Braižo tendencijas: iš emigracijos grįžtančius lietuvius vietiniai pasitinka kone su šakėmis

Žiūrėdama į žemėlapį Rūta gali atsikvėpti – šiandien planuoja tik atostogas. Tačiau prieš aštuonerius metus, žvelgdama ten pat, priėmė skaudų sprendimą – atsisveikino su gimtine.

Profesionalios muzikantės garsai suskambo saulėtos Kretos ir lietingos Jungtinės Karalystės mokyklose.

„Vieni ieško darbo bet kur, bet kaip ir už bet kokią algą, tiesiog kad būtų tam tikros įmokos. Yra tokių, kuriems ir save priskirčiau, kurie važiuoja daryti karjeros“, – sakė emigrantė Rūta Buivydaitė.

Karjera ir noras užsidirbti jau daugiau nei dešimtmetį dažniausios išvykimo iš šalies priežastys. Tačiau naujausi tyrimai atskleidžia, kad emigruoja ir dėl to, jei nėra įsipareigojimų. Neturint nuosavo nekilnojamojo turto gali dirbti nuotoliu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Viskas pasiteisę. Manau, tai yra būtent tai, kaip mes ateityje dirbsime“, – teigė emigrantas Gintaras Šimanskis.

Tačiau net ir pilnos kišenės laimės neatneša. Pernai sugrįžo 25 tūkst. lietuvių – tiek, kiek gyvena dešimtame pagal gyventojų skaičių Lietuvos mieste Utenoje.

„Yra jau daugiau nei dvigubai didesnis grįžtančiųjų skaičius nei prieš tai, t. y. jau daugiau nei 25 tūkst. trejus metus iš eilės grįžta. Prieš penkerius metus buvo apie 10 tūkst.“, – pasidalijo statistika Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovas Eitvydas Bingelis.

Pusė grįžo iš Jungtinės Karalystės. Kita dalis – iš Norvegijos, Vokietijos, Airijos ar net Indijos. Beveik kasmet po 0,5 tūkst. palieka namus ir Amerikoje.

„Grįžo į Lietuvą ir pamatė, kad ko nors čia trūksta. Gal nori atidaryti kepyklėlę, kai kurie turi inovatyvių IT sprendimų“, – sakė projekto „Renkuosi Lietuvą“ koordinatorė Agnė Kurpytė-Nishnianidze.

Visuomenėje gaji nuostata, kad išvykimas yra nuotykis, o kai žmonės nusprendžia sugrįžti, neretai įsivaizduojame, kad tai tam tikra nesėkmė.

Tačiau vietiniai lietuviai juos pasitinka kone su šakėmis.

„Visuomenėje gaji nuostata, kad išvykimas yra nuotykis, o kai žmonės nusprendžia sugrįžti, neretai įsivaizduojame, kad tai tam tikra nesėkmė“, – pažymėjo A. Kurpytė-Nishnianidze.

Baimių yra ir daugiau. Vis mažiau galvoja, kad Lietuvoje aukšta gyvenimo kokybė, tad gąsdina nežinomybė. Nenorima įkliūti ir į klampias biurokratines pinkles.

„Dėl pensijos, darbo stažo sumavimo ir pan. Grįžimas į Lietuvą yra procesas, kuriam reikia ruoštis“, – trikdžius vardijo A. Kurpytė-Nishnianidze.

Tačiau pasiruošti sudėtinga. Trūksta informacijos, kodėl verta grįžti. Dažniausios priežastys ne ekonominė padėtis, o artimieji ir sava kalba.

Analitikai pastebi – keičiasi ne tik grįžtančiųjų tendencijos, bet ir emigrantų amžius. Išvyksta nebe 20-mečiai, o jau sulaukę 30 arba 40 metų.

Nors lėktuvų bilietų į vieną pusę vis mažiau, Lietuva dar ne tokia, kokia buvo prieš emigracijos bangas. 1990 m. mūsų šalyje gyveno 3,7 mln., šiais metais nesiekia ir 3 mln. gyventojų.