Pereiti į pagrindinį turinį

Alfas Ivanauskas: mano šunys yra draugai ir gyvenimo palydovai

2025-01-05 21:00
DMN inf.

„Yra žmonių, kurie savo augintinius pririša grandinėmis prie būdos. Kas žino, gal kitame gyvenime juos pačius kas pririš prie būdos“, – ironizuoja virtuvės šefas, kulinarinių laidų ir knygų autorius, dviejų didžiųjų pudelių Hario ir Edžio šeimininkas. Jo pudeliams, atrodo, gyvenimas nusisekė: keliauja kartu su šeimininku, vaikšto į restoranus, lepinasi masažais ir šunų SPA.

Leidykla „Alma littera“ neseniai išleido A. Ivanausko parašytą pirmą ir vienintelę Lietuvoje išsamią šuns ilgesnio ir laimingesnio gyvenimo enciklopediją „Meile, Tu gyvensi ilgiau“. Apie gyvenimą su augintiniais Edžiu ir Hariu su knygos „Meile, Tu gyvensi ilgiau“ autoriumi A. Ivanausku kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Papasakok, kaip Edis ir Haris atsirado tavo namuose?

– Seniai norėjau šuns. Ryžausi, kai pajutau, kad esu pasiruošęs tokiam pokyčiui. Ieškojau šuns per socialinius tinklus, klausinėjau pažįstamų, dairiausi įvairiausių šalių veislynuose. Man buvo svarbi veislė ir kailio spalva – žinojau, kokios noriu.

Pirmasis mano namuose atsirado Haris. Hario tėvai – daugkartiniai pasaulio čempionai. Kai kreipiausi į veislyną, mane informavo, kad kaip tik ruošiamasi naujai vadai, šuniukas pasaulį išvysti turėtų metų pabaigoje. Tačiau dar vasarą gavau laišką, kad iš senesnės vados liko vienas šuniukas, jau trijų mėnesių, bet kaip tik toks, apie kokį svajojau. Apsidžiaugiau, kad naująjį šeimos narį turėsiu šešiais mėnesiais anksčiau, nei planavau. Veisėjai siuntė jo nuotraukas, vaizdo įrašus – žiūrėjau ir lydžiausi.

Laikui bėgant supratau, kad Hariui reikia draugo – juk dviese augti smagiau, yra su kuo žaisti. Nusprendžiau padovanoti jam brolį. Edis yra iš to paties veislyno kaip ir Haris. Mintis turėti du šunis buvo geriausias mano sprendimas.

Smagiau:  supratęs, kad Hariui reikia draugijos, A. Ivanauskas nusprendė padovanoti jam brolį. Edis yra iš to paties veislyno kaip ir Haris. / A. Ivanausko asmeninio archyvo nuotr.

– Tavo gyvenimas – išties labai intensyvus. Ar nebuvo svarstymų, kad augintiniams neliks laiko?

– Augau apsuptas naminių gyvūnų, vaikystėje turėjau šuniuką vardu Pūkis, visada norėjau šuns, žinojau, kad jam ateis laikas. Įsigyti augintinį yra rimtas ir labai atsakingas sprendimas, tam reikia tinkamai pasiruošti, pasverti visus už ir prieš.

Esu grafiko žmogus, kurio dienos, savaitės ar net mėnesiai suplanuoti, nauji įsipareigojimai įvedė dar daugiau tvarkos, sakyčiau, netgi pakoregavo mano režimą. Anksčiau, jei į lauką eiti nenorėdavau, ir neidavau, o dabar jaučiu atsakomybę pasivaikščioti parke su Edžiu ir Hariu. Beje, šunys elgiasi taip, kaip juos įpratiname, – savaitgaliais parke mes vaikštome ne 7 ar 8 val. ryto, o apie devynias.

Su šunimis lauke dabar praleidžiu tris ar keturis kartus daugiau laiko nei anksčiau. Keičiasi ir rutina, kai kuriuos nuotolinius susitikimus organizuoju būdamas su jais lauke. Pastebėjau, kad produktyviausias darbo laikas yra tada, kai vaikštau lauke, o ne kai sėdžiu prie kompiuterio.

– Kodėl pudeliai? Kuo tave sužavėjo ši veislė?

