Šeštadienio interviu

Direktorius tašo ąžuolą ir tapo paveikslus

Eimuntas Jankauskas – ne naujokas Klaipėdoje ir į bendrovės „Klaipėdos baldai“ generalinio direktoriaus postą atkopė nuo žemutinio laiptelio: šioje įmonėje yra ir darbininko duonos valgęs. Tiesa, tuo metu galbūt buvo pats intelektualiausias darbininkas Klaipėdoje, nes kilęs iš inteligentiškos šeimos, o ir pats su aukštojo mokslo diplomu. Baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą ir įgijęs medienos apdirbimo technologo specialybę, paskyrimą gavo į Klaipėdą, į vadinamąją „fanerinę“. Tačiau klijuoti fanerą ar „kepti“ medžio drožlių plokštes – maža kūrybos... Traukė prasmingesnis, kūrybiškesnis darbas. Ir vidinė nuostata (apie kurią pats Eimuntas nieko nesakė), - kad ir šeimai būtų geriau. Žmona Audronė - taip pat baldininkė. Jankauskų šeimą gerai sucementavo dar studijų laikai. Dabar vaikai jau studentai. Sūnus Mindaugas ir duktė Inga mokosi Vilniaus universitete, o jaunėlis Algirdas – moksleivis. Mums besikalbant ir naujiena mobiliuoju telefonu – apvogė Mindaugo kambarį studentų bendrabutyje... Proga pakalbėti apie studentiškus metus.

- Ar siejasi tėvo ir sūnaus studijų metai? Kokius matytute skirtumus?

- Taip apleistų bendrabučių, kaip dabar, nėra tekę matyti. Kas ten dabar dedasi!.. O rektorius nuėjo į politiką. Mūsų studijos buvo neblogos. Gal mažiau rūpinomės ateitimi. Žinojome, kad baigsime, kad tikrai dirbsime, būsime paskirti į šalies įmones. Dabar studentams kitaip. Mokosi ir iš karto plačiai dairosi, kur jau dabar ieškotis darbo, kur leisti šaknį. Mūsų kursas buvo draugiškas, darnus. Deja, tik vienas kitas liko dirbti pagal specialybę. Dabartiniai studentai, manau, nepatirs tokio didelio atotrūkio teorijos nuo praktikos. Mums atėjus į įmones dirbti, visko reikėjo mokytis iš naujo. Gamyba buvo daug pažangesnio lygio, negu mus mokė. O dabar viskas dar labiau pasikeitė – gal kokius keturis kartus našumas didesnis. Dabartinių studentų niekas nebeveža į talkas žemės ūkyje. Daugelis tai prisimena kaip nuotykių ir išbandymų laiką. Pirmam kurse vežė į Suvalkiją, kur reikėjo mėšlą iš tvarto šakėmis išmėžti. Ten tiek jo susikaupę, kad galvijų galvos į lubas rėmėsi. Miegoti teko kultūros namų salėje ant grindų – visiems bendrai. Kitais metais kelioms savaitėms bulvių kasti vežė. Buvo lengviau, negu mėšlą iš tvarto plėšti. Studijas baigiau neblogai, tačiau buvau kreipiamas į kitokius mokslus.

- Nejaugi ne pats rinkotės specialybę?

- Išėjo taip, kad pats. Tačiau tėveliai kreipė kitur. Norėjo, kad studijuočiau architektūrą. Matė esant tam tikrų duomenų. Tačiau nepasisekė. Ir nesigailiu. Geriau, kad iš manęs išėjo neblogas gamybininkas, negu būčiau buvęs šiaip sau architektas.

- O kaip šių metų žiemą tapote vienos stipriausių įmonių mieste – „Klaipėdos baldų“ generaliniu direktoriumi?

- Kaip ten sakoma - blogas tas kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu? Bet šios pareigos tikrai nebuvo tikslas. Pagrindinis tikslas buvo dirbti naudingai, visose srityse siekti maksimalios pažangos. Iš pat pradžių, kai čia atėjau 1987 metais, dirbau darbininku, paskui - meistru, vyr. meistru, technologu, vyr. technologu ir paskutiniu metu - gamybos direktoriumi. Buvęs direktorius Ričardas Kiaurakis išėjo į kitą darbą (tačiau toje pačioje sistemoje). Taip tapau generalinis...

- Visi vadovai, direktoriai paprastai labai užimti, neturi laiko, juos sunku „pagauti“... O jeigu turėtumėte labai daug laiko, daug laisvės, kur tada patrauktumėte?

- Labai žinoma kryptimi – prie ąžuolų, prie tų kamienų, kurie manęs laukia nesulaukia ir Alytuje, ir pas uošvius Rusnėje. Eičiau tašyti medžio skulptūras, drožinėti rūpintojėlius. Šį tą jau esu sumeistravęs. Ir koplytstulpis stovi, ir rūpintojėlių yra net toli išvažiavusių. Mėgstu tapyti paveikslus. Kokius? Peizažus. Nuo jaunumės. Liejau akvareles, tapiau aliejiniais dažais. Ir dabar stovi molbertas namuose. Širdis traukia, o laiko nėra. Šiek tiek numaldo fotografija. Kur tik tenka po pasaulį pakeliauti, parsivežu savo fotografuotų peizažų kolekciją. Įrėminam, pasipuošiam čia, įmonėje.

- Kas jums padėjo atmerkti savo, kaip menininko, sielos akis?

- Dzūkijos pušys ir visas krašto grožis. Užaugau „medžiuose“. Alytuje yra toks Parko rajonas. Labai graži vieta. Visais metų laikais. Mano laikais su jaunimu labai daug sportuodavome. Patys įsirengdavome ir slidinėjimo trasas, ir čiuožyklas ledo rituliui. Mūsų jaunių komanda gana gerų rezultatų pasiekdavo. Ir sportuodamas visada gėriau į save aplinkinės gamtos grožį. Be šito iki šiol negaliu.

- Jeigu laisvalaikis su šeima, tai tikriausiai – į gamtą?

- ...Į uošviją Rusnėje. Išplaukiame pažvejoti. Bet ir tada man ne žuvis rūpi, o peizažas, gamtos spalvos, gamtos garsai arba tyla.

- Ko norėtumėte iš savo vaikų? Daugelis auklėjo tik po vieną, o jūsiškių toks gražus būrelis – du sūnūs ir duktė.

- Norėčiau, kad vaikai teisingai suprastų gyvenimo vertę ir prasmę. Tai nėra šiaip sau formalūs žodžiai. Dabar vyrauja pinigų kultas. Pinigai, pinigai, pinigai... Jų reikia. Tačiau tai jokiu būdu negali būti pagrindinis tikslas. Norėčiau, kad jie visada sugebėtų atskirti tikrąsias vertybes: asmenybės kilnumą, išmintį, žinias, įžvalgumą, nebūtų abejingi menui ir kūrybai. Kad turėtų gražų savo dvasinį pasaulį.

- Matėte labai daug užsienio šalių. Ar tai pakeičia žvilgsnį į savo Lietuvą?

- ... Kai tik pervažiuoji pasienio punktą, pajudi jau Lietuvos keliu, iš karto toks lengvas lengvas atodūsis – pagaliau čia pat namai! Čia ir dangus kitoks, ir žolė mielesnė... Lietuva iš tiesų labai gražus kraštas. Užsienis tik iš paviršiaus gražus. Kai pasižiūri giliau... Tik žmonių išsiauklėjimo lygis pas mus liūdnas.

- Ar dar žinote, kur yra jūsų pirmoji medžio skulptūrėlė, ką saugo jūsų pirmasis rūpintojėlis?

- Žinau. Manau, kad visiems svarbu žinoti, kur jų kad ir nedidelė kūryba apsigyvena. Juk ten - tavo širdies ir tavo dangaus dalelė. Pirmasis mano rūpintojėlis budi pas dėdę (mamos brolį) Aloyzą Mineapolio mieste Amerikoje. Kai po karo pasitraukė į Vakarus, taip nieko apie saviškius ir nebežinojo. Tik nepriklausomybės metais ėmė ieškoti savų. Surado, atvyko. Ką brangaus jo širdžiai padovanoti? Tada ir išdrožiau pirmąjį rūpintojėlį. Ir pats tokią dovaną kabinete turiu. Kai tapau generaliniu direktoriumi, kolektyvas padovanojo pas mus dirbančio tautodailininko Stasio Joniko išskaptuotą skulptūrėlę.

- Paglobojate tautodailininkus?

- Greta Stasio Joniko pas mus dar dirba Dalius Remeikis. Kai tik reikia dovanos svečiams, suvenyrų, pasiūlome idėjų, pabraižome eskizus, ir jie padaro. Ir tokiomis, regis, smulkmenomis galima saugoti savo tautiškumą. Remiu jų pomėgį kurti. Džiaugiamės tokiais žmonėmis kolektyve.

***

Paskambinome ir į Alytų Eimunto Jankausko mamai Reginai Jankauskienei, kad papasakotų apie sūnų. Prisipažino, jog jai tai labai jaudinanti akimirka. Papasakojo, kad Eimuntas buvęs itin judrus vaikas, sveikas. Mėgo sportą, pats daug ką organizuodavo. Nustebęs, kad žiemą dabar tyla aplinkui namus, neina jaunimo būriai slidinėti, nebeįsirengia patys čiuožyklų. Mėgęs piešti. Ilgas valandas leisdavęs gražios gamtos apsuptyje, piešęs peizažų eskizus.

- Ir dabar pas mus namuose aplinkui – vien jo tapyti paveikslai. Dirbau mokytoja, man Eimuntas padėdavo visas priemones padaryti, gražiu šriftu išrašyti. Myli savo šeimą, myli mus visus. Padeda ir mums, ir uošviams, puikiai sugyvena su seserim, mano dukra Nijole – ji Vilniuje taip pat direktoriauja. Eimuntas niekada negyveno taip, kaip daug kas dabar gyvena, – tik sau, tik ką nors nugriebti. Eimuntas niekada toks nebuvo, visada visiems padėjo, visais rūpinosi. Tikrai geras žmogus, tikrai kaip motina labai džiaugiuosi, - kalbėjo Eimunto Jankausko mama Regina Jankauskienė iš Alytaus.