Pozicija

Gudragalvių peilio smūgis - japoniškai

Vandenų vandenynų supami salų gyventojai japonai pasiūlė lietuviams mesti žagres ir pradėti karą su Baltijos jūra: statyti giliavandenį uostą ne prie Kuršmarių ar jūros krantų, o tiesiog jūroje. Lietuva, “karščiuodama” rinkimais, praėjusią savaitę beveik nepastebėjo šio radikalaus japonų eksperto pasiūlymo, galinčio pakeisti ne tik Melnragės, Klaipėdos bet ir visos šalies bei aplinkinių valstybių būtį.

Pasak tekančios saulės šalies atstovų, lietuviams tereikės poros milijardų litų (ar dolerių) ir bene už pusės kilometro nuo Melnragės, jūroje, bus pastatytas uostas. Jie neabejoja, kad tokio projekto įgyvendinimas po kelių dešimtmečių atsipirks ir Klaipėda taps itin įspūdingu uostamiesčiu.

Lietuvos ir čia besisukiojančių kitų valstybių verslininkai (ir sukčiai) trina rankas - dviejų milijardų vertės statybos ne kasdien pasitaiko. Netrukus dėl pavojaus būti izoliuotiems nuo jūros burnojantiems melnragiškiams ir kitiems paniurėliams bus pradėta dūduoti štai tokio pobūdžio dainelė: negalvokite tik apie savo vienadienius interesus, galvokite apie tautą ir jos idealus - žiū, kiek naujų darbo vietų bus sukurta, kiek papilnės valstybės iždas, kokie dideli laivai pas mus atplauks, kiek daug ponų nuo to praturtės. Nebūkite kranto žiurkėmis, eikite jūros užkariauti. Viskas yra apmastyta, - jums vargti nereikia. Yra gudragalvių, kurie nustatė, kaip jums gyventi geriau, teisingiau.

Panašu, kad nei melnragiškių, nei klaipėdiečių, nei kitų lietuvaičių nuomonės šiuo didžiu jūros užkariavimo klausimu net nesiruošiama pasiteirauti: “protingieji” geriau žino, toliau mato, daugiau uždirba. Niekas ko gero neklaus net miesto valdžios nuomonės. Ką bekalbėti apie miesto žmones. Ir ko čia jų klausti, samprotauja “išmintingieji”,- nei anie ką supranta, nei ką.

Japonų ekspertų išvadomis būtų galima pasitikėti - kas jiems ta Lietuvėlė. Tačiau prisimenant, kad dar prieš ekspertams atvykstant atvira burna “protingieji” šnekėjo, kad geriausias uosto plėtros variantas yra tik jūros kryptimi, užstatant uosto įrenginiais Melnragę, kyla pagrįstų dvejonių. Ar nebus japonai pakviesti tik tam, kad autoritetingai pritartų mūsų gudročių išsigalvojimams.

Dabartinės uosto galvos, stumiamos Vilniaus karšinčių, oriai sako: teks elgtis taip, kaip siūlo japonai: persirėžti peiliu pilvą. Rašau šiuos žodžius įvertindamas įtaką, kurią Kuršių marių, Baltijos jūros pakrantei padarė tarptautinės jūrų keltų prieplaukos, Būtingės, kitų pakrantės objektų statyba, uosto gilinimo darbai. Ką bekalbėti apie Palangos tilto pertiesimą. Juk ne žemės kurmiai išplukdė Kuršmarių žuvis, susiaurino mūsų paplūdimius, apdrabstė juos nafta, o pinigai, didžiulis “greitų” pinigų troškulys.

Keisčiausia, kad esame raginami eiti jūros užkariauti, nors šiandien didžiulis mūsų uostas racionaliai išnaudoja gal tik trečdalį turimų krantinių. Uoste cirkuliuoja kranto pelytėms nesapnuotos pinigų sumos, uosto kompanijos varžosi statydamos vienodo profilio terminalus. Tuo metu mus, šiauriausią neužšąlantį Baltijos uostą, lenkia šiauriau esantys ir ne tokį didžiulį potencialą turintys konkurentai.

Būtų neteisinga kaltinti dėl to vien Valstybinio jūrų uosto direkciją, nes iš esmės ji yra Vilniaus, centrinės šalies valdžios marionetė. Tai puikiai įsisąmonino uoste verslą turinčių kompanijų vadovai ir savininkai: jie mažne kas savaitę mina į šalies sostinę, nes tik ten tvarkomi rimti reikalai. Miesto gyventojai, miesto valdžia yra ir teoriškai ir praktiškai nušalinti nuo uosto reikalų tvarkymo- pagal įstatymus jie neturi svertų ginti savo interesus. Uosto valdžia giriasi miestui duotais pinigais, tik užmiršta pridurti, kad tuos pinigus ji duoda uotamiesčio valdžios prispausta už bendruomenei daromą žalą.

Taigi, japoniškas kinžalas yra įremtas mums į pilvą. Ar pasidarysime charakiri - štai koks klausimas. Į jį turime atsakyti iš pradžių kiekvienas sau. Juk tas giliavandenio uosto statymas yra ne vien melnragiškių, o visų mūsų, viso Baltijos jūros regiono gyventojų gyvybiškas reikalas.