Savo vaikui turėtumėte leisti laipioti stogu ir patirti, ką reiškia stipriais klijais suklijuoti pirštai ar užrištos akys. Tuo įsitikinęs amerikietis Gever Tulley, knygos „50 pavojingų dalykų, kuriuos turėtumėte leisti savo vaikui“ autorius. Anot rašytojo ir Krapštukų mokyklos įkūrėjo, geriausia dovana vaikui – dėžutė vinių, plaktukas ir medinės lentelės, taip pat bent dvi valandos tėvų laiko vaikui.

„Taip galima praleisti kartu dvi valandas, per kurias vaikas pagamins baisius, šlykščius mažus dalykėlius, kurie tuo pačiu tokie malonūs – juk jie patys juos pagamino. Po kelių mėnesių galbūt panaudosite ir kitus įrankius, dar kitus įrankius, ir taip vaikas augs suprasdamas, kad, turėdami idėją, jie gali ją įgyvendinti realiame pasaulyje“, – sako. G. Tulley.

– Jūs esate knygos „50 pavojingų dalykų, kuriuos turėtumėte leisti savo vaikui“ autoriaus. Skaičiau ir girdėjau, kad šią knygą Australijoje norėta uždrausti. Kodėl gi?

– Ši knyga ir galimybė šeimai aptarti pavojaus idėją. Knyga suteikia saugumo kontekstą tėvams ir vaikams tam, kad jie galėtų kartu atlikti eksperimentus ir projektus, kurie iš pradžių gali pasirodyti pavojingi, bet tai daryti saugiai. Tokiu būdu vaikas ir tėvai jaučiasi  patogiau: vaikas jaučia, kad juo pasitiki, o tėvai supranta, kad jie gali pasitikėti savo vaiku.

Vyras Australijoje, kuris prašė, kad ši knyga būtų uždrausta, niekada jos neskaitė. Jis perskaitė tik knygos pavadinimą – „50 pavojingų dalykų...“ ir pagalvojo, kad tai – siaubinga tendencija, kad vaikai gali mirti. Jis yra žymus vaikų psichologas, parašė straipsnį laikraščiui ir teigė, kad neturėtumėme leisti tokių knygų Australijoje, jos pavojingos. Manau, kad jis visiškai nesuprato, jog knyga padeda vaikams būti saugiems, išbandant rizikingas veiklas.

– Kaip Jums gimė idėja parašyti tokią knygą?

– Kai augau, mūsų tėvai išsiųsdavo mus į kiemą, vaikštinėjome miškais, paplūdimy, kuris buvo netoli namų, ir tai darėme be tėvų priežiūros. Niekas nežinojo, kur esame ar ką darome. Taip turėjome visai kitokį santykį su pasauliu ir sykiu – su tėvais. Supratome, kad galime daryti bet ką tol, kol esame atsargūs. Abu tapome nuotykių ieškotojai, drąsūs gyvenime. Kai sulaukiau 30 ar 40 metų, mačiau, kaip vaikai auga – jie neturi galimybių patirti tokius nuotykius, kokius patyrėme mes. Pagalvojau – galbūt reikėtų priminti, kad gyvenimas turėtų būti jaudinantis ir taip gyventi galima saugiai.

– Gal Jūs galvojate, kad dabartinėje visuomenėje savo vaikus auginame per daug steriliai ar per saugiai?

– Manau, kad taip gali būti. Kai persikraustėme į miestus, nebeturime kiemų, tuomet vaikai auga be tokios laisvės, o vėliau ir jie susilaukia vaikų. Taip per vieną kartą užmirštame, ką reiškia būti laisvam kaip vaikui. Ta laisvė, vaikui tampant suaugusiu, yra labai svarbi. Jei vaikai neturi tokios patirties, kai jie patys gali nuspręsti kaip žaisti ir ką, jie praranda galimybę praktikuotis priimant svarbius sprendimus prieš užaugant. Pasirodo, kad šią praktiką po universitetų, jau suaugus, atgauti labai sunku. Galiausiai žmonėms gali pasidaryti nuobodu, jei jie, pavyzdžiui, šalia savęs neturi juos stimuliuojančių kompiuterių. Taip yra todėl, kad pamiršome, kaip prasimanyti įdomių dalykų. Mes laukiame, kol kiti mums tą pasiūlys.

– Vienas iš Jūsų siūlomų dalykų, ką turėtumėme leisti vaikams, tai stipriais klijais susiklijuoti rankų pirštus. Kodėl patariate tokį dalyką?

– Mes manome, kad susiklijuoti pirštus yra gerai todėl, kad tai leidžia patirti trūkumą, negalią. Jei vaikas susiklijuoja pirštus, bent kelioms valandoms negali jų atskirti, staiga įvyksta ilgalaikis pokytis. Jei jo nykštys suklijuotas su kitu pirštu, jis mėgina suimti puodelį, viskas nevyksta kaip įprastai. Tuomet galima svarstyti, kaip viskas būtų, jei neturėčiau rankos ar negalėčiau matyti. Tai suteikia galimybę įvertinti, koks skirtingas būtų mūsų gyvenimas.

– Kitas dalykas, kurį siūlote išmėginti, yra valandai užsirišti akis. Ko mes nepastebime, jei galime matyti viską aplink save?

– Ši idėja gimė kalbant su žmogumi, kuris studijuoja, kaip veikia smegenys. Jei užsimerktumėme bet 30 sekundžių, mūsų klausa taptų šiek tiek geresnė. O jei užsirištumėme akis valandai, mes galime išgirsti tai, ko niekada nepastebėdavome: kitame bute veikiantį šaldytuvą, traukinį, kuris yra už kelių kvartalų. Kartą, kai tai išgirstame, suprantame, kad yra visas pasaulis garsų, yra daugybė naujų būdų patirti šį pasaulį.

– Dar vienas Jūsų pasiūlymas, kuris man atrodo gana pakvaišęs, tai yra leisti vaikui laipioti stogu.

– Pasakysiu jums paslaptį apie savo knygą. Aš stebėjau tėvus, kurie parduotuvėse varto mano knygą. Matau juos besišypsančius, jie prisimena ir sako – o, aš dariau tą patį, kai buvau vaikas. Pajutę nostalgiją, jie jau beveik perka knygą. Tačiau jie verčia kitą puslapį ir pamato kažką panašaus į laipiojimą stogais ar miegojimą lauke per naktį. Kiekvienam tai – skirtingi dalykai. Jie suranda bent vieną idėją, kuri jiems pernelyg pakvaišusi – juk negali to savo vaikui leisti. Ir jie padeda knygą atgal į lentyną.

Taigi, mūsų knyga ir perkama todėl, kad seneliai ją perka savo anūkams, tetos ir dėdės, savo sūnėnams ir dukterėčioms. Jie įteikia kaip dovaną, nes vaikų tėvai per daug nervingi, kad galėtų nusipirkti knygą patys.

Sakau – lipk ant stogo, nes mokykloje naudotis kopėčiomis nemoko. Knygoje mes mokome, kaip tą daryti saugiai. Truputis praktikos, ir staiga vaikas supranta pavojų, jį gerbia. Jie užsilipa ant stogo ir pamato pasaulio vaizdą, kurio jie iki šiol nematę. Vaikams visa tai siejasi su stebuklingu dalyku, kuris vadinamas kopėčiomis.

– Jūs taip pat esate Krapštukų mokyklos įkūrėjas. Gal galite papasakoti, kas tai ir kaip gimė ši idėja?

– Krapštukų mokykla gimė iš tos pačios idėjos, suvokimo, kad vaikams nėra suteikiama galimybė naudoti tikrus įrankius ir medžiagas, tam, kad pagamintų tikrus daiktus ir išspręstų tikras problemas. Stovyklą įkūrėme mano namuose, šalia jų mes pastatėme linksmuosius kalnelius. 40 m kelio, du staigūs posūkiai, ir vaikai bei jų tėvai galėjo kalneliais važinėti. Tėvai, prieš tai niekada nebuvo matę, kad jų vaikai sukurtų kažką tokio sudėtingo. Mačiau, kaip tėvai į vaikus pažvelgė naujai – nemaniau, kad tu taip sugebi.

Taigi dabar jau dešimt metų turime šią stovyklą, kur kas vasarą atvyksta vaikai, juos išmokome naudotis įrankiais, išsikeliame iššūkį tikrai didelėmis idėjomis. Gal galime pastatyti laivą ir juo visi plaukti vandenyne, o gal automobilį iš senų nebenaudojamų dalykų, o jei kostiumą su daug ratų, kad taip galėtumėme leistis nuo kalno kaip herojai.

Kai pradedame įgyvendinti šias idėjas, nei aš, nei vaikai nežino, kaip tą padaryti. Bet mes kas kartą tai padarome kartu.

– Kas, Jūsų nuomone,  būtų puiki dovana, žaislas vaikui? Ar tai turėtų būti žmogus-voras, dar vienas kompiuterinis žaidimas ar kažkas paprastesnio, kad jis ar ji galėtų kurti?

– Manau kad kartais geriausia dovana vaikui yra dėžutė vinių, plaktukas ir mažos medinės lentelės. Taip pat – akimirka, kai tėvai vaikui gali skirti absoliutų dėmesį. Tiesiog būti su vaiku, ir vietoj to, kad nuolatos  aiškintumėm , ką tiksliai reikia daryti, leisti jiems patiems atrasti. Taip galima praleisti kartu dvi valandas, per kurias vaikas pagamins baisius, šlykščius mažus dalykėlius, kurie tuo pačiu tokie malonūs – juk jie patys juos pagamino. Po kelių mėnesių galbūt panaudosite ir kitus įrankius, dar kitus įrankius, ir taip vaikas augs suprasdamas, kad, turėdami idėją, jie gali ją įgyvendinti realiame pasaulyje. Tai skatina jų kūrybiškumą ir padrąsina juos įgyvendinti vis didesnes ir didesnes idėjas.