Vaikystės ir dabarties Paryžius. Miesto aikštės, tiltai, kavinės. Susikaupęs dirbantis tėvas ir jo paveikslus pardavinėjanti motina. Toks vaizdas dažnai iškyla inžinieriui Vytautui Kasiuliui prieš akis.

Paryžiuje gyvenantis 68-erių V.Kasiulis atvyko į savo tėvo – garsaus lietuvių dailininko Vytauto Kasiulio (1918–1995 m.) – muziejaus ir parodos atidarymo iškilmes. V.Kasiulio dailės muziejus praėjusią savaitę duris atvėrė Vilniuje.

Sunku atplėšti akis nuo jo tėvo paveikslų – viskas spalvinga, linksma ir grakštu, tarsi gyvenime nebūtų tragedijų ar liūdesio, o tik spalvingas karnavalo žaismas. Ne veltui Paryžiuje gyvenęs ir ten palaidotas V.Kasiulis vadinamas rojaus sodų dailininku. Reikiamu laiku atsidūręs reikiamoje vietoje, V.Kasiulis pasiekė to, ko norėjo. Likimas jam buvo palankus, o Paryžius – tas miestas, kuriame jis galėjo įgyvendinti savo siekius ir svajones.

Po to, kai buvo atidaryta paroda, prisėdome pasikalbėti su dailininko sūnumi.

– Gerbiamas Vytautai, kaip jums patinka tėvo muziejus ir jo paveikslų ekspozicija? Ar tokią ekspoziciją įsivaizdavote?

– Sunku buvo įsivaizduoti, kaip jie sutvarkys paveikslus. Nežinojau, ar bus pagal epochą, pagal temą. Jie labai gražiai sukabino. Gera idėja sukabinti paveikslus pagal temą. Man labai patinka. Pirmą kartą matau tokią didelę savo tėvo darbų parodą. Žinot, mane labai jaudina ta paroda.

– Koks tėvo vaizdas išlikęs jūsų atmintyje? Koks žmogus jis buvo?

– Jis buvo laimingas ir linksmas žmogus. Mėgo kompaniją, pasakot anekdotus, dainuot, valgyt, išgert, žuvaut. Dažnai žuvaudavom kartu – ir Švedijoje, ir Prancūzijos pietuose. Čia yra paveikslas – Landskrunos citadelė, kanalas aplinkui ją. Ten žuvavome vieną dieną. Atėjo švedai pasakyti, kad uždrausta. Bet jau buvome daug ešeriukų pasigavę. Vaidinom, kad nesuprantam švediškai, ir nuėjom su žuvim.

– Kaip manote, jeigu jūsų tėvas nebūtų išvykęs į Paryžių, o būtų likęs Lietuvoje, ar čia taip pat būtų nutapęs tokių puikių paveikslų, sulaukęs pripažinimo, išgarsėjęs?

– Sunku pasakyti, ką jis būtų daręs, jei būtų likęs Lietuvoje. Nesu tikras, kad tas jo stilius būtų pripažintas. Būtų kitaip tapęs. Bet jis visada norėjo į Paryžių važiuoti ir ten gyventi. Dar kai buvo laisva Lietuva, prieš karą, jis vis norėjo į Paryžių važiuoti.

– Jūsų motina po tėvo mirties labai saugojo jo paveikslus ir apie jokį muziejų Lietuvoje, regis, nebuvo jokių minčių.

– Kai Lietuva buvo okupuota sovietų, tėvai nenorėjo čia važiuot ir daryt parodos. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, tėvai nelabai tuo tikėjo ir vis bijojo, kad rusai grįš.

Paskui mano tėvas numirė, Bronę buvo sunku įtikint surengt čia parodą. Vis sakydavo: „Lietuva – mažas kraštas. Mano vyras padarė tarptautinę karjerą.“ Jai Lietuvoje gal nelabai įdomu buvo daryt tą parodą. Bet pasikeitė jos nuomonė. Ir gerai, kad pasikeitė.

Ji labai saugojo tėvo paveikslus, niekam neparduodavo. Nė aš negavau, kai tėvas numirė. Turėjau du ar tris jo paveikslus. Bet dabar šiek tiek daugiau jų pasikabinau.

– Jūsų tėvo karjera nusisekė dar ir dėl to, kad jis vienintelis iš lietuvių dailininkų turėjo nuosavą galeriją, o jo žmona – kaip sakote Bronė – ten parduodavo paveikslus. Puiki informacijos sklaida, šių dienų terminais kalbant, ir puikus pragyvenimo šaltinis.

– Tėvas ieškojo didesnio buto. Vieną dieną grįžta ir sako: „Nupirkau.“ „Ką? – klausia Bronė. – Butą?“ „Ne, galeriją.“ Jis aplankė kelis butus, o agentas paklausė, kuo jis užsiima. „Aš – dailininkas“, – pasakė tėvas. „O aš turiu galeriją. Galit pirkt“, – pareiškė agentas. Ir grįžo tėvas namo, nusipirkęs galeriją. Labai geroje vietoje – prie Meno mokyklos. Maža gatvė, bet labai garsi – daug galerijų. Nuo tos galerijos viskas ir prasidėjo.

Motinos dėka galėjome ir butą, ir galeriją nusipirkti. Ji taupydavo pinigus, kuriuos tėvas vis norėdavo išleisti. Ji galerijoje visas dienas dirbdavo. Ir tėvas ten dažnai būdavo. Galerijos gale buvo toks kambariukas – ten jis tapydavo.

– Girdėjau, kad jūsų motinai gerai sekdavosi parduoti paveikslus, – turėjo verslininko gyslelę.

– Sekdavosi. Bet kartais ji nemaloniai priimdavo klientus. Buvau nustebęs, kai vieną kartą porą – vyrą ir moterį – Bronė beveik išvarė iš galerijos sakydama: „Matau, kad nieko nesuprantat.“ (Juokiasi). Bet daug žmonių atvykdavo iš viso pasaulio. Patikdavo paveikslas ir pirkdavo.

Gal gaila, kad galeriją nusipirko, – čia ne jų darbas, ne jų specialybė. Mano tėvas buvo grynai dailininkas, nemokėjo savo paveikslų parduoti. Bronė ne visada buvo maloni su klientais. Su specialisto pagalba, manau, būtų buvusi dar didesnė tėvo karjera.

– Tačiau Paryžiuje jis vis tiek išgarsėjo.

– Taip. Išsipildė jo noras gyventi iš meno ir būti Paryžiuje. Tai jam buvo svarbiausia. Mažai dailininkų išgyvena iš meno. Tėvas – visada. Nors buvo linksmas žmogus, stiprų charakterį turėjo.

Kai atvyko į Paryžių, tėvas draugavo su keliais dailininkais: skulptoriumi Antanu Mončiu, grafiku Žibuntu Mikšiu, kitais lietuviais. Jie ir gerdavo. Kai atvažiavo Bronė, viskas liovėsi. Sustabdė. Jie pradėjo daug rečiau matytis.

– Matau, jūsų prisiminimai apie motiną nekokie?

– Ne, kodėl? Ji buvo labai geras žmogus, tik kieto charakterio. Bet taip reikėjo. Reikia, kad poroje vienas būtų kietesnis.

– Gal prisimenate iš jaunystės Paryžiaus labiausiai į atmintį įstrigusį nuotykį?

– Ypač gerai atsimenu atvykimą į Paryžių, kai buvau kokių ketverių su puse. Atvažiavome čia iš Vokietijos, Freiburgo. Tėvas atėjo mūsų pasitikti į geležinkelio stotį. Jis paėmė taksi ir važiavome iki kambariuko, kurį buvo išsinuomojęs. Taksisto prašė, kad važiuotų per Santarvės (pranc. – Concorde) aikštę, Eliziejaus laukais, per Žvaigždės (pranc. – l’Étoile) aikštę. Koks įspūdis buvo, kai vaikas atvažiuoji iš mažo kaimelio! Kai važiuoju per Concorde aikštę, vis atsimenu tą vakarą.

Ant balto popieriaus tėvas buvo nupaišęs staltiesę – su Paryžiaus vaizdais, su vardais „Vytukas, Vytautas, Bronė“, kur kam sėdėti. Pirmas valgis, kurį gavom Paryžiuje ant tos popierinės staltiesės, – sardinių dėžutė. Mums buvo šventė, nes susitikome po pusantrų metų išsiskyrimo. Muziejuje ta staltiesė yra, bet jos dar neeksponuoja.

– Ar nuo to vakaro Paryžius, jūsų akimis, labai pasikeitė?

– Yra daug vietų, kurios mažai pasikeitė. Žmonės pasikeitė, bet vietos – Monmartras, Eliziejaus laukai – ne. Butikai kitokius daiktus pardavinėja. Paryžiaus priemiesčiai pasikeitė, bet pats Paryžius, mano nuomone, gana mažai. Įspūdis maždaug toks pat. Šviesus miestas.

– Kuri vieta Paryžiuje jūsų mėgstamiausia?

– Studentų kvartalas prie Sen Mišelio bulvaro.

– Ar tėvas Paryžiuje turėjo stiprių konkurentų? Juk menininkai ne tik bendrauja, bet ir konkuruoja.

– Menininkai nei bendrauja, nei konkuruoja. Mano tėvas mažai su kitais dailininkais susitikdavo. Tik su lietuviais, kurie ar Paryžiuje gyveno, ar iš Amerikos atvažiuodavo. Daug atvažiuodavo ir iš Lietuvos. Būdavo draugiški susitikimai – apie meną mažai kalbėdavo.

Tėvas vienas dirbdavo ir mažai su kitais bendraudavo, ypač su dailininkais. Jam nebuvo įdomu su dailininkais. Jis nebuvo tarp tų, kurie į tas pačias kavines eina, kaip Monmartro laikų dailininkai. Jis ramiai dirbdavo vienas namie arba tame galerijos kambariuky. Kartais klientas klausdavo Bronės: „Kas tas žmogus, ar dailininkas?“ „Ne, – sakydavo Bronė. – Mano rėmininkas.“ Jis nenorėdavo rodytis klientams kaip dailininkas.

– Ar jūsų tėvas patikdavo moterims?

– Apie tai mažai žinau – jis gana uždaras buvo. Tik žinau, kad ir Freiburge, ir Paryžiuje jis draugavo su latvių poete Ilona Leimane. Yra čia jos knyga, tėvo iliustruota. Bronė apie tai man nekalbėdavo. Bet aš kelis kartus buvau I.Leimanę sutikęs su tėvu. Maniau, kad jis Freiburge buvo iliustravęs tą knygą. Bet kai bandžiau skaityti, pastebėjau, kad ji parašyta Paryžiuje. Tos eilės veikiausiai buvo parašytos, sakykim, kai Bronė dar nebuvo atvažiavusi į Paryžių iš Freiburgo.

Knygoje yra I.Leimanės poema apie vieną garsų Paryžiaus tiltą. Ji labai mane sujaudino – visi Paryžiaus įsimylėjėliai eidavo per tą tiltą. Dabar žinau, kad ir mano tėvas ėjo per tą tiltą su mylima moterimi.

– Bet jis mylėjo ir jūsų motiną, visą gyvenimą jos nepaliko.

– Kelioms dienoms, bet ne ilgiau. Tikrai, jis mylėjo Bronę. Visada pas ją grįždavo.

– Kaip Paryžiaus meno kritikai vertino jūsų tėvo darbus? Ar jis nebuvo diskriminuojamas – atseit emigrantas?

– Tas Paryžiuje neturi jokios įtakos. Mažai prancūzų dailininkų gyveno Paryžiuje. Vincentas van Goghas buvo iš Olandijos, Pablo Picasso – iš Ispanijos, Chaimas Soutine’as atvyko iš Vilniaus, Marcas Chagallas buvo gimęs Baltarusijoje. Reikia žiūrėti darbus. Meno kainos dabar visiškai nesuprantamos. Mano nuomone, tie, kurie brangiausi, nėra geriausi. Menininką galima vertinti tik po kelių šimtų metų, kol jis gyvas – per anksti.

– Papasakokite apie save – kuo užsiimate, kokius mokslus baigėte?

– Baigiau inžineriją. Pastaruoju metu dirbau medicininių lazerių srityje, ypač akių lazerių. Dirbau su paties pirmojo lazerio modeliu, kurį išrado amerikiečiai, paskui – su pačiu pirmuoju, kuris pasiekė Prancūziją. Bet aš akių neišsioperavęs lazeriu – vis dar su akiniais vaikštau.

Prieš kelis mėnesius dar gyvenau netoli Paryžiaus, dabar – Paryžiuje, netoli Monmartro. Visai neseniai persikėlėme – dar gyvename tarp kartoninių dėžių. Einam su žmona pasivaikščioti, į restoranus vakarieniauti. Ne tik šeštadienį ar sekmadienį, bet ir savaitės viduryje. Paryžiuje tai nesudėtinga.

Šeimoje kalbame prancūziškai. Mano žmona Nelė – prancūzė. Sūnus Mathias studijuoja inžineriją. Jis nori daryti inžinerinius tyrimus, todėl studijuoja geriausioje Prancūzijos mokykloje. Tą mokyklą yra baigę šeši Nobelio premijos laureatai. Pirmoji buvo Marie Curie.

Sūnus išmoko lietuviškai. Valdas Papievis mokė ir nustebo, kaip greitai jis išmoko. Praėjusį kartą su juo buvome Lietuvoje – viską supranta ir visai gerai kalba lietuviškai. Šįkart negalėjo atvažiuoti – dabar jam egzaminai. Atvažiuos rugpjūtį.

– Tėvo muziejus atidarytas, jo paveikslus gali pamatyti Lietuvos žmonės ir turistai. Apie ką dar svajojate?

– Esu jau tokio amžiaus, kai svajonių lieka mažai, be to, beveik visos išsipildė. Man labai svarbu, kad jau yra mano tėvo muziejus, paroda. Aš – laimingas žmogus. Christianas Gilbertas Stiebelis, galerijos savininkas, su kuriuo tėvas buvo pasirašęs sutartį, sakydavo: „Aš noriu mirti 20-ies, bet kaip galima vėliau.“ Aš – taip pat.

Aukštino gyvenimo karnavalą

Vytautas Kasiulis gimė 1918 m. balandžio 23 d. Simne. Nuo 1937 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. Baigęs Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, 1941–1944 m. jame dėstė. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946–1948 m. gyveno Freiburge, dėstė Dailės ir amatų mokykloje, vėliau vadovavo piešimo klasei. Nuo 1948 m. gyveno Paryžiuje.

Aliejumi, guašu, pastele, tempera nutapė figūrinių kompozicijų, portretų, lyrinių peizažų, natiurmortų. Ankstyvieji kūriniai dažniausiai buvo buitinio žanro paveikslai – realistiniai, psichologiški, su humoro elementais, tamsoko kolorito. Vėlesni – modernistiniai, jiems būdingas lyrizmas, dekoratyvumas, šviesių sodrių spalvų koloritas, improvizacija. Kompozicijose dažnai vaizdavo muzikantus, cirko artistus, šventuosius. Jų figūros abstrahuotos, žaismingos – išgautas karnavalo efektas.

V.Kasiulis yra surengęs personalinių parodų Kaune, Freiburge, Paryžiuje, Hamburge, Ženevoje, Berlyne, Londone, Kopenhagoje, Stokholme, Čikagoje, Niujorke. Meno kritikai jį vadina vienu įdomiausių XX a. antrosios pusės Paryžiaus mokyklos dailininkų.