Kovo 11-osios minėjime Seime teatro režisierius Gytis Padegimas kalbėjo apie išsikėrojusią nepagarbą tėvynei.

Režisierius gausiai citavo XX amžiaus pirmosios pusės rašytoją Juozapą Albiną Herbačiauską, gana aštriai kalbėjusį apie nemylinčius Lietuvą.

„Šiandien tenka pastebėti, kad nors kas metus didesnę Morę deginame, žiema neskuba iš mūsų kiemo, o tie, kurie jau 21 metus mums ilgais žiemos vakarais, mums mažiems seka pasakas, apie šalies energetinį saugumą, gąsdina, kad sekanti žiema bus dar ilgesnė, dar šaltesnė. Nors vakar kovo 10-oji buvo keturiasdešimties paukščių diena, grįžę paukščiai, deja, spiečiasi Nemuno deltoje, ir neskuba į šalies gilumą, kur pašalas neišėjęs nei iš laukų, nei iš mūsų širdžių. Perfrazuojant Šekspyrą, galima pasakyti, kad niekaip nesibaigia mūsų nesantaikos ir nerimo žiema mūsų šalelėje“, - sakė G.Padegimas.

Jis paminėjo, kad pakvietime į Kovo 11-osios minėjimą „elegantiškai“ susikeitė raidės. „Mano pavardė iš Padegimo, tapo į Pagedimą. Aš savo subjektyviom pastabom galiu sugadinti šią šventinę nuotaiką, „pasikviečiau“ vieną kolegą, kuris man padės. Labai atsiprašau silpnų nervų žmones, taip pat politinio korektiškumo ir mandagumo vadovėlių autorius, kai kurie čia išsakyti teiginiai pasirodys galbūt per aštrūs ir nekorektiški šiai tribūnai, bet įsiklausykim, ką norime priimkime, ko norime nepriimkime“, - sakė režisierius.

Menininko „pakviestas“ žmogus buvo J.A.Herbačiauskas, apie kurį G.Padegimas dabar stato spektaklį. „Prieš 80 metų Lietuvoje jis buvo suniekintas, ignoruotas, neišgirstas, ir iš jos išmestas“, - apgailestavo režisierius.

Jis pacitavo nemenką ištrauką iš vieno J.A.Herbačiausko darbo: „Nesuprantu nei pesimizmo, nei optimizmo, suprasti noriu gryną tiesą, gryną teisybę, reikia būti dvasia tvirtu, kad tiesą provokuotų noru ją regėti. Kada buvome vergai, kada mus smaugėme, buvome idealistai, buvome Rytų Europoje doriausi žmonės, mūsų kūryba Prometėjo tonu skambėjo, o dabar kas? Dabar mes laisvi. Taip, bet be dvasios, tušti žmonės, nuilsę pesimistai, ištvirkę spekuliantai. Seniau mokėjome pasišvęsti, o dabar kaip kiškiai bėgame nuo aukos tėvynės gerovei. Mes, savimeilės isterikai, Lietuvos laisvę pradėjome su entuziazmu statyti, bet taip greitai nuilsome. Į šiltus lizdus, kaip driežai, kaip žalčiai sulindome, pasislėpėme, kiekvienas tik sau, tik sau vienam ropes skutam. Užtenka tik pamastyti apie mūsų emigracijos klausimą, kad visiškai nusimintum ir rankos nusvirtų“.

„Kas gi dedasi?, - tęsė citatą G.Padegimas. - Ogi mūsų žmonės pas save namie nekenčia darbo, bijosi darbo ir visi, kas tik gali nori iškeliauti Brazilijon, Argentinon, kas svetimose šalyse sunkiausią vergų darbą dirbtų. Darbas Lietuvos naudai, Lietuvos garbei, jau mums bjaurus darbas. Darbas Brazilijos naudai - gražus darbas. Didesnės paniekos Lietuvai dar niekas taip žiauriai nepareiškė, kaip mūsų pasiryžę emigruoti žmonės, sodiečiai, inteligentai. Ir ateis laikas, kada Lietuva bus priversta samdyti kinus ir kalmukus ūkio darbams. Lietuva virs kolonizacijos objektu, jeigu mūsų žmonės „mylės“ savo tėvynę. Jeigu pas mus blogos darbo sąlygos, tai galime stengtis bent jas pagerinti. Mes visi privalome būti darbo artistais, žinoti visa ko ribas privalome, kiek laiko pykti, kada atleisti. Kiekvienas valdininkas savo mandagumu daugiau nuveiks. Mūsų diplomatams patartina nedaryti iš savęs slaptingųjų dalykų kastos, bet visada skaitytis su gyva tautos sąžine“.

„Gana jau tų kovų už valdžią. Nebegalima gyventi tąja gyvenimo sistema, kuri reikalauja, kad vienos tautos luomas arba kuri nors viena tautos partija gyventų ir augtų kito tautos luomo skriauda, vergų niekšingumu. Juk negalima būti laimingu artimo nelaimės sąskaita. Žmogui grąžinkim jo garbę, duotą Kristaus. Tik tada galėsime pradėti atgimimo procesą. Sunki problema artėja. Taip, kaip gyvenosi, jau nebus galima gyventi. Kaip reikės gyventi, kad gyvenimas turėtų kilnią prasmę? Nemokėjome būti broliais, seserimis (kalbu apie mūsų visuomenę), dabar gal išmoksim broliavimo politikos? Kaip suvaldyti bestiją, kuri apsėdo žmoniją? Ypač lietuviai privalo tais klausimais susirūpinti, jeigu nori būti tauta, o ne kaimene. Baisios nelaimės pradėjo mūsų pasaulį kankinti – ciklonai ir viesulas siaučia visur, miestus ir sodybas naikina. Žemė kas kartą vis nervingiau, pikčiau dreba, žmonės vis daugiau siunta ir nebe žino jau kaip gyventi, kam gyventi. Žemės klimatas keičiasi, gamtoje jaučiama anarchija“, - skaitė G.Padegimas XX amžiaus pradžios rašytoją.

„Šėtono kultas atsinaujina, auga, plečiasi, užėjo naujų religijų mada. Dabar madingiausia religija – falo kultas. Mažytė tauta Lietuva rizikuoja prarasti gyvybę. Blogai suprasta ir interpretuota demokratija gali būti baisesnė bestija už… Didžiulis daugtaškis, įrašykime, ką norime. Juk dvasinė kultūra nyksta. Be jos neįmanoma tikra demokratija. Turėsime tik tokią Lietuvą, kokią mes patys sukursime. Lietuvos likimas ne tautų sąjungoje, ne pasaulinės diplomatijos intrigose, bet tik mūsų galvose, mūsų širdyse, mūsų rankose glūdi“, - baigė savo pasisakymą G.Padegimas, tvirtindamas, kad tik perdavė tai, ką kitas menininkas prieš daugelį dešimtmečių pasakęs ir atsiprašydamas susirinkusiųjų, „jeigu ką ne taip pasakiau“.