajivo gyvenęs O. Tereščenka iki invazijos dirbo vietos savivaldybėje. Prieš pat Rusijai pradedant puolimą, jis išvyko į Charkivą, kur vasario 25-ąją turėjo gauti naujus rankų protezus.
Prasidėjus invazijai, vyras Charkive praleido savaitę, kamuojamas nevilties, jog dėl negalios negalėjo paimti į rankas ginklo.
Ukrainietis pasakojo nerimavęs dėl savo žmonos, kuri liko namuose. Prieš prasidedant karui pasaulį išvydo ir jo anūkas. Galiausiai pavykus pasiekti į Dniprą, kuriame gydėsi būdamas sužeistas 2014-iais, o po to atsidūrus Lvive vyrui pavyko susitikti su čia atvykusia sūnaus šeima, su kuria jis ir atvyko kartu į Lietuvą. Vilniaus autobusų stotyje jis susitiko ir su čia atvykusia savo žmona. Ilgą laiką jie gyveno režisieriaus Arūno Matelio būste.
„Lietuvoje likau su žmona, sūnus ir dukra grįžo į Ukrainą. Atvykus į Vilnių buvo idėja, kad grįšiu į Lvivą ir tęsiu savanorišką veiklą, bet supratau, kad man geriau likti čia, rinkti lėšas, pirkti mašinas, dronus ir siųsti į Ukrainą“, – pasakojo O. Tereščenka.
Jis sakė Lietuvoje bendravęs ir su krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku, su kuriuo sutarė dėl paramos Ukrainos kariams šalmams, liemenėmis, kita ekipuote.
Visus metus labdaros fondą Lietuvoje įsteigusio vyro pagrindinė veikla ir buvo orientuota į karinę pagalbą tėvynainiams – jam pavyko surinkti apie 400 tūkst. eurų. Dabar O. Tereščenka organizuoja pagalbą regėjimo netekusiems ukrainiečių kariams.
Vyras sako pamilęs Lietuvą, jos gamtą, miškus, lietų ir žiemą, virtuvę, ypač cepelinus. Taip pat – žmones, kurie turi panašų požiūrį į laisvę.
Nepaisant to, jis ketina grįžti į Ukrainą.
„Lietuvą labai myliu, vertinu pagalbą, kurią gavau, bet nenoriu savęs laikyti pabėgėliu. Čia esu laikinai, būtinai grįšiu, pilietybės nekeisiu. Būsiu čia tiek, kol galėsiu pagelbėti, kol galėsiu būti naudingas savo šaliai“, – sakė karo veteranas.
Kuo gyvena tėvynė, jis domisi kas rytą, susisiekia su bičiuliais, vaikais, kurie kartą svečiavosi Lietuvoje.
O. Tereščenka gedi ir per karą žuvusių artimo draugo bei vieno kolegos, be to, prisipažįsta kartais besijaučiantis nejaukiai dėl to, kad išvengė karo baisumų.
„Man tenka save įkalbinėti, kad reikia čia būti, tai geriau nei sėdėti pavojuje ir negalėti padėti“, – teigė jis.