– Edis ir Haris yra karališkieji pudeliai, rinkausi tokią veislę, nes pudelį turėjau vaikystėje. Jis buvo labai draugiškas, tikras šeimos narys. Be to, šios veislės šunys yra vieni protingiausių.

Esu estetas, mane tikrai erzintų šunų plaukais aplipę namai, o pudeliai nesišeria ir yra nepaprastai gražūs. Maniškiai apkirpti ne kaip parodiniai pudeliai, o meškos kirpimo stiliumi, man taip gražiau, nors ir buvo gąsdinančių, kad šitaip nukirptus šunis reikės dažnai šukuoti. Tačiau 15 minučių kasdien šukuoti man yra malonumas, o ne prievolė.

Pavyzdys: „Pasaulį patiriame kartu – kartu keliaujame, einame į restoranus, mėgaujamės gyvenimu. Tikiuosi, kad toks požiūris užkrės vis daugiau žmonių ir nebematysime šunų, paliekamų šalikelėse ar pririštų prie būdų“, – viliasi A. Ivanauskas. / A. Ivanausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek laiko per dieną skiri savo augintiniams?

– Penkis kartus per dieną vedu juos pasivaikščioti: mūsų ritualą sudaro trys ilgesni, maždaug 30 minučių trunkantys, pasivaikščiojimai ir du trumpesni, penkiolikos minučių. Kartu lauke praleidžiame apie dvi valandas, dar maždaug valandą skiriame pokalbiams ir žaidimams. Mano šunys – kaip katinai: mėgsta būti glostomi, glostydamas juos masažuoju ir kartais tai užtrunka po kelias valandas per dieną. Mano šunys – visada šalia manęs.

Kai planuoju ilgesnę kelionę ir net paprasčiausią išvyką į miestą, visada pagalvoju, kaip jausis mano šunys. Pasirūpinu, kad jie praleistų kuo mažiau laiko uždaroje patalpoje.

– Atrodo, taviškiai yra tikrai laimingi šunys?

– Laimingas šuo yra toks, kurio šeimininkas suteikia jam progą būti laimingam. Jei šeimininkas rūpinasi augintiniu, stengiasi jam suteikti progų ir galimybių džiugtis, šuo tikrai bus laimingas.

Aš labai myliu savo šunis. Jie man nėra tik jaukios mielybės, kurias galiu paniurkyti. Jaučiuosi už juos atsakingas 100 proc., rūpinuosi nuo A iki Z, – taip, kaip rūpinuosi kiekvienu savo šeimos nariu. Tai abipusis santykis – jie iš manęs gauna daug meilės ir rūpesčio, o aš – iš jų.

Labai mėgstu daryti masažą savo šunims, gera matyti, kokie atsipalaidavę ir laimingi jie būna. Apie tai rašau ir savo naujoje knygoje, kurioje daug praktinių patarimų, koks masažas, glostymas, net kokios SPA procedūros tinka ir patinka keturkojams.

A. Ivanausko asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tavo šunys nepavydi vienas kitam? Ar šunų pavydas egzistuoja?

– Šunys – tarsi maži vaikai, jie tikrai jaučia pavydą, ir tai yra natūralu. Svarbu neprovokuoti, vengti situacijų, galinčių sukelti audringų reakcijų.

Nors stengiuosi meilę ir dėmesį dalyti po lygiai, Haris, kaip tikras pirmagimis, pavyduliauja Edžiui. Edis – santūresnis, mažiau emocionalus: jei ir pavydi, beveik nepastebimai.

– Kas nutinka, kai šunis mylime per daug?

– Meilė meilei nelygu. Jeigu meilę suprantame kaip lepinimą, t. y. kaip dalytis su šunimi mums skaniu maistu, pavyzdžiui, šokoladu, tokia meilė šuniui gali kenkti. Šeimininkai dažnai neatlaiko prašančių akių žvilgsnio, pagaili mylimo šuniuko ir duoda jam maisto nuo savo stalo, tačiau dažnai tai gali baigtis vizitu į veterinarijos kliniką.

Meilė turi ribas. Mylėti nereiškia leisti viską. Mėgstu pusiausvyrą, keturkojų auklėjimas – ne išimtis. Šuo turi žinoti, kaip jam galima elgtis ir kaip ne.

