Filme "Aš už tave pakalbėsiu" išvysime skausmo ir kančios, bet kartu nepalaužiamo ryžto ir dvasinės stiprybės istoriją – disidento Algirdo Statkevičiaus istoriją. Ką reiškia dešimt metų laukti vyro, kalinamo specialiosios paskirties sovietų psichiatrijos ligoninėse, iš ekrano pasakos jo žmona Ona Statkevičienė.

Šios moters energijai, žavesiui ir aštriam protui laikas nepadarė įtakos. "Visada stengiausi mąstyti blaiviai ir racionaliai. Antraip būčiau išprotėjusi", – sako O.Statkevičienė. Buvusi pradinių klasių mokytoja filmo kūrėjams pasakojo apie tai, ką teko patirti vadinamojo tarybų liaudies priešo žmonai, auginusiai du vaikus ir nuolat kovojusiai už išlikimą.

Filme "Aš už tave pakalbėsiu", kuris pasakoja apie paskutinį KGB veiklos dešimtmetį Lietuvoje, be Algirdo ir Onos Statkevičių, savo prisiminimais dalijasi kiti garsūs Lietuvos disidentai – Julius Sasnauskas, Vytautas Skuodis, Zigfridas Jankauskas bei su KGB koloboravę asmenys – buvęs KGB operatyvinis darbuotojas Danas Arlauskas, buvęs KGB tardytojas Vytautas Urbonas.

– Pirmą kartą jūsų vyrą Algirdą suėmė 1956 m. Tuomet dar nebuvote susituokę, tačiau kai jį suėmė antrą kartą 1970 m., jau buvote sukurę šeimą, auginote dvi dukras. Kaip reagavote į Algirdo areštą, kokias emocijas tuomet išgyvenote, kaip įveikdavote įtampą?

– Mane paskyrė dirbti mokytoja į tą patį miestelį (Kamajus – aut. past.), kuriame Algirdas svetima pavarde prieš suėmimą dirbo gydytoju. Ten sužinojau, kad jis buvo suimtas, nuteistas 25 metams, ir tikrai negalvojau, kad kada nors jį dar susitiksiu. 1957 m. Algirdas grįžo į Kamajus susirinkti savo paliktų knygų ir mes vėl susitikome. Tekėdama žinojau, už ko išteku, ir nuo pirmos dienos širdyje jaučiau baimę, kurios, aišku, niekam neparodžiau. Bet aš žinojau, kad jis nenurims, jis yra taip sutvertas. Iki 1969 m. gyvenome gana ramiai. Mano baimės nepasitvirtino. Vyras buvo nepaprastai sąžiningas šeimai, rūpinosi viskuo. Kai sulaukiau dviejų dukrų, buvau be galo vyrui dėkinga, nes jis visus rūpesčius susikrovė ant savo pečių. Galbūt tai jau tada reiškė, kad vėliau aš jo turėsiu perimti jo rūpesčius. Savo vyrą labai mylėjau, jo negalima buvo nemylėti – puikus tėvas ir vyras, saugantis šeimą. Mes atsikraustėme į Vilnių, gavome butą, už kurį turėjome susimokėti. Mokytojams tuomet dalijo, ir mes gavome keturių kambarių butą. Sąlygos atrodė nuostabios – butas, geras darbas, dvi dukros. Atrodė – viskas puiku! Ir tada prasidėjo didžioji mano vyro veikla.

Iš pradžių tai būdavo lyg man nežinant. Atsirado draugų, skambučių, bet aš nieko nesakiau, nes, kaip minėjau, aš žinojau, už ko aš išteku. Man vieną dieną sergant, sugarmėjo į namus saugumiečiai – ir uniformuoti, ir ne. Visą dieną darė kratą ir surado daug jo popierių – jis tada rašė pirmąją savo knygą. Jį tą dieną išvežė, o aš bijojau įeiti į kambarį, kuriame jis su mergaitėmis atsisveikina. Bijojau prapliupti, nes man atodė, kad turiu likti tvirta.

Vyrui "diagnozavo" psichikos sutrikimą, motyvuodami tuo, kad žmogus, turintis gerą darbą, puikią šeimą, tvirtai stovintis ant kojų, ir vis tiek maištaujantis prieš esamą valstybinę santvarką, turi būti psichiškai nesveikas. Vyrą teisė uždarame teisme, kuriame išgirdau baisų nuosprendį – trėmimas į Černiachovskio specialios paskirties psichiatrijos ligoninę. Po kurio laiko su mažąją dukrele nuėjau pas vyriausiąjį psichiatrą į Vilniuje, Vasaros gatvėje, esančią ligoninę ir prašiau neišvežti mano vyro niekur iš Vilniaus. Jis tuomet pažadėjo ir savo pažadą ištesėjo. Po dvejų metų Algirdas grįžo ir įsidarbino greitojoje pagalboje, gerų žmonių dėka dokumentai apie jo invalidumą buvo sunaikinti iš karto jam išėjus į laisvę.

– Trečią kartą Algirdas buvo suimtas 1980 m. Šį kartą aštuoneriems metams. Jūs ne tik rūpinotės namais ir šeima, bet taip pat ieškojote būdų, kaip vyrą susigrąžinti. Kokį poveikį sovietinei valdžiai turėjo savo vyrą išlaisvinti norėjusi disidento žmona?

– Kai Algirdą suėmė trečią kartą ir išiuntė į Černiachovską (dab. Įsrutis, priverstinio gydymo psichiatrijos ligoninė – aut. past.), o vėliau – ir į Taškentą (į ten esančią priverstinio gydymo psichiatrijos ligoninę – aut. past.), nusprendžiau su totalitarine biurokratine sistema kovoti jos metodais – siųsti raštus. Susiradau advokatą, jis mane išmokė rašyti pareiškimus, skundus. Su jais buvau nukeliavusi į Maskvą, norėjau patekti pas M.Gorbačiovą, bet išvydus skundų priimamajame ant žemės miegančius ir laukiančius žmonės, supratau, kad iš to nebus jokios naudos. Viena moteris man patarė siųsti skundus tiesiai į M.Gorbačiovo kanceliariją, taip ir padariau Ir nuo tada pajudėjo reikalai. Buvau informuota apie kiekvieną mano laiško stotelę, kol galiausiai gavau žinią, kad vyras perkeliamas į Vilnių. Niekada nenuleidau rankų ir atkakliai siekiau savo tikslo, nes tikėjau savo teisumu ir labai norėjau susigrąžinti savo vyrą.

– Ar buvote tardyta dėl savo vyro veiklos?

– Į saugumą buvau kviečiama po kiekvieno vyro sulaikymo. Abu kartus neigiau kažką žinanti. Saugumas man kalbėjo apie idealią mūsų šeimą, apie tai, kad jiems keista, jog aš nieko nežinau. O aš jiems į tai – būtent todėl mūsų šeima ir ideali. Vyras nenorėjo manęs jaudinti ir velti į savo reikalus. Antrą kartą pasakiau jiems, kad maniau, jog mano vyras turi kitą moterį: išeidavo, vėlai grįždavo, nieko man nepasakojo. Jie atsakė, kad tai nesąmonė, jie sekė kiekvieną Algirdo žingsnį. Na, sakau, tuomet aš klydau ir dabar privalau savo vyrui padėti. Tuomet ir prasidėjo epopėja su raštų siuntinėjimu, vyro lankymu už Lietuvos ribų esančiose specialiosios paskirties psichiatrijos ligoninėse ir taip toliau.

– Algirdą lankėte iš pradžių Lukiškių kalėjimo psichiatrijos skyriuje, o po antro suėmimo – toli nuo namų esančiame Černiachovske, Taškente. Nebuvo paprasta nuvykti jo aplankyti, dažnai susitikimus skirdavo ilgi laiko tarpai. Kai pagaliau susitikdavote, pasimatymai būdavo labai kontroliuojami. Kaip vykdavo šie susitikimai, kaip pavykdavo išlaikyti artumą tokiose žmogiškiems santykiams atšiaurioje aplinkoje?

– Lukiškių kalėjimo psichiatrijos skyriuje galėjau jį lankyti kiekvieną mėnesį po dvi valandas. Eidavau kartu su mergaitėmis. Per pasimatymus mus stebėdavo keturi prižiūrėtojai. Įsivaizduokite, koks gali būti pasikalbėjimas. Mes su vyru nebuvome pora, kuri prie kitų glėbesčiuotųsi, širdimi vienas kitą jautėme. Man išeinant, vienas prižiūrėtojas metė repliką, kad nesu vyrui pakankamai meili. Atrėžiau, kad ir jis su savo žmona vargu ar būtų labai meilus, jei juos stebėtų tiek akių. Kelionės į Černiachovską ir Taškentą – atskira istorija. Ten vyrą lankydavau du tris kartus per metus (kartais skrisdavo tik dukros), o kartais atvažiuodavau savaitei ir lankydavau per dieną po valandą. Esu tikra, kad mane nuolat sekė saugumas. Net kelis kartus į Taškentą skridau su keistai atrodančia ir besielgiančia moterimi, kurios nebūdavo laukimo salėje, o kai įlipdavau į lėktuvą, ji visada atsisėsdavo šalia manęs ir siūlydavo padėti, pasirūpinti manimi Taškente. Jausdavausi nejaukiai.

– Akimirkomis, kai norėdavosi pasiduoti, kas būdavo jūsų psichologinės stiprybės šaltinis?

– Mane gelbėjo mergaitės. Juk jos buvo ne tik Dievo, bet ir mano vyro duotos. Ir mes visuomet buvome vieningos kaip kumštis. Ir darbas man padėjo, aš nueidavau į mokyklą ir viską pamiršdavau, kas namuose darosi. Ir namuose visą laiką kažką dirbau: mezgiau, sode auginau tulpių sogūnėlius. Taip susirinkdavome pinigų kelionėms į Taškentą, kai vykdavome lankyti Algirdo. Ir dabar nė minutės ramiai nenusėdžiu.

Sovietmečiu Lietuvos mokyklose ir technikumuose skaitydavo paskaitas apie tai, koks baisus priešas yra mano vyras. Vieną kartą mane išsikvietė mokyklos, kurioje dirbau, direktorius ir pasiteiravo, ar nesušlubavo mano sveikata. Sakau, nejaugi jūs nieko nežinote? Sako, ne, bet prisipažino gavęs raštą iš saugumo. Papasakojau, kad mano vyrą suėmė kaip politinį kalinį. Tuo metu nuskambėjo skambutis ir turėjau eiti į pamoką. Direktorius paprašė, kad grįžčiau kitos pertraukos metu. Buvau įsitikinusi, kad vedu paskutinę pamoką. Direktorius laikė save ištikimu komunistų partijos nariu, bet, mano nuostabai, pasiūlė pagalbą, pasiteiravo, kaip viskas buvo. Kai jam papasakojau, išgirdau dar vieną netikėtą jo frazę: "Jūsų vyras mus lenkia dvidešimčia metų. Tokie žmonės nukenčia labiausiai. Geriausia tiems, kurie laikosi viduriuko." Vėliau aš visa laiką jaučiau jo paramą.

– Papasakokite, kas buvo sunkiausia laukiant iš įkalinimo grįžtančio vyro?

– Sunkiausia, matyt, buvo tai, kad manęs nepalaikė šeima. Po suėmimo 1970 m. mama pas mane atvažiavo tik po dviejų savaičių ir iš karto liepė skirtis su Algirdu, nes jo situacija, anot jos, galėjo pakenkti ir man, ir dukroms. Be to, ant mano pečių užgriuvo atsakomybė už visą šeimos ūkį. Iki suėmimo viskuo rūpindavosi vyras. Kai jį išvežė, turėjau sugalvoti, kaip išlaikyti dvi dukras, mokėti už butą, prasimaitinti. Pamenu, kartą apie savo sunkią materialinę padėtį užsiminiau saugume, o jie man sako: "Atiduokite jaunesniąją dukrą į vaikų namus, vyresniąją į internatą, ir išgyvensite." Mergaitės buvo viso mano gyvenimo džiaugsmas ir aš net nesvarsčiau galimybės jų kur nors atiduoti. Išnuomojome du buto kambarius studentėms ir taip pragyvenome.

Žinoma, dėl vyro statuso ir aš, ir dukros patirdavome nuolatinių sunkumų darbe ir mokymosi įstaigose. Mano dukrai, pavyzdžiui, neleido studijuoti anglų kalbos po mokyklos baigimo dėl to, kad tėvas toks. Ji baigė taikomąją matematiką.

– Įkalinimo įstaigos ir ilgas laukimas neišvengiamai pakeičia žmogaus asmenybę. Kokios tai darė įtakos santykiams jūsų šeimoje?

– Aš tam buvau pasiruošusi. Labai gerai prisimenu tuos laikus, kai vyrai pradėjo iš kalėjimų ir lagerių. Po ilgų laukimo metų kai kuriose šeimose prasidėdavo nesantaika ir pagaliau įvykdavo skyrybos. Vyrai sugrįždavo ne tokie, kokie išėjo, o savo moteris rasdavo ne tokias, kokias paliko. Moterims reikėjo išmokti vienoms išlaikyti šeimą, išgyventi vienišumą, o vyrai sugrįždavo išvarginti sunkių kalėjimo sąlygų, palaužtos sveikatos. Skaudžiausia buvo santykiai su vaikais. Vyrai nematė jų augančių, bręstančių, o sugrįžę ne visada iš karto suprato prabėgusių metų pokyčius. Ir nors aš psichologiškai ruošiausi šiam susvetimėjimui, daug susirašinėjau su savo įkalintu vyru (susirašinėjimas buvo neribojamas), tačiau, vyrui grįžus namo po aštuonerių metų, šeimą teko klijuoti iš naujo. Tėvas dukras paliko dar jaunas, vyresnioji jam grįžus jau buvo savarankiška, pati sau užsidirbdavo duoną, nesuprato tėvo elgesio su ja kaip su dvidešimtmete. Ir mažoji nusivylė, nes buvo jo numylėtinė ir kiek išlepinta. Taigi kilo konfliktai, ir aš juos stengiausi juos glaistyti.

– Kai 1988 m. Algirdas buvo ištremtas į JAV, kodėl pasirinkote pasilikti namuose? Ar šis laikinas išsiskyrimas skyrėsi nuo ankstesnių?

– Kai Lietuvoje prasidėjo mitingai, kuriuose prabilta apie Ribentropo–Molotovo aktą, Algirdas norėjo eiti, bet mes tą kartą trise užtrenkėme duris ir jo neišleidome. Vėliau atlyžome. Jis vėl įsitraukė į kovą už laisvę ir vėl trumpam buvo suimtas. Netrukus sulaukėme skambučio iš saugumo, jie siūlė atvykti, bet aš pasakiau, kad man nepatinka ten lankytis, todėl jie susitikimo vietą pakeitė. Susitikome Lukiškių aikštėje, ant suoliuko. Kadangi jie žinojo, kad Algirdui nepatinka čia gyventi, pasiūlė vyrui tremtį į JAV. Vyras turėjo Amerikos pilietybę, todėl galėjo ten gyventi. Jis gimė JAV, o tėvai jį parsivežė dar mažą į nepriklausomą Lietuvą. Ir jis išvyko, kartu su vyresne dukra. O aš pasilikau. Visi stebėjosi. Pasilikau, nes pažinojau savo vyrą. Juk čia, Lietuvoje, jau buvo prasidėję išsivadavimo judėjimas, jautėsi, kad kažkas keisis. Buvau tikra, kad jeigu Lietuva susigrąžins nepriklausomybę, vyras tikrai neliks gyventi Amerikoje. Likau, nepraradau buto ir darbo. Per dvejus metus pas vyrą, o vėliau pas dukras į JAV skraidžiau aštuoniolika kartų. Atsimenu, kai sužinojau, kad vyras grąžinamas iš Taškento, sudėjau rankas maldai ir pasakiau – ačiū Dievui, nereikės daugiau skraidyti lėktuvu. O štai kiek dar teko jais paskraidyti!

– Jūsų šeima išgyveno daug sukrėtimų, tačiau jūs vis dar esate šalia savo vyro ir visomis jėgomis padedate jam. Kokia yra jūsų santykių tvirtumo paslaptis?

– Prieš sutikdama Algirdą, turėjau daug progų ištekėti, bet man nereikėjo bet kokio vyro. Ieškojau tokio, su kuriuo galiu pasikalbėti, išgyventi, patirti dalykus drauge. Esu įsitikinusi, kad priėmiau teisingą sprendimą. Ir dabar turime, apie ką šnekėtis. Taip buvo visada, nors buvome skirtingi žmonės. Matyt, buvome vienas kitam skirti. Dar ir dabar man sako – o Dieve, kaip tau sunku! Man visai nesunku. Parėjusi randu jį namuose, žinau, kad jis manęs laukia. Tik įžengiu į butą, numetu daiktus ir einu tiesiai pas jį į kambarį. Niekada neabejojau savo veiksmais, žinojau, kad negaliu pasiduoti. Nežinau, iš kur turėjau stiprybės, daug kas stebėjosi, kaip aš atlaikau. Bet gyvenimas praėjo ir aš negaliu sakyti, kad buvo blogai. Aš turiu puikų vyrą, jam jau 93 metai! Prisipažinsiu, ilgai dvejojau prieš duodama šį interviu. Juk nedalyvavau pasipriešinimo veikloje. Aš tik gelbėjau savo vyrą.