Dirbančiųjų migravimas iš rajonų į miestus, didėjantis gimstamumas, statytojų noras sutaupyti – neįrengti visos mikrorajonų infrastruktūros – šios ir kitos priežastys lemia, kad vietų darželiuose didžiuosiuose miestuose vis dar labai trūksta, ir šis klausimas kasmet darosi vis aštresnis.

Kodėl šiandien didmiesčiuose kyla rūpesčių dėl to, kad vaikas gali taip ir nepatekti į darželį iki pat mokyklos, ir kodėl kai kuriose savivaldybėse ši problema vis dar sprendžiama be didesnio entuziazmo, klausėme Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vedėjos Laimos Jankauskienės.

– Kiek vietų vaikams trūksta lopšeliuose ir darželiuose didžiuosiuose miestuose?

– Tikslią statistiką veda atskirai kiekviena savivaldybė, o skaičiai, be to, labai kinta. Dabar preliminariai Vilniuje trūksta apie 1,5 tūkst. vietų, Kaune – apie 1 tūkst. Šalyje situacija yra labai skirtinga. Didžiuosiuose miestuose, kuriuose daugiau tėvų yra dirbantys ir labiau supranta ankstyvojo ugdymo naudą, paklausa žymiai didesnė. Regionuose darželiai turi dėti pastangas, kad prisikviestų vaikų, yra nemažai tuščių vietų.

– Kodėl susidariusi tokia paradoksali situacija – dažna situacija, kad mokyklose trūksta vaikų, o darželiuose – vietų vaikams?

–Yra kelios priežastys. Pastaraisiais metais, maždaug nuo 2009–2010 m., yra padidėjęs gimstamumas – gimsta po kelis šimtus vaikų daugiau. Kita priežastis, kad miestų švietimo įstaigų tinklo tvarkymas, infrastruktūros planavimas nėra be priekaištų. Prisimename tuos laikus, kai būdavo statomi nauji mikrorajonai su visa reikalinga infrastruktūra: ne tik parduotuvėmis, mokykla, bet ir darželiais. Dabar statant naujus rajonus darželiai ne visada įkuriami. Be to, žmonės migruoja iš rajonų į miestus, didžiuosiuose miestuose daugėja dirbančių žmonių, o priemiesčiuose gyvenantys žmonės, dirbantys mieste, labiau linkę vaikus vežti į darželius mieste.

– Galbūt keitėsi ir požiūris į tai, ar iš viso naudinga vaikams lankyti darželį?

– Tendencija iš tiesų keitėsi. Buvo laikotarpis, kai šeimos buvo skatinamos vaikus auginti namuose. Pastaruoju metu vis daugiau tėvų supranta, kad vaiką, nebūtinai visą dieną, verta leisti į darželį. Atsiranda vis daugiau mokslinių tyrimų, kurie įrodo kokybiško ankstyvojo ugdymo naudą vaikui, šeimai ir net ekonominę naudą šaliai. Vis daugiau tėvų, suprasdami, kad ugdymas šeimoje yra be galo svarbus, kartu įvertina ir tai, kad darželis vis dėlto irgi yra tarsi mažas visuomenės modeliukas, ir mokytis kartu su kitais vaikui reikia.

Anksčiau vyravo požiūris, kad darželis teikia tik vaiko priežiūros paslaugą. Dabar vis labiau akcentuojamas kokybiškas vaikų ugdymas, pabrėžiama, kad pedagogai turi labai gerai išmanyti auklėtinių amžiaus tarpsnį, mokėti padėti vaikui sėkmingai augti.

– Ar  sprendimai, kaip patenkinti ugdymo įstaigų poreikį yra paliktini vien savivaldybių atsakomybei, ar vis dėlto turi būti nacionalinė sprendimo koncepcija?

– Šiais klausimais rūpinasi ne tik savivaldybės. Nacionaliniu lygiu yra padedama pritaikant patalpas darželiams įrengti, renovuojant jas, modernizuojant. Anksčiau statant darželius didelis dėmesys buvo skiriamas būtent minėtai vaikų priežiūros funkcijai, pavyzdžiui, juose buvo didelės, po dvi valandas per dieną naudojamos miegamosios patalpos. Dabar peržiūrima darželių situacija ir praplečiamos galimybės, stengiamasi įkurti daugiau grupių. Kaimo vietovėse, kur yra mažiau galimybių įsteigti naują darželį, steigiami daugiafunkciai centrai. Vis dėlto, prižiūrėdamos ir planuodamos ikimokyklinių įstaigų tinklą, daugiausia pastangų turėtų įdėti savivaldybės.

– Tad kodėl kai kuriose savivaldybėse šie klausimai sprendžiami lėtai? Galbūt jose per mažai motyvacijos rūpintis ne taip greitai rezultatų duodančia investicija – investicija į vaikus?

–Tai iš tiesų nėra greitai atsiperkanti investicija, tačiau ištirta, kad šalys, kurios į ankstyvąjį ugdymą investuoja ne mažiau nei į kitas pakopas, turi mažiau investuoti vėliau į kitas sritis: įvairias prevencines programas, socialines pašalpas. Labai svarbus etapas, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, kaip pasirengęs į ją ateina. Tai gali būti viena priežasčių, kad vėliau vaikas net meta mokyklą, ateityje neturės darbo. Tokie rezultatai išryškėja žymiai vėliau.

Taigi pastangas spręsti šią problemą pirmiausia lemia mūsų požiūris. Jeigu ikimokyklinis ugdymas suprantamas tik kaip vaiko priežiūra tuo laiku, kai tėvai dirba,  darželių trūkumas nebus labai rimtai sprendžiamas.Tyrimai rodo, kad iki 5–6-erių metų formuojasi svarbiausi žmogaus sugebėjimai, ir tai, kiek tuo laikotarpiu vaikui padedame, lems, kaip jam seksis ateityje – vadinasi, kiek sėkminga bus visa mūsų bendruomenė.

– Kokia, jūsų nuomone, yra perspektyva – ar ims mažėti vietų darželiuose trūkumas, o galbūt ims vėl mažėti vaikų?

– Vaikų skaičiaus mažėjimo tendencijų kol kas nematome, ir tai džiugina. Norėtųsi, kad visi skirtume didesnį dėmesį šio amžiaus vaikų ugdymui – ir valstybė, ir savivaldybės. Reikia ieškoti galimybių, kaip tenkinti ir tėvų poreikius, ir visiems vaikams sudaryti galimybę naudotis teise ugdytis pagal ikimokyklinę programą. Vaikas turi teisę gauti kokybiškas paslaugas.