– Prieš dvejus metus išleidote knygą "Išgyventi okupaciją. Odesa 1941–1944 m.". Prabėgus 80 metų Rusija okupavo beveik 20 proc. Ukrainos teritorijos. Ar galima įžvelgti bendrų hitleriškosios ir putiniškosios okupacijos bruožų?

– Analogijų labai daug. Kai okupantai įžengė į Melitopolį, po dviejų savaičių viena mergina parašė, kad yra man dėkinga už knygą. Knyga jai padėjo pasirengti ir padaryti daugelį dalykų, kurie jai padėjo išgyventi. Panašių pranešimų gaudavau iš Chersono – kol buvo ryšys. Maža to, dabar pas mane apsigyveno chersoniečiai, visi jie buvo patekę į okupaciją, ir mes daug kalbėjome apie tai, ką jie pamatė ir ką išgyveno. Tada pagalvojau, kad iš esmės nieko nauja neišgirdau. Pavyzdžiui, vienas fotografas, išvykęs iš Chersono, pasakojo, kad mieste atsidarė gausybė pigių išgėrimo vietų. Visi pamena praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio "rygalovkas" ("raugėjimo taškus") – kioskelius, kuriuose pilstė labai prastos kokybės alkoholį, o užkandai buvo galima gauti vieną ledinuką, čia pat voliojosi ir girti vyrai. Šis visiškai pamirštas paveikslas grįžo. Visame Chersone buvo pilna tokių mažų kioskelių. Buvo net prieinama iki absurdo: pilstomo alaus buvo galima nusipirkti kirpykloje. Iš pradžių tai mane nustebino, bet paskui prisiminiau, kad valdant rumunams Odesoje atsidarė nesuskaičiuojama daugybė "bodegų" (mažų vyno rūsių – L. B.). Reiškiasi tam tikras totalinis kolaboravimas. Neįmanoma išvengti kontakto su okupacine valdžia. Savo knygoje perspėjau: jei nepabėgsite, ieškosite savo vaidmens okupacijoje. Jis formuosis etniniu principu: per aną karą žydui niekada nepavykdavo išgyventi, rusui Odesoje buvo visai pakenčiama, o vokiečiui, moldavui, rumunui – tiesiog puiku, jie net turėjo tam tikrų privilegijų. O dabar, jei kalbate ukrainietiškai, patirsite didelių sunkumų, jei demonstruojate savo ukrainietiškumą – pavyzdžiui, ansamblyje dainavote ukrainietiškas dainas – už tai jau suima. Pakanka būti kokio nors fondo ar visuomeninės kultūrinės organizacijos nariu – ir būsite "pakirstas". Kas nors bes į jus pirštu, jus įskųs kaimynai, kad gautų jūsų kambarį (per aną karą), jūsų namą (per mūsų karą), atims jūsų automobilį, įlįs į jūsų namus... Todėl keiskite gyvenamąją vietą, išvažiuokite į kitą rajoną. Sudėtingiausias momentas – valdžių kaita: mūšiai mieste, antskrydžiai. Pas mus Odesoje vyksta antskrydžiai vos ne kasdien, o Nikolajeve – po 5–6 kartus per dieną. Preliminariais vertinimais Mariupolyje žuvo apie 100 tūkst. gyventojų. Mes iki šiol neįsivaizduojame, kiek žmonių buvo sunaikinta fosforinėmis bombomis, "kiliminiu" bombardavimu, penkiatoniais. Pas mane buvo apsigyvenęs vienas "Azovo" kuopos vadas, nepaprastai inteligentiškas, protingas vaikinas, iškentėjęs sunkiausius mūšius gamykloje "Azovstal", nelaisvę, jis liko gyvas Oleniovkoje, kur žuvo labai daug jo draugų. Jis man pasakojo, kad jau tada jie suprato, jog žuvo apie 87 tūkst. žmonių. Todėl su siaubu laukiame, ką rasime, kai ten dirbsime.

Pas mus vyksta karas, todėl negalime leisti tokios prabangos, kaip gatvių pavadinimai žmonių, kurie žudė ukrainiečius, garbei.

– Jūs į išlaisvintas teritorijas atvykstate paskui kariškius. Kokiu tikslu buvo kuriamas dalinys "Ant skydo"?

– Esame visuomeninė organizacija. Nuo 2008 metų aš užsiimu tarybinių karių palaikų iš Antrojo pasaulinio karo laikų ekshumavimu. Tai įdomus darbas, karinė archeologija, mes rasdavome karių kaulus ir perveždavome juos į broliškas kapines. Dabar dirbame ką tik išvaduotuose rajonuose, dalinys vadinasi "Ant skydo" prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo. Pavadinimas "krovinys 200" nuasmenina karius, todėl vyriausiasis vadas Valerijus Zalužnas pasiūlė kitą pavadinimą. Mes evakuojame žuvusiuosius: savo ir rusų karius. Paskutiniosios komandiruotės metu savaitę dirbome Chersono srities šiaurėje už 29 km nuo mūšių zonos, ir tai buvo stepių zona, kaimai išsidėstę 5–10 km atstumu vienas nuo kito – tad štai, laukuose, daržuose radome 64 rusų ir penkių mūsų karių kūnus. Kaip tai vyksta? Mes įžengiame į kaimą, apsigyvename, surenkame informacijos iš kariškių ir vietos gyventojų. Pagrindinis informacijos šaltinis – parduotuvė, kurioje galima išgerti kavos ir nusipirkti kepalėlį duonos. Ten iš fronto atvyksta kariškiai, bet jie negali pirštu besti į žemėlapį ir pasakyti – čia guli kūnas. Kūną reikia rasti, patikrinti, ar neužminuota, ir paskui paimti. Kaime – nė vienos sveikos trobos, visi stogai prakiurdyti, langų nėra, iš pusantro tūkstančio žmonių likę maždaug šimtas, kas išgyveno okupaciją arba grįžo, kad suprastų, kas atsitiko jo namui. Mums sako, ten guli kūnas. Mes viską surenkame į maišą, registruojame pagal Raudonojo Kryžiaus taisykles. Rusus sandėliuojame vagonuose-šaldytuvuose gražiuose baltuose maišuose, kuriuose išsaugomi visi prie kūno rasti atpažinimo daiktai – žetonai, dokumentai, kryželiai, laikrodžiai – viskas pagal protokolą laikoma specialiame voke. Ir štai jie guli didelėse stotyse dešimtyse vagonų, niekas jų neatsiima nuo pavasario. Mainai kūnais visiškai sustojo. Daugiausia, kas vyksta, tai, kai karas tampa poziciniu, tada mūsų vadas, kuris jau pažįsta rusų vadą, gali susitarti valandai ar dviem nutraukti ugnį, ir jie pasiima savo "krovinį 200". Kodėl taip? Gal tai rusų tradicija neskaičiuoti žmonių, tai yra tūkstantis ten, tūkstantis šen – tai smulkmena, be to, dingusiajam be žinios nereikės nieko kompensuoti.

– Vadinasi, jūsų niekas nebestebina?

– Stebina mėšlas, kurį federalininkai visur palieka. Galima priprasti net prie kraupaus sumaitoto negyvėlio ar apdegusio kūno. Labai aštrų įspūdį palikdavo karvės. Laukinės. Mes dirbome darže, o per lauką eina karvių banda, visi laukai užminuoti. Minų nesuskaičiuojama daugybė. Ir eina karvės su veršeliais, piemens, žinoma, nėra. Mes pradėjome jas vadinti išminuotojomis. Jos eina per lauką ir sprogsta. Ir kai matome negyvą karvę – reiškia, ten minų laukas, mums ten negalima lįsti.

– Greta savanoriško darbo dalinyje "Ant skydo", jūs, kaip miesto istorijos žinovas, esate Odesos toponiminės komisijos narys. Kodėl tai svarbu dabar: gatvių pervardijimas, paminklų demontavimas?

– Pas mus vyksta karas, ir mes negalime sau leisti tokios prabangos, kaip gatvių pavadinimai tų žmonių, kurie žudė ukrainiečius, garbei. Pas mus vyko dekomunizavimo procesas, ir visokie dzeržinskiai, leninai, vorošilovai – visi dingo. Ir štai dabar mes baigiame valyti šiuos sąrašus. Odesoje buvo apie 70 pavadinimų, susijusių su Rusijos geografiniais objektais: Oriolo, Baikalo gatvės ir t. t. Tai visiems rėžė ausį. Mes gerai suprantame, kad perlenkėme lazdą dėl didžiosios rusiškos literatūros. Yra A. Gribojedovo, N. Černyševskio, F. Dostojevskio gatvės... Odesai pasisekė tuo požiūriu, kad pusė šių asmenybių lankėsi Odesoje, kažką parašė apie Odesą, ir miestas kažkaip į tai sureagavo. Likusiems miestams yra kur kas "blogiau": pas juos šių "pacanų" niekada nebuvo. Dabar ne tik valosi erdvė – mes kuriame konkurencinę aplinką. Odesoje buvojo Markas Twainas, Robertas Louisas Stevensonas, Henri Barbusse'as ir kiti. Dėl J. Gagarino mes šiandien kovojome: nuimti – nenuimti. Mes kariaujame, tačiau Ukrainoje niekas nenusirito iki radikalizmo. Kai rusiški kanalai pradeda rodyti, kad mes viską čia griauname mojuodami kūjais, taip nėra. Taip, griovėme leninus, tačiau dabar visur išsaugomas blaivus protas, nors vyrauja neapykanta viskam, kas atkeliauja iš Rusijos. Žmonės turi galimybę demokratiškai diskutuoti, ukrainiečiai nenusirito į radikalizmą. Dabar formuojame naują istorinį mūsų nacionalinės istorijos ir kultūros kontekstą.

Projektas „Sveiki atvykę į Lietuva“ iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.