Svajojo būti architekte

Paklausta, kaip norėtų prisistatyti, J. Kunigėnienė sako, kad yra gražaus rašto meistrė. Daugiau nei dvylika metų moteris dirbo statybų inžinerijos srityje: sėdėjo biure prie kompiuterio ir projektavo pastatų konstrukcijas. Darbas buvo labai atsakingas, kruopštus. Brėžiniuose negalėjo būti nė mažiausios klaidelės. Atsakomybė šiek tiek vargino, nes nuo inžinierės konstruktorės skaičiavimų priklausė ir pastatų stabilumas, ir piniginė sąmata, ir veiksmų tvarka statybų aikštelėje.

„Visada stengiausi atlikti savo darbą kaip įmanoma geriau, tačiau ilgainiui ėmiau jausti, kad sėdžiu ne savo rogėse. Esu baigusi grafinį dizainą Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, bet pagal specialybę niekada nedirbau. Troškau mokytis toliau. Įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU) architektūros inžinerijos specialybę, nes visą laiką norėjau būti architekte“, – savo ankstyvosiomis svajonėmis dalijasi pašnekovė.

Tačiau gyvenimas pakoregavo savaip: jau nuo pirmojo darbo Jurgitai teko inžinierės konstruktorės vaidmuo, kuris meniškos prigimties merginai buvo per daug techninis.

„Norėjau daugiau kūrybiškumo, meniškumo, – prisipažįsta ji, ilgą laiką kentusi viduje savigraužos kirminą. – Nežinojau, ar verta kažką keisti, mat darbo kolektyvas, į kurį patekau, buvo draugiškas ir šaunus.“

Kūryba teikė sparnus

Jurgita nepamena, ar gražiai rašydavo dailyraštį pradinėse klasėse. „Pamenu dailės pamokas, kai mokėmės rašyti plunksna ir tušu. Man patiko“, – atvirauja ji ir prisipažįsta, kad tais laikais jos raštas nebuvo idealus.

Užtai vyresnėse klasėse per neįdomias pamokas ji dažnai pripaišydavo sąsiuvinių paraštėse. „Neseniai atradau keletą muzikos sąsiuvinių, kurių paraštės pripaišytos kompozitorių inicialų. Net pati nustebau, kaip gražiai jų vardų pirmosios raidės išpaišytos įdomiausiais ornamentais. Štai kur pirmosios mano, kaip kaligrafės, užuomazgos“, – juokiasi J. Kunigėnienė.

Vėl pradėjus kalbėti apie darbą, moters balso intonacija pasikeičia. „Ilgą laiką blaškiausi ir nežinojau, ką daryti su tuo nepakankamumo jausmu, kuris kasdien slėgė vis labiau. Norėjau viską mesti, bet bijojau naujovių. Atlyginimas teikė stabilumą, o kūryba galėjau mėgautis tik laisvalaikiu. Tuomet piešdavau mandalas, kurdavau eiles, rašydavau dienoraštį“, – pasakoja Jurgita, tada mėgusi rašyti ir neilgus tekstukus kirsta plunksna.

Toji kūryba pakylėdavo tarsi ant sparnų. Vienos tokios kūrybinės valandėlės metu Jurgitai gimė mintis kurti darbus, kuriuose darniai susilietų gražus raštas ir piešinys.

„Oi, kaip ilgai aš tą svajonę auginau... Kol vieną dieną gyvenimas pažėrė netikėtumų. Aš netekau darbo, manyje augo nauja gyvybė. Buvo ir baimės, ir nerimo, ir klausimų, ką daryti toliau“, – prisimena Jurgita.

Vyras ją nuramino, kad naujas etapas būsimai mamytei išeis tik į gera. Pora buvo įsigijusi butą, kurį reikėjo įrengti, todėl moteris stačia galva nėrė į interjero dizainerės darbus. Malonus kūrybinis procesas sugrąžino primirštas mintis apie rožinę svajonę.

„Žodžio „kaligrafija“ tuomet dar nežinojau. Tiesiog toliau svajojau apie meno kūrinius, kuriuose susilietų ir gražus raštas, ir gražus piešinys. Tik nuo ko pradėti, neįsivaizdavau“, – prisimena J. Kunigėnienė.

Pasirinkimas: kaligrafijos pratybas vedanti J. Kunigėnienė pastebi, kad gražiai rašyti dažniausiai mokosi moterys, vyrai šiuose užsiėmimuose – retenybė./ J. Kunigėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Internetas atvėrė akis

Nuo idėjos iki socialiniuose tinkluose gyvybę užmezgusios „Kaligrafijos harmonijos“ prabėgo nemažai laiko. Spėjo užaugti ir jųdviejų su vyru meilės vaisius – dukrelė Salomėja, kuriai tuoj bus šešeri. Moteris pamena, kaip vieną dieną, ieškodama informacijos internete apie gražų raštą, rado žodį „kaligrafija“.

„Dukrai buvo gal pusantrų, turėjau daugiau laisvo laiko. Supratusi, kad mano svajonės vardas – kaligrafija, ėmiau ieškoti videopamokų. Radau keletą vilniečių kaligrafų, užsirašiau pas juos į kursus. Apetitas didėjo bevalgant – informacijos norėjau vis daugiau ir daugiau“, – pasakoja Jurgita.

Norisi, kad žmonės pajaustų tokio rašymo prasmę. Kodėl turėtume daryti tik tai, kas naudinga? Kodėl negalėtume kurti to, kas mums patiems teiktų malonumą?

Radusi nuotolinių kursų, kuriuos vedė profesionalūs kaligrafai, pamažu įvaldė keletą skirtingų kaligrafijos stilių ir išmoko rašyti su daugybe skirtingo lankstumo plunksnų. Sužinojo, kad vienos, skirtos pradedantiesiems, būna kietesnės, o jau pažengusiems kaligrafams – lankstesnės.

„Nebuvo taip lengva, kaip iš pradžių įsivaizdavau. Juk kiekviena plunksna pasižymi tam tikromis savybėmis, o aš tikėjausi, kad vos prisėdusi prie stalo iš karto imsiu visomis gražiai rašyti“, – dabar juokiasi iš savo vilčių.

Kiek prakutusi kaligrafijoje, darbais ėmė dalytis socialiniuose tinkluose. „Iš pradžių jų kėliau mažai – neužteko pasitikėjimo, drąsos. Proveržis įvyko, kai ėmiau lankyti mokymus verslioms moterims „Galimybių akademijoje“. Juos baigusi, išsyk sukūriau „Kaligrafijos harmonijos“ verslo puslapį feisbuke“, – pasakoja kaligrafė J. Kunigėnienė.

Tekstus pagražina akvarele

Norint išmokti kaligrafiško rašto, reikia ne įmantrių priemonių, o tik kokybiško tušo, plunksnos ir tam skirto popieriaus. Dar pravers paprastas pieštukas rankos lavinimo pratimams atlikti. Kodėl netinka parkeris ar tušinukas? Pasirodo, kaligrafijai reikia metalinės plunksnos – tik ji suteikia linijai tokį grožį, kontrastą, lengvumą, eleganciją, kokio negali perteikti jokia kita rašymo priemonė. Rašalinis parkeris, anot Jurgitos, labiau skirtas norinčiam paimprovizuoti ar išbandyti monoliniją.

Kad piešiniai ir tekstai būtų gražesni, įdomesni, kaligrafė vis dažniau naudoja akvarelę, kuri jos darbuose išsilieja augaliniais motyvais. „Gamta man be galo artima. Gyvename Vilniaus pakraštyje, o vasarą persikraustome į sodybą Molėtų rajone. Ten auginu daržoves, gėles, vaistinius augalus. Vežuosi ir visus savo kaligrafijos reikmenis“, – pasakoja pašnekovė.

Jurgitos žodžiais tariant, kaligrafas šriftą tekste gali išpiešti arba parašyti ranka. Pastarasis būdas jai labiau patinka. „Aš rašau ir nedailinu. Kaip jau išeina, taip. Aišku, darant užsakymus, žmonėms visko pasitaiko: kartais perdarau darbą ne vieną ir ne du, bet daugybę kartų. Kad būtų tas lengvumas, reikia nuolatinių įgūdžių ir praktikos. Jei dieną kitą nepaėmei plunksnos, ranka po truputį atbunka, ima drebėti“, – aiškina ji.

Paklausta, ar sąžiningai daro kaligrafijos namų darbus, Jurgita šypsosi ir linksi galvą. Tam tikrus rankos lavinimo pratimus ji atlieka kasdien. Rašo pieštuku arba tušu ir plunksna.

Neseniai kaligrafė pradėjo rengti ir edukacijas, kurių metu supažindina su kaligrafija, dalijasi patirtimi, sukurtais kaligrafijos meno kūriniais. Taip pat moko pagrindinių pratimų – t. y. lavinti ranką, kad ji gražiai rašytų.

„Ateina ir brandesnių, ir jaunesnių moterų. Vienos sako, kad mėgsta pačios kurti sveikinimus draugams, tad nori išmokti gražiau rašyti. Kitos turi savo verslą, tarkime, graviravimą, ir nori gražų rašymą panaudoti savo darbe. Trečios dar tik ieško savęs ir širdžiai mielos veiklos“, – pasakoja kaligrafijos mokytoja ir priduria, kad iš esmės išmokti gražiai rašyti nori moterys. Vyrai jos edukacijose – retenybė.

Ar dalydamasi savo įgūdžiais, rengama kaligrafijos dirbtuves, Jurgita pagaliau jaučiasi savo rogėse? „Manau, taip. Po edukacijų sulaukiu daug moterų atsiliepimų, kad tai, ką mes darome, – ir vertinga, ir įdomu. Tos dvi valandos berašant prabėga tarsi akimirksnis, o svarbiausia – jaučiu, kad esu žmonėms naudinga, kad supažindinu juos su labai įdomia meno rūšimi, kuri tik pradeda giliau įleisti šaknis Lietuvoje. Europoje kaligrafija kur kas populiaresnė“, – teigia Jurgita, daug vertingų žinių apie kaligrafinio rašto panaudojimą praktikoje gavusi būtent iš socialiniuose tinkluose rastų užsienio kaligrafų.

Veikia kaip terapija

Ar tiesa, kad kaligrafija gali padėti atsipalaiduoti, sumažinti nerimo lygį? Jurgitos žodžiais tariant, kaligrafija turi būti traktuojama kaip terapija. „Tai kasdien patiriu asmeniškai“, – šypsosi ji.

Kai pasitaiko įtempta diena, kai joje neranda nė minutės sau, moteris čiumpa plunksną, popieriaus lapą ir rašo. Tai atpalaiduoja ne tik jos protą, bet ir mintis – rašant nepalieka vietos ir papildomoms mintims. „Galiausiai tai paveikia ir mano kūną, nes visas dėmesys nukreipiamas į lėtąjį rašymą, į tam tikrų elementų pasikartojimą. Po kiek laiko jaučiuosi visiškai pailsėjusi“, – aiškina Jurgita.

Jai teko skaityti, kad Japonijoje darbdaviai savo darbuotojams kaligrafiją siūlo kaip vieną iš veiksmingų atsipalaidavimo būdų. Ji praktikuojama per darbo pertraukėles. „Kai viena veikla kaitaliojama su kita, didėja žmonių dėmesingumas detalėms, lavinama jų vaizduotė, estetikos ir grožio pajautimas. Iš pradžių ir aš sukau galvą, kur panaudoti tą savo gebėjimą gražiai rašyti. Tačiau ilgainiui ėmiau jausti savyje besiskleidžiantį kūrybiškumą, pradėjau suvokti, kaip tuo kaligrafišku raštu perteikti žmonėms reikiamą nuotaiką, prasmingą mintį“, – atvirauja kaligrafė J. Kunigėnienė.

Savo darbams ji iš pradžių parenka tam tikrą rašto stilių, kuris labiausiai atspindėtų kūrinio nuotaiką – elegantišką su vingiais ar klasikinį. Paskui ateina eilė spalvoms. Anot jos, vestuvių sveikinimui labiau tinka švelnios, pastelinės spalvos, o Naujųjų metų sveikinimui – kur kas ryškesnės, kontrastingesnės. Jurgita įsitikinusi, kad kaligrafinį kūrinį sudaro ne vien gražiai išraitytos raidės, bet ir kokybiškos darbo priemonės, pasirinktas popierius, naudotos spalvos, akvarelės motyvai, graži kompozicija, kūrinio idėja.

Praėjusį rudenį Jurgita išbandė kinų kaligrafiją. Sužinojo, kad kinai daug dėmesio skiria simbolikai. Teptukas, kuriuo piešiami hieroglifai, jiems yra tarsi šventas. Per jį teka žmogaus energija, nuo kurios priklauso ir pats hieroglifas. „Man kinų filosofija be galo artima. Juk ir aš per savo kūrinius noriu perteikti kuo geresnę emociją“, – sako kaligrafė, blogos nuotaikos niekada neimanti plunksnos į rankas.

Nuostabūs: jokia kompiuterinė ar spaudos technika neperteiks tiek šilumos, kiek gali ranka rašytas sveikinimo atvirukas./ J. Kunigėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Kas kaligrafijoje sunkiausia? Sunkiausia laikytis kasdienės disciplinos. „Mūsų protas žino, kaip rašyti, o ranka reikalauja nuolatinės praktikos. Todėl kasdien turi prisiversti ir atsisėsti bent pusvalandžiui pasipraktikuoti“, – sako Jurgita.

Kaip ji vadina kaligrafiją – darbu ar hobiu? Nei taip, nei kitaip. „Dailusis rašymas man atstoja savirealizaciją. Smagu ir kurti, ir dalytis savo žiniomis per edukacijas. Matau to prasmę, nes šiais laikais visi per daug įnikę į kompiuterius. Norisi, kad žmonės pajaustų tokio rašymo prasmę. Kodėl turėtume daryti tik tai, kas naudinga? Kodėl negalėtume kurti to, kas mums patiems teiktų malonumą? Juk rankos tam ir duotos, kad galėtume su jomis kažką gražaus sukurti“, – įsitikinusi pašnekovė.