Abu mano šunys lankė dresūros pamokas, tačiau griežtas muštras – irgi ne geriausia išeitis. Nenoriu, kad mano šunys jaustųsi lyg kareiviai kareivinėse, paklusnumo reikalavimas neturi tapti augintinio žeminimu. Geriausia laikytis aukso vidurio taisyklės.

Kai planuoju ilgesnę kelionę ir net paprasčiausią išvyką į miestą, visada pagalvoju, kaip jausis mano šunys. Pasirūpinu, kad jie praleistų kuo mažiau laiko uždaroje patalpoje.

– Kaip suformulavai šunų šėrimo taisykles?

– Šunų šėrimu pradėjau domėtis prieš trejus metus, kai namuose atsirado Haris. Daug skaičiau specialios literatūros apie šunų šėrimą, konsultavausi su veterinarais, kinologais, dresuotojais ir veisėjais ne tik Lietuvoje. Supratau, kad raw yra labai geras mitybos būdas, tačiau tikrai ne kiekvienas turi sąlygas kasdien šerti savo augintinį žalia mėsa.

Knygoje išsamiai aprašau įvairius šėrimo būdus, nes nėra vienos taisyklės, pagal kurią šeriame augintinius. Kiekvienas turi atrasti tinkamą, atsižvelgdamas į savo gyvenimo būdą ir galimybes.

Šuns šėrimo pagrindas yra baltymai, nesvarbu, renkatės jį šerti mėsa ar žuvimi. Svarbu, kad ėdale būtų kuo mažiau angliavandenių ir netrūktų skaidulų, kurių gaunama su daržovėmis. Svarbu atkreipti dėmesį, kaip augintinis reaguoja į tam tikrus produktus.

Aš pasirinkau maišyti kelis šėrimo būdus – Hariui ir Edžiui tai labiausiai tinka.

– Parašyti knygą „Meile, Tu gyvensi ilgiau“ įkvėpė tavo augintiniai. Lietuvoje, ko gero, tai pirmoji tokia knyga?

– Kai įsigijau šunį, kaip tik tokios – visa apimančios – knygos man labai trūko. Todėl ir kilo mintis pačiam ją parašyti. Drąsiai šią knygą galiu vadinti elgesio su šunimis enciklopedija.

Tokios išsamios knygos apie šuns šėrimą, jo kūno kalbą, sveikatą, gyvenimo būdą net ir užsienio kalba nesu matęs. Kadangi tokios knygos pasaulyje nėra, jau gavome pasiūlymų išversti ją į anglų ir japonų kalbas.

A. Ivanausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių pagalbininkų turėjai rašydamas knygą?

– Pirmieji įkvėpėjai ir pagalbininkai buvo Edis ir Haris. Norėjau, kad knyga būtų ne tik išsami, bet ir įvairiapusė. Prie jos prisidėjo daug specialistų: veterinarijos gydytojai, šunų veisėjai, dresuotojai, kinologai ir daugybė kitų.

– Ką reikėtų žinoti žmogui, kuris nusprendė įsigyti šunį?

– Prieš susilaukdamos vaikų, poros perskaito ne vieną ir ne dvi psichologines knygas, tą patį reikėtų daryti ir prieš įsigyjant šunį. Jeigu tvirtai nusprendėte jį įsigyti, pirmiausia patarčiau pasidomėti veisle, kurią renkatės. Rinkitės šunį ne tik pagal grožį, bet ir pagal charakterį. Jeigu labiau mėgstate būti namuose, o ilgi, energingi pasivaikščiojimai nėra jūsų mėgstamiausia veikla, neieškokite aktyvių, energingų šunų, pavyzdžiui, haskių. Turite suprasti, kad namuose laikomas užrakintas šuo neturės kur išlieti savo energijos ir ilgainiui tai taps didele problema, kad ir koks gražus šuo būtų.

Reikia įvertinti savo finansines ir laiko galimybes, nes augintinis tikrai kainuoja: ir laiko, ir pinigų. Jį reikės kirpti, šukuoti, gydyti, skiepyti, pirkti jam įvairiausių daiktų – nuo pavadėlio iki šukų, šampūnų ir daugybės kitų.

Žinokite, kad šuo neišvengiamai pakoreguos jūsų gyvenimą, gali būti, kad teks atsisakyti dalykų, kuriuos labai mėgote. Pavyzdžiui, jei važiuodami mėgdavote garsiai klausytis muzikos, veždamas šunis to daryti negalėsite. Jei mėgdavote stiprius kvepalus ir jų turėjote įvairiausių, įsigiję šunį turėsite atsisakyti šio malonumo: jums tai malonu, o šuniui, deja, ne, jo uoslė yra daug kartų stipresnė nei mūsų. Būdamas su savo šunimis aš nesikvepinu.

Jei turėjote mėgstamą restoraną ar viešbutį, gali būti, kad nuo šiol ten lankysitės rečiau arba išvis nesilankysite, jei jūsų su augintiniu ten nepriims.

Šuo kartais priverčia gyvenimą suktis kitu ritmu, bet nėra nė vienos priežasties, dėl kurios gailėčiausi, kad turiu saviškius. Atradau naujų vietų, kurių be jų tikriausiai būčiau nesuradęs, naujų žmonių, pasivaikščiojimų takų, patirčių.

– Ar teisingas posakis, kad nėra blogų veislių, yra tik blogi šeimininkai?

– Renkantis šunį reikia įvertinti ir savo gyvenimo tempą. Jeigu aktyviai sportuojantis žmogus pasirinks šunį, kurio vienintelis noras yra ėsti ir miegoti, ar dėl to kaltas šuo? Jeigu tas, kuris vertina namų ramybę ir sėslumą, pasirinks šunį, kuris yra superaktyvus, nevedamas laiku ir dažnai į lauką verčia namus aukštyn kojomis, ar dėl to irgi kaltas šuo? Yra agresyvių veislių, jas neapgalvotai pasirinkę žmonės vėliau gailisi, nes negeba jų suvaldyti. Tačiau ar dėl to kaltas šuo?

Kiekviena veislė turi savų ypatybių, labai svarbu atsakingai tuo pasidomėti ir rinktis veislę, kuri labiausiai tinka šeimininko gyvenimo būdui ir net charakteriui. Tinkamai pasirinktas šuo niekada nebus blogas.

– Pastaruoju metu dažnai girdime: šeimos augina šunis, užuot auginę vaikus. Ar augintinis yra geras būdas vienatvei užpildyti?

– Taip, nes su šunimi užsimezga abipusis ryšys: suteiki jam meilės ir dėmesio – to paties sulauki ir iš jo. Šuo užpildo tuštumą – nesvarbu, esate vienas ar gyvenate šeimoje. Tik svarbu nepamiršti, kad šuniui reikia skirti pakankamai laiko – kad būdamas su jumis, jis nesijaustų vienas ir vienišas. Nevalia dėl savo laimės daryti nelaimingą šunį. Mano šeimoje yra du šunys, kad jie nesijaustų vieniši, kai manęs nėra šalia.

– Tie, kurie šunį laiko pririštą prie būdos, tavęs, ko gero, nesuprastų. Ką jiems atsakytum?

– Jeigu prisiimi atsakomybę auginti šunį, turi skirti jam dėmesio. Yra žmonių, kurie nepaiso, ką patys valgo, todėl nereikia tikėtis, kad jie domėsis, ką duoda šuniui. Jei šuo dienas leidžia pririštas prie būdos… Tokiems žmonėms šunų SPA, masažai ar naminis maistas skamba kaip skrydis į kosmosą, ir tai labai liūdna. Požiūris į augintinius keičiasi ir prie būdos pririštas šuo nebėra norma. Mylimas augintinis neturėtų taip gyventi.

Mano šunys yra draugai ir gyvenimo palydovai, pasaulį patiriame kartu – kartu keliaujame, einame į restoranus, mėgaujamės gyvenimu. Tikiuosi, kad toks požiūris užkrės vis daugiau žmonių ir nebematysime šunų, paliekamų šalikelėse ar pririštų prie būdų.


Elgesio su šunimis enciklopedija

A. Ivanausko knygoje „Meile, Tu gyvensi ilgiau“ aprašyti svarbiausi keturkojo gyvenimo aspektai: mityba, fizinė ir psichinė sveikata, socialinis gyvenimas, miegas, sportas, alternatyvūs sveikatinimo būdai, turiningas laisvalaikis. Rengti knygą autoriui padėjo kompetentinga profesionalų komanda: veterinarijos gydytojai, kinologai, dresūros treneriai, veisėjai, masažo ir aromaterapijos specialistai.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų