Intensyvios paieškos

Vilniaus senamiestyje gyvenanti jauna moteris norėjo daugiau laiko praleisti gamtoje, tad Molėtų rajone įsigijo šimtametę sodybą. J. Beliak juokauja, kad būsimą pirkinį sau pritraukė jau seniai.

Nuo mažų dienų ji žavėjosi negyvenama savo prosenelių sodyba, į kurią kartais atvažiuodavo su šeima. Sodyba priklausė Jovitos tetai, iš kurios pašnekovė svajojo vieną dieną ją nusipirkti. Tačiau J. Beliak užaugus, teta nenorėjo sodybos parduoti, tad teko šią svajonę paleisti.

„Artėjant 30-mečiui, mintys apie seną sodybą suintensyvėjo. Sakoma, kad, sulaukus tokio amžiaus, įvyksta tam tikras lūžis. Taip nutiko ir man, – šypsosi Jovita. – Beveik metus intensyviai ieškojau sodybos internete, važinėjau po kaimus. Galiausiai nusprendžiau, kad reikia mąstyti kitaip nei visi, tad užsiprenumeravau norimų regionų laikraščius ir, vartydama vieną jų, radau mano kriterijus atitinkantį objektą. Sodyba buvo ne daugiau kaip už valandos kelio iki Vilniaus, neturėjo daug kaimynų, pasižymėjo vaizdingu reljefu. Mane visada traukė senoviniai namai, į kurių sienas įsigėrusi istorija. Man jie atrodo tokie gyvi, tikri ir jaukūs! Apsuptas praeities, jautiesi kitaip, apima ramybė, tikrumas, pilnatvė.“

Moteriška tvarka

Patikusią sodybą Molėtų rajone pašnekovė įsigijo prieš trejus metus. J. Beliak pasakoja, kad kažkada šioje vietoje buvo kelių trobų kaimas, tačiau sovietmečiu įsakyta namus perkelti kitur, paliktos tik dvi seniausios sodybos. Nors dokumentuose rašoma, kad troba statyta 1940 m., čia atvykęs ekspertas užtikrino, kad jai tikrai daugiau nei šimtas metų.

„Namo istoriją žinau tiek, kiek pasakojo buvusi savininkė ir vietos gyventojai. Kažkada čia gyveno moteris, vardu Emilija. Ji džiovindavo sūrius palėpėje, kur iki dabar išliko įdomios medžių šakelės sūriams kabinti. Ji neturėjo vaikų, tačiau priglaudė savo sesers berniuką Algį, kuris suaugęs čia atsivedė žmoną Bronę. Galiausiai šeimininkauti tik ji ir liko. Vėliau sodybą įsigijo moteris, iš kurios ją perėmiau aš, – pasakoja Jovita. – Įdomu tai, kad šiuose namuose visada vyravo moterų tvarka. Tai verčia susimąstyti, nes sodybą iš pradžių įsigijau su tuomečiu draugu, tačiau pasukome skirtingais keliais, ir dabar čia karaliauju viena. Ar tai gali būti susiję su mintine sodybos įtaka? Nežinau, bet tikiuosi, kad šią moterišką grandinę ateityje pavyks nutraukti.“

Pirkinys: J. Beliak ieškojo tokios sodybos, kuri būtų netoli Vilniaus, neturėtų daug kaimynų ir pasižymėtų vaizdingomis apylinkėmis. / J. Beliak asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – autentiškumas

J. Beliak teigimu, sodyba kol kas yra skirta tik savaitgaliams. Šiuo metu pašnekovė joje neplanuoja kurti kasdienių namų, nes vienai gyventi čia būtų sudėtinga. Tačiau Jovita neatmeta galimybės ateityje joje apsigyventi.

Kol kas pagrindinis tikslas – sutvarkyti sodybą taip, kad būtų galima visais metų laikais čia atvykti ir pasimėgauti gyvenimo kaime malonumais. Pašnekovė kardinalių pokyčių neplanuoja, tačiau nori sodybą suremontuoti taip, kad jos būklė neprastėtų.

„Man patinka autentiškumas. Tad sodybą noriu išlaikyti tokią, kokia ji buvo pastatyta prieš šimtą metų, net palikti ir kreivas grindis, samanų prikamšytas sienas, duris apsilaupiusiais dažais. Man tai gražu, – šypsosi ji. – Stengiuosi naudoti natūralias medžiagas ir ieškoti nestandartinių sprendimų. Pavyzdžiui, didžiojo kambario sienas po šlifavimo nutariau dengti natūraliu vaško muilu, o dvi vonios sienas – natūraliomis kalkėmis.“

Sodybą noriu išlaikyti tokią, kokia ji buvo pastatyta prieš šimtą metų, net palikti ir kreivas grindis, samanų prikamšytas sienas, duris apsilaupiusiais dažais.

Kaupia senovinius daiktus

Pasak pašnekovės, senasis namas prieš remontus nebuvo avarinės būklės. Tad vos įsigijusi sodybą, tą patį mėnesį Jovita čia jau nakvojo pasikūrusi krosnį.

Vienas iš pirmųjų sodybos tvarkymo darbų buvo čia sukauptų daiktų ir šiukšlių išvežimas. J. Beliak pasakoja, kad trobos viduje būta daug sovietinio palikimo – senų sofų, kėdžių, stalų, spintelių, statybinių likučių. Neišvežus šių daiktų, nebuvo įmanoma pradėti kitų tvarkymo darbų.

„Gaila, kad sodyboje neradau dėmesio vertų senovinių daiktų. Vis dėlto pamažu jie mane pasiekia kitais būdais. Tikiu, kad galiausiai sodyba užsipildys vertingu palikimu. Kadangi jau turiu nemažai senovinių daiktų, kurių kolekcija vis pildosi, planuoju palėpėje įrengti jų galeriją. Tokius daiktus man dovanoja artimieji ir pažįstami žmonės, juokaudami, kad esu jų sergėtoja. Iš dalies taip ir yra“, – sako sodybos šeimininkė.

Transformacija: sodyba pareikalavo nemažų tvarkymo darbų. Pastaraisiais metais sutvarkyta namo palėpė ir prieangis, o pati troba perdažyta. / J. Beliak asmeninio archyvo nuotr.

Netrūksta iššūkių

Nors J. Beliak didelių pokyčių sodyboje neplanuoja, tačiau būtina atlikti nemažai jos tvarkymo darbų. Per pastaruosius metus buvo atnaujintas namo prieangis ir užlopytas jo stogas, vienoje namo pusėje sutvarkytos lubos, o pati troba perdažyta. Suremontuota ir palėpė – pakeistos supuvusios lentos ir siena, apšiltintos ir sutvirtintos grindys.

Name atsirado ir nuotekų valymo įrenginys, tačiau jis dar neprijungtas, nes šulinyje kritiškai sumažėjo vandens. Tad šiuo metu Jovita ieško sprendimo šiai situacijai.

Pašnekovė pasakoja, kad vienas sodybos galas yra senesnis, tad ir jo būklė prastesnė. Įdomu tai, kad būtent ši, „blogoji“, namo pusė yra gyvenamoji, čia stovi krosnis ir netgi duonkepė. Vienas svarbiausių šios namo dalies tvarkymo darbų, kurį pavyko įvykdyti – nugriauti seną pavojingą kaminą ir pastatyti naują. Kadangi būtent šioje namo pusėje Jovita leidžia laiką ir nakvoja, buvo atnaujintos jos lubos ir sienos.

Nors kita namo dalis yra geresnės būklės, joje nėra jokio šilumos šaltinio, tad ateityje reikės rasti sprendimą. Iššūkių kelia ir tai, kad elektros galia čia siekia vos 3 kW, todėl tenka žvelgti kūrybiškai ir prisitaikyti prie esamų sąlygų.

Idėjos ateičiai

Ateityje laukia vonios ir didžiojo kambario, kuriame pašnekovė nori statyti krosnį ir išvedžioti ortakius, tvarkymo darbai. Koridoriuje planuojama įrengti virtuvę, tad reikės įtaisyti kanalizaciją, įvesti vandenį ir elektrą. Vėliau lauks sodybos aplinkos tvarkymo darbai.

J. Beliak pripažįsta, kad didžiausias iššūkis – vyriškų rankų trūkumas. Pašnekovei sudėtinga priimti sprendimus vienai, kai nėra su kuo pasitarti, atlikti tam tikrus tvarkymo darbus.

„Sodyboje norėčiau sukurti daug visko gražaus, bet trūksta tiek įrankių, tiek žinių, kaip su jais elgtis. Stengiuosi dėl to nesijaudinti ir vis primenu sau, kad sodyba yra mano pačios pasirinkimas ir daug kas priklauso nuo požiūrio į situaciją. Man patinkančias idėjas šiuo metu saugau telefone, o atėjus tinkamam laikui, tikiu, pavyks jas įgyvendinti, – sako ji. – Svarbiausia pamoka, kurią išmokau – priminti sau, kad darau viską taip gerai, kaip šiuo metu galiu padaryti.“

Ramybė: sodyboje Jovita kasdien mėgaujasi nuostabiais gamtos vaizdais. / J. Beliak asmeninio archyvo nuotr.

Dosnios gamtos dovanos

J. Beliak užaugo kaime netoli Trakų Vokės, tad gamta jai visada buvo mielesnė už miesto šurmulį. Vis dėlto, pasak pašnekovės, sodybos įsigijimas paskatