Kritiškai reikėtų vertinti ne tik tuos 20 žmonių, kurie 1940 m. rugpjūtį vyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą, sako Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius. Jo teigimu, prie valstybės laidojimo tais metais prisidėjo didelė dalis Lietuvos žmonių.

„Po 1940 birželio 14 d. ultimatumo, po taip vadinamo Liaudies Seimo išrinkimo ir sovietų valdžios Lietuvoje paskelbimo šalyje, galutinai sunaikintas valstybingumas. Maskvoje vyko tik finalinis režisūrinis spektaklis, kai iš Kauno į Maskvą atvyko vadinamoji Liaudies Seimo delegacija. Ji pasiprašė, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tai – tik okupacijos ir aneksijos dekoracija“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ tvirtina istorikas.

Jo aiškinimu, esminis faktas šioje situacijoje tas, kad ir Lietuvos okupacija, ir aneksija įvyksta tuo metu, kai visame pasaulyje siaučia Antrasis pasaulinis karas, todėl smulkesnės valstybės tuo metu neturi jokios tarptautinės paramos ir yra paliktos vienos su agresoriais.

Pasak A. Kasparavičiaus, dažnai vertinami tik 20 Lietuvos atstovų, kurie rugpjūčio 3 d. Maskvoje dalyvavo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos sesijoje. LRT RADIJO pašnekovo teigimu, dauguma Lietuvos ir užsienio istorikų įsitikinę, kad lygiai taip reikėtų skirti dėmesio ir Lietuvoje, Kaune, Liaudies vyriausybėje, o vėliau ir kitoje vyriausybėje likusius aktyvius veikėjus.

„Taip pat principingai reikėtų vertinti Liaudies Seimo dalyvius ir narius. Galų gale – didelę dalį Lietuvos visuomenės, kuri 1940 m. birželio 14–15 d. ir vėlesnėmis dienomis, ypač miestuose ir miesteliuose, gana ryškiai dalyvavo valstybės laidojimo įvykiuose. Žiūrint platesniu, panoraminiu, žvilgsniu, žmonių skaičius tampa gana didelis“, – pabrėžia A. Kasparavičius.

Anot jo, susiklosčiusią situaciją lėmė du dalykai: antijuridinė, okupacinė, represinė politika ir kultūrinės nacionalinio identiteto problemos pačioje Lietuvos visuomenėje. Istorikas pabrėžia, kad prie okupacijos prisidėjo ir labai daug garsių žmonių, intelektualų, meno atstovų, profesorių, kurie buvo suklaidinti ir pernelyg kritiški savo pačių valstybei.

„Taip lemtingai supuolus šiems dviem faktoriams, gauname rezultatą, kad Lietuva pusei šimto metų išbraukiama iš Europos politinio žemėlapio. Vėliau prasideda represijos. Į represijų girnapuses patenka ir nemaža dalis žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie Lietuvos okupacijos ir aneksijos. [...] Suklaidinimas ir kritiškas valstybės vertinimas lėmė, kad, deja, šie žymūs žmonės išskėstomis rankomis pasitiko okupantus“, – teigia A. Kasparavičius.

Tariamai prašyti būti priimtai į Sovietų Sąjungos sudėtį 1940 m. rugpjūtį į Maskvą vyko grupė Lietuvos politikos ir kultūros veikėjų, kurių ne vienas vėliau teigė buvęs suklaidintas ir tokio žingsnio gailėjosi. Toks pat likimas greitai ištiko ir kitas Baltijos valstybes. 1940 m. rugpjūčio 5 d. į Sovietų Sąjungą įtraukta Latvija, o rugpjūčio 6 d. – ir Estija. Okupacija Baltijos valstybėse truko 50 metų. Lietuva nepriklausomybę atkūrė 1990 m. kovo 11 d.