Istorinį, politinį ir kultūrinį šio klausimo kontekstą, moderuojant žurnalistui, organizacijos „Stiprūs kartu“ vadovui Edmundui Jakilaičiui, nagrinės Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė, viena iš parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ kuratorių dr. Rūta Kačkutė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prof. dr. Alfredas Bumblauskas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė.

Rusia nėra Rusija

Suprasti šio klausimo istorinį kontekstą padeda Lietuvos nacionalinio muziejaus tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ ir joje pristatomas moksliniais tyrimais pagrįstas Kijevo Rusios įkūrimo ir klestėjimo pasakojimas.

„Muziejus nuo pat karo pradžios ieško būdų padėti ukrainiečiams, ypač muziejininkams. Ši paroda skatina kalbėti apie regiono istoriją, kuri yra patekusi į propagandos spąstus, todėl siekiame, kad skirtis tarp Kijevo Rusios ir Rusijos būtų dar geriau įsisąmoninta“, – apie diskusijos atsiradimo priežastis pasakoja R. Kačkutė.

Šių dviejų dalykų suplakimas į viena, kurio siekia Rusijos skleidžiama propaganda, yra tiek istoriškai neteisingas, tiek geopolitiškai pavojingas.

„Kijevo Rusia nėra Rusija ir niekada taip nebuvo. Rusija susikūrė Maskvos kunigaikštystės pagrindu, o ši išsirutuliojo iš mažos dalies Kijevo Rusios paribyje buvusių Vladimiro-Suzdalės ir Rostovo žemių tik XIII a., jau žlungant Kijevo Rusiai. Rusija jokiu būdu negali būti tapatinama su Kijevo Rusia, kuri yra daugiakultūris darinys, grįstas vakarietiška tradicija. Rusija nesugebėjo pasinaudoti kultūriškai turtingu palikimu kaip idėjiniu pamatu besiformuojančiai valstybei ir nuėjo vienvaldžio valdovo ir jo neribotos galios keliu; tam įtakos turėjo artimas Maskvos kunigaikštytės santykis su mongolų-totorių valstybe“, – dėsto R. Kačkutė.

Savinasi istoriją

Diskusijos dalyviai klaus, ar neatėjo laikas žengti dar toliau, aiškiai atskiriant senąjį rusėnų paveldą nuo Maskvos kunigaikštystės pagrindu susikūrusios dabartinės Rusijos.

Žlungant Kijevo Rusiai dabartinėse Rusijos Federacijos žemėse atsiradusios Maskvos kunigaikštystės gyventojai turėtų būti vadinami maskoliais.

Vadindama save Rusija ir rusais, Rusijos Federacija siekia vienašališkai pasisavinti Kijevo Rusios istoriją ir palikimą, o rusais iš tikrųjų turėtų būti vadinami viduramžių valstybės Kijevo Rusios gyventojai.

Istorikas A. Bumblauskas atkreipia dėmesį, kad iki šiol nemokame rusų masyve įžvelgti atskirų istorinių reiškinių. Jis buvo vienas pirmųjų, pradėjusių kalbėti apie būtinybę atskirti Rusiją nuo Rosijos: „Rosijanus reikia skirti nuo rusų ir čia netgi reikia sutvarkyti lietuvių kalbą. Rusia yra tinkamas žodis pažymėti Rusios masyvui iki rosijanų, iki rosijaniškojo imperializmo. Žlungant Kijevo Rusiai dabartinėse Rusijos Federacijos žemėse atsiradusios Maskvos kunigaikštystės gyventojai turėtų būti vadinami maskoliais. Tada galime kalbėti apie rosijanus – dabartinės Rusijos Federacijos rusus – ir Rosiją – dabartinę Rusijos Federaciją.“

A. Bumblausko ir archeologo dr. Aleksiejaus Luchtano pokalbyje, kuris rodomas parodoje „Kijevo Rusia. Pradžia“, pabrėžiama, kad lenkai savo kalboje šią skirtį turi: žodžiai „ruski“ ir „rosyjski“ aiškiai atskiria Rusią ir Rosiją.

Kylanti iniciatyva

V. Meiliūnaitė pažymi, kad įprastai pavadinimų keitimas vyksta pačių valstybių iniciatyva – pasikeičia tarptautiniai standartai ir keičiamas lietuviškas pavadinimas, pvz., Makedonija ir Šiaurės Makedonija. Nesenas Gruzijos atvejis išskirtinis tuo, kad valstybė nekeitė pavadinimo, tik prašė vadinti taip, kaip pavadinimas skamba kartveliškai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad svarbu palaikyti istorinę atmintį ir skatinti vartoti tradicinius vietovardžius, pvz., Karaliaučius greta Kaliningrado, Gudija – Baltarusijos. Todėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu tradiciniai pavadinimai privalomi mokykliniuose vadovėliuose ir transporto informacijoje.

Taigi dėl įvairių priežasčių atsiradę tam tikro objekto pavadinimų variantai galimi. Atvejis, kai svarstomi ketinimai keisti tradicinį pavadinimą, turintį kelių šimtmečių vartojimo tradiciją, būtų visiškai unikalus. Taip susiklostytų situacija, kai vartosenoje atsirastų du pavadinimai, o visuomenė nuspręstų, kuris jai priimtinesnis. Taigi būsima diskusija pirmiausia būtų visuomenės nuomonės įsivertinimas.

„Kalba pavadina dalykus, tačiau visų pirma juos reikia suprasti. Alternatyvaus pavadinimo atsiradimas leistų rinktis ir matytume, ar jis prigyja. Dar 2023 m. visuomenėje mirgėjo įvairūs pavadinimai:  Maskolija, Maskovija, žmonės ir dabar vartoja tuos neoficialius pavadinimus. Kartu atsirastų paskata diskusijai, kodėl tas skirtumas yra ir kodėl jis yra svarbus“, – sako V. Meiliūnaitė.

Dalyvauti diskusijoje ragina ir jos moderatorius E. Jakilaitis: „Muziejai ne kartą yra įrodę, kad geba tapti platforma diskusijoms. Ši diskusija nėra siekis tučtuojau priimti sprendimus. Norime pradėti konceptualią polemiką šiuo klausimu, pasitikrinti, ką galvoja visuomenė. Norint turėti savo nuomonę, visų pirma reikia žinoti faktus, sudėti akcentus. Tą ir planuojame padaryti. Rusija ir Baltarusija ar Rosija ir Gudija? Skiriasi ne tik žodžiai, bet ir turinys, kurį į juos įdedame.“

Diskusija „Ar reikia Rusiją pervardyti Rosija? Istorinis, politinis ir kultūrinis kontekstas“ vyks Vilniaus knygų mugėje kovo 1 d. 16 val.