Sutaupyti vartotojų 1,768 mlrd. litų. Atkastas energetikos bendrovėse paslėptas pusės milijardo lobis ir grėsmė, kad parengtas naujas lobio slėpimo planas. Šiuos ir kitus atliktus darbus vardija sausio pabaigoje darbą baigianti Valstybinės kainų ir energetikos komisijos pirmininkė Diana Korsakaitė.

– Kokia jūsų nuotaika po penkerių metų paliekant postą? Kokius paskutinius darbus baigiate?

– Nuotaika labai gera, o svarbių uždavinių dar likę. Gruodį reikia užbaigti nemažą darbą dėl elektros kainų, jose įvertinti visus patikrinimo rezultatus. Kitą savaitę bus pabaigta vandens įstatymo kainodaros metodika ir didelis darbas šilumos srityje – gamintojų prisijungimo prie centralizuotų tinklų sąvadas. Sausio pirmają savaitę liks patvirtinti elektros bendrovėms taikomą metodiką ir kainodaros modelį.

Taigi liko darbai, kurie užbaigs visų penkių sektorių reguliacinės apskaitos ir kainodaros reformą. Išeisiu ramia širdimi, kad apskaita ir kainodara visiškai sutvarkyta ir jeigu liko kokių mažų niuansų, tai jie techninio pobūdžio. Teisės aktai, principai ir praktika yra suformuoti pagal vakarietišką ekonominį modelį.

– Kokių yra pradėtų tyrimų dėl galimų nepagrįstų energetikos bendrovių kainų, taikytų praeityje?

– Baigiantis metams, nesvarbu, keičiasi vadovai ar ne, komisija turi patvirtinti kitų metų patikrinimų planą. Taigi kitų metų patikrinimų plane įrašyta "Vilniaus energija" – techninė specifikacija paskelbta, bus tikrinamas 2010–2014 m. periodas. Patikrinimas bus pradėtas kovo mėnesį ir baigtas apie birželį, jeigu sėkmingai įvyks auditorių paslaugų viešųjų pirkimų galutinės procedūros.

Kitą savaitę turėjome pasirašyti pirkimo sutartį su auditoriais dėl "Lietuvos dujų" 2009–2013 m. laikotarpio patikrinimo, tačiau auditorių konkurentai apskundė pirkimo konkurso rezultatus. Taigi šis darbas kažkuriam laikui atsidės, bet tikrai bus daromas. Taip pat planuojamas "Klaipėdos naftos" investicinės dalies auditas tam, kad būtų užfiksuota galutinė suma, kuri keliaus į tarifą, nes dabar nustatyta tik preliminari. Ji labai smarkiai nesikeis, tačiau kiekviena dešimtis tūkstančių litų yra svarbi reguliaciniu ir principiniu požiūriu.

Be to, dabar jau visu tempu įsibėgėjęs patikrinimas dėl integruotų saulės modulių, ar visi gamintojai yra tokie integruoti, kaip juos apibrėžia teisės aktai.

Integruoti moduliai yra tokie, kuriais pakeičiama visa danga, o ne tiesiog užlipdoma ant viršaus. Mums kyla įtarimų, kad ne visos, kurios apsiskelbė integruotomis saulės jėgainėmis, iš tiesų pakeitė dangą. Šiuo metu po savivaldybes važinėja keli ekipažai ir atlieka patikrinimus. Tikiuosi, sausio ar vasario pradžioje jie bus baigti.

– Šioje srityje taip pat gali būti nemenkų radinių?

– Šimtais milijonų litų skaičiuojamų netikėtumų nebus, tačiau svarbu, kad būtų tvarka ir disciplina. Jeigu teisės aktai numato, kokio tipo jėgainės gaus tam tikrą tarifą, tik tokios jį ir turi gauti, o ne su plastilinu prisilipinusios prie medinio sandėliuko stogo.

– Per 2010–2013 m. "Litgrid", "Lesto" ir "Lietuvos energijos gamyba" (Lietuvos elektrinė) iš vartotojų, kaip esate sakiusi, susirinko 500 mln. litų daugiau, nei turėjo. Kaip tai buvo padaryta?

– Reguliacinėje dalyje yra 350 mln. litų suma, nereguliacinėje – 150 mln. litų, kas yra prekyba taršos leidimais.

Reguliacinėje dalyje kiekviena bendrovė turėjo savus būdus. "Lietuvos energijos gamyba" didžiąją dalį sumos susidarė iš poros šaltinių. Pirmas – padidintos kuro sunaudojimo normos. Neva taupant viešąjį interesą atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšas buvo jungiami esą mažiau efektyvūs blokai, ir todėl faktinis kuro sunaudojimas buvo didesnis. Kadangi negavome jokių įrodymų, kad buvo jungiami būtent mažieji blokai, nepamatėme jokio ypatingo VIAP lėšų sutaupymo, tad, be abejo, galiojo pagrindinė reguliacinė taisyklė, kad asmuo, priimdamas valdymo sprendimus, negali viršyti reguliatoriaus nustatytų kaštų.

Kitas didelis išlaidų, nepagrįstai įskaitytų į tarifą, blokas buvo apyvartiniai taršos leidimai. Žinoma, reikėjo pirkti tam tikrą kiekį apyvartinių taršos leidimų greta kiekio, kurį šiai bendrovei dovanojo valstybė, tačiau nederėjo to daryti kosminėmis kainomis, kai rinkoje buvo galima nusipirkti už kitokias, arba bandyti prakišti nuvertėjimą į reguliacinį tarifą. Tai yra netinkama.

Trečias blokas – įvairių sąnaudų, kurios iš esmės nereikalingos įprastinei daugiametei reguliuojamai veiklai vykdyti. Visa tai apėmė 50 mln. litų.

Dar 50 mln. litų apėmė prekyba rusiška ar baltarusiška energija apsimetant, kad tai pačių gaminama energija ir gaunant už tai didesnį tarifą.

"Litgrid" pagrindinę sumą susidarė štai kaip. Apskaitos standartuose, reguliacinėse taisyklėse ir pačiame įstatyme teigiama, kad ilgalaikis turtas, įsigytas iš ES arba kitų subsidijuojamų lėšų, taip pat turtas, sukurtas vartotojų lėšomis (nes vartotojai jungdamiesi iš karto apmoka dalį kaštų), laikomas subsidija, neskaičiuojamas jo nusidėvėjimas, ir tai nėra reguliacinį turtą didinančios lėšos. O šios lėšos apskaitos sistemoje buvo. Dar viena didoka suma susidarė dėl darbo užmokesčio, kai jis viršijo reguliatoriaus nustatytas lubas. Nesakome, kad negalima mokėti didesnių algų, nei nustatė reguliatorius, tačiau tai daryti reikia ne iš reguliacinio tarifo.

"Lesto" taip pat buvo panaši situacija dėl turto, tik ne tokiu mastu. Įmonė taip pat turėjo nemažai antpelnio, kuris nebuvo atskleistas. Dar vienas lėšų šaltinis buvo beviltiškos vartotojų skolos – didžiulė jų suma. Ji tokia didelė, kad arba debitorinis įsiskolinimas yra visiškai nevaldomas, arba jis nevaldomas tikslingai, arba – jis nelabai rūpi, nes galima nurašyti į tarifą. Manome, kad tai nepagrįstos lėšos, ir tarife jų neturėtų būti.

– Ar dėl šių sumų dar vyksta ginčai, ar šie pinigai grįš vartotojams?

– Vyksta ir, manau, dar vyks keletą metų. Tačiau kadangi teismas neskyrė, o tais atvejais, kai buvo skirtos, panaikino laikinąsias apsaugos priemones, tai bylos eiga nekliudo koreguoti tarifų. Todėl jau turime priimtus sprendimus dėl "Lietuvos energijos gamybos" ir faktiškai dėl to yra kaip niekada anksčiau žema sisteminių paslaugų kaina – 0,32 ct. "Litgrid" perdavimo paslaugos kaina taip pat kaip niekuomet maža – 1,85 ct. Tai yra šių sprendimų padarinys. Abiejų įmonių atveju kompensavimas per tarifo sumažinimą išdėliotas per trejus metus. Dėl "Lesto" sprendimas priimtas iš dalies, manome, kad gruodį spėsime priimti ir galutinį sprendimą. Kalbant buitiškai, mažinamas pelnas, nes neatsakingais valdymo sprendimais pelnas jau buvo  sunaudotas.

– Versle galioja taisyklė: jeigu nuvylei ar apgavai klientus, jie pasirinks kitą prekės ar paslaugos teikėją. Energetikos srityje įmonės tikriausiai gali daug paprasčiau gyventi "nuo pričiupimo iki pričiupimo"?

– Pasirinkimas energetikoje kuklus, jeigu apskritai jį galima vadinti pasirinkimu. Todėl, jeigu turime įstatymuose numatytas monopolines veiklos sritis, kas tam tikra prasme gali būti visai racionalu, asmuo, vykdantis monopolinę veiklą, turi turėti tam tikras paskatas ir atsargumą vartotojo atžvilgiu teikti kokybiškas paslaugas. Manau, kad Lietuvoje, kaip kitose šalyse, sutvarkius reguliacinę apskaitą, vertėtų tvarkyti kokybinę pusę – ją apibrėžti, nustatyti sankcijas operatoriams, kurie nesilaiko kriterijų, ir, laikui bėgant, išgyvendinti skausmingas patirtis, kai vartotojams nėra suteikiama kokybė. Per penkerius metus būtų galima įdiegti praktiką, kurioje vartotojas būtų laikomas šeimininku, ir jeigu jam nesuteikiama kokybiška paslauga, turėtų būti kompensuojama, kad nebūtų tokių situacijų kaip dabar, kai žmonės sėdi be elektros ir parą, ir dvi, o nieko už tai negauna.

– Iš esmės, jūsų teigimu, minėtą pusę milijardo pavyko rasti dėl to, kad nuo 2013 m. pasikeitė komisijos finansavimas. Ar tai reiškia, kad dabar jos efektyvi veikla yra užtikrinta?

– Didesni darbai priklauso nuo to, kokia susiformuoja komisija, kokie prioritetai jai svarbiausi. Pinigų kapšas yra ribotas, jeigu jį paskiri vienai veiklai, negali paskirti kitai. Mums atrodė, kad dabar svarbu atlikti visų didžiųjų bendrovių auditą. Galima tai tęsti toliau arba imtis kitų veiklos sričių. Vien pinigų taip pat neužtenka – reikia užsidegimo ir tikėjimo darbu, kurį darai.

– Komisijos sudėtis buvo tokia, kuri buvo pasiryžusi tai daryti? Ar ji keisis?

– Taip, komisija buvo tam nusiteikusi. Susiklostė praktika, kad per metus pasikeičia vienas komisaras. Dabar keisis pirmininkas. Kitų metų pabaigoje keisis dar vienas komisaras, ir taip toliau.

– Paaiškinkite rugsėjo 24-osios Vyriausybės priimto nutarimo, kurio nepalaiminote ir neįtraukėte į kainodarą, esmę ir kokios jis turėtų įtakos vartotojams, jeigu bus palaimintas vėliau?

– Teoriškai jis dar gali būti komisijos patvirtintas. Vis dėlto po to, kai ant stalo buvo padėti skaičiai, manyčiau, kad jį šiek tiek pakoreguos. Situacijoje, į kurią šis sprendimas kreipia, sektorius jau buvo. 2008 m. Valstybės kontrolė buvo įvertinusi, kad tai nėra būtinosiomis sąnaudomis pagrįsta sistema.

Iš finansinių instrumentų pusės siūloma sistema yra identiška. Skirtumas tik toks, kad tuomet buvo privatūs, dabar – neprivatūs asmenys. Šis sprendimas sukuria didžiulį pinigų srautą, kuris paimamas iš buitinių ir verslo vartotojų, o ši suma sukuria galimybes pasiskolinti du tris kartus tiek per tą patį laikotarpį.

Sistemos esmė, kad reguliacinis įmonių turtas įvertinamas perkainota – dabartine verte, neparemta įsigijimo išlaidomis, o nusidėvėjimas, pelnas ir papildomas pelnas turi būti skaičiuojamas net ne nuo tos perkainotos vertės, o nuo viso balanso vertės. Taip užprogramuojamas didesnis lėšų surinkimas iš vartotojų, platesnės galimybės bendrovei disponuoti pinigų srautais pagal savo poreikius. Šis sprendimas praktiškai atidaro vartus neribotam lėšų kiekiui. Tai pavojinga tendencija.

– Kokiais argumentais grindžiamas toks sprendimas?

– Nežinau. Jis nebuvo su mumis derintas, mes visuomet pasisakėme prieš jį. Sakyti, kad didesnis pinigų srautas reikalingas investicijoms, yra klaidinantis argumentas, nes iki šiol dėl pinigų investicijoms problemų nebūdavo.

– Išeina, kad reikėtų ieškoti, kas Vyriausybėje dėl šio sprendimo buvo apkvailintas arba papirktas?

– Aš tiesiog žinau, kad tokio nutarimo įgyvendinimas būtų nesąžiningas vartotojų atžvilgiu. Ir čia norėčiau padėti tašką.

– Kaip kitąmet keisis visų energijos rūšių kainos?

– Šiluma nebrangs, po truputį pigs, kol bus išlaikyta dabartinė kuro rūšių status quo. Pokyčiai galimi po to, kai įsilies didieji europiniais pinigais finansuoti projektai, tačiau kol kas yra per mažai informacijos, kad galėtume šnekėti tiksliai. Naftos kainos dabar krenta, iš paskos – ir dujų kainos, vadinasi, miestai, kurie daugiau naudoja dujas, turėtų matyti laipsnišką šilumos pigimą, o tuose, kurie daugiau naudoja biokurą, kainos turėtų likti  maždaug esamo lygio. Žinoma, miestuose, kuriuose yra konkurencija, vasarą kainos vėl čiuoš žemyn, o rudenį koreguosis. Elektra kitais metais bus pigesnė, tai jau žinome. Kadangi tikimės ir paskutinį sprendimą įsukti, tai ji gali būti ir dar žemesnė, nei paskelbta. Dujų kaina buitiniams vartotojams nesikeis, o verslo vartotojams – priklausys, iš ko jas įsigys.

– Kaip vertinate darbą komisijoje – buvo sunku, įdomu, naudinga, baisu? Kaip apskritai pasikeitė komisijos darbas per jūsų kadenciją?

– Visi penkeri metai buvo beprotiškai intensyvūs ir nežinau, ar dar kada nors gyvenime bus tokie – turbūt jau ne. Metai buvo labai laimingi ta prasme, kad dirbau tai, ką dirbti mokiausi ir kas man patinka. Buvo įdomu kiekvieną dieną. Kai dirbi su aistra, tuomet ir rezultatai geri.

Dėl komisijos sprendimų, kurie nebeatšaukiami, per penkerius metus vartotojai sutaupė 1,768 mlrd. litų. Tai yra mūsų darbo rezultatas.

Kitais metais paleidžiama duomenų surinkimo sistema, ir energetikai nebeneš didžiulių dokumentų šūsnių – darbas bus modernus. Apskritai vidinis pasikeitimas įvyko didelis, palyginti su 2010-aisiais, kai komisijoje dirbo 30 žmonių, įskaitant komisarus. Dabar dirba kitokių pažiūrų, išsilavinimo žmonės, kurie kuria sveiką organizaciją ir savo veikloje vadovaujasi visų pirma europiniais teisės aktais bei požiūriais ir yra atsparūs trumpalaikėms perturbacijoms.

– Taigi juk tai nėra patogi kėdė – tikriausiai kasdien kas nors bandydavo daryti vienokį ar kitokį spaudimą?

– Tai tėra foninis triukšmas.

– Jūs jam atspari?

– Taip. Žinau, kad jeigu pradėsiu reaguoti, negalėsiu daryti to, ką privalau. Tam, kad padarytum visus darbus per ribotą metų skaičių, turi užsidėti apsauginį šarvą nuo aplinkinio zyzimo.

– To palinkėtumėte ir savo įpėdinei – nepasiduoti foniniam triukšmui?

– Linkiu mokėti atskirti, kas yra rimta, o kas – blefas.

– Jūsų paskutinė darbo komisijoje diena – sausio 20-oji. Kokie tolesni planai?

– Po to tikrai atostogausiu porą savaičių. O toliau – matysiu.

– Dar nesate nutarusi, ką darysite, ar dar nenorite pasakoti apie tai?

– Kiek esu keitusi darbus, visuomet esu įsigilinusi į darbą iki paskutinės dienos. Atitrūkstu tik tuomet, kai paskutinį kartą užveriu jo duris. Taip yra ir dabar: nors žinau, kada paskutinė mano darbo diena, neatsitraukiu nuo jo, žinau, ką turiu užbaigti.