Advokatė Liudvika Meškauskaitė plačiau pakomentavo šnipinėjimo temą.

– Ar tikrai daugėja šnipinėjančių asmenų?

– Tikslaus skaičiaus nežinau, nes aš šnipų negaudau, tačiau šis tyrimas – dar vienas įrodymas, kad kažkam Lietuva rūpi. Šiais laikais informacija yra didelis turtas, o netinkamai ja pasinaudojus, galima pridaryti valstybei daug nemalonumų. Todėl šnipinėjimas yra labai aktuali problema. Be to, grėsmė kyla ne tik iš Rytų, bet ir iš kitų šalių. Dabartiniai geopolitiniai įvykiai yra nenuspėjami, todėl turime būti budrūs.

Įstatymuose yra numatyta nusikalstamos veikos sudėtis, vadinama „grėsmingu šnipinėjimu“. Pavyzdžiui, jei kaimynas pamatys, kad žiūrite pro rakto skylutę, jis gali jus pavadinti šnipu. Tačiau tai būtų tik neteisėtas informacijos apie privatų gyvenimą rinkimas, už kurį gresia palyginti nedidelė bausmė. Tai nėra toks pavojingas nusikaltimas kaip šnipinėjimas valstybei. Be to, egzistuoja ir komercinis šnipinėjimas, bet šiandien kalbame apie valstybės saugumo klausimus.

Tam tikros informacijos nutekinimas gali kainuoti ne tik vieno žmogaus gyvybę.

– Ar adekvati bausmė – 8 metai nelaisvės už šnipinėjimą Rusijai?

Negaliu vertinti, nes bausmės dydis priklauso nuo padarytos žalos. Kiekviena byla nagrinėjama individualiai. Tačiau pati bausmė už šnipinėjimą yra griežta ir buvo dar labiau sugriežtinta praėjusiais metais – prezidento siūlymu buvo pakeisti trys Baudžiamojo kodekso straipsniai, susiję su valstybės saugumu. Tai – kolaboravimas, valstybės perversmas ir šnipinėjimas. Už šnipinėjimą dabar numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 15 metų.

– Informacija ir gyvybė – vienodai svarbios?

Tam tikros informacijos nutekinimas gali kainuoti ne tik vieno žmogaus gyvybę, bet ir daugelio žmonių gyvybes. Praėjusių metų vasarą įstatymas buvo pakeistas, išplečiant šnipinėjimo objektų sąrašą. Anksčiau šnipinėjimo veikos sudėtis buvo labai paprasta: kas rinko, pagrobė arba pirko valstybės paslaptį sudarančią informaciją.

– Ar žmonės žino, kas yra valstybės paslaptis?

– Norint suprasti, kas yra valstybės paslaptis, reikia perskaityti visą atitinkamą įstatymą.

– Pastaraisiais metais dažnai girdime perspėjimus apie suaktyvėjusį verbavimą. Net to nesuprantantys Lietuvos piliečiai gali pakliūti į žvalgybų pinkles, o už tai gresia iki 15 metų kalėjimo.

– Valstybės paslaptis yra aiškiai apibrėžta įstatyme. Ji turi ir formalų, ir faktinį kriterijų – tai labai svarbi informacija, turinti slaptumo žymą. Įprasti piliečiai prie tokios informacijos neprieina. Tačiau dabar šnipinėjimo sąvoka yra išplėsta: šnipinėjimu laikoma ne tik valstybės paslapties rinkimas, bet ir kita informacija, kuri gali dominti užsienio valstybes, jų organizacijas ar žvalgybas.

Šis objektas labai platus. Pavyzdžiui, užsienio valstybė gali domėtis, kur gyvena svarbus Lietuvos politikas, kur jis leidžia laisvalaikį – tam, kad būtų galima suorganizuoti kokią nors provokaciją. Tai didelė atsakomybė.

– Turime skambių pavyzdžių, kai buvo įrodyta kaltė žmonėms, apie kuriuos niekas net neįtarė, jog jie gali būti šnipai. Kartais tokie asmenys dirba net įtakingose institucijose ir nutekina slaptą informaciją, pavyzdžiui, Rusijai.

– Svarbu suprasti, kad jei žmogus yra Rusijos šnipas, jis nebūtinai vaikščios su raudonu gvazdiku atlape ir šlovins Vladimirą Putiną. Tai būtų naivu. Tokius šnipus atpažinti labai sunku – kartais net neįmanoma. Kas galėtų pagalvoti, kad net konservatorių partijos aplinkoje gali būti šnipas? Tokia yra jų veikimo strategija – išlikti nepastebėtiems.

– Kaip atpažinti šnipą?

– Paprasti žmonės dažniausiai negali atskirti, ar žmogus palaiko valstybingumą, ar veikia priešiškos valstybės naudai.

Šio nusikaltimo sudėtyje itin svarbus subjektyvusis požymis – žmogus turi suvokti, kad jis veikia kitos valstybės naudai ir vykdo jos užduotis. Tai vadinama subjektyvine nusikaltimo puse.

– Kaip įrodyti teisme, kad žmogus nežinojo, jog šnipinėja?

– Todėl teisininkai ir turi darbo. Gynyba bandys įrodyti vienaip, prokuratūra – kitaip, o teismas turės įvertinti, kuri pusė pateikia įtikinamesnius argumentus. Praktikoje tai labai sudėtinga, todėl neretai matome keistus sprendimus. Apylinkės teismas nusprendžia vienaip, Apeliacinis – kitaip, o Aukščiausiasis Teismas daro visai kitą išvadą. Tai faktinių aplinkybių vertinimo sudėtingumas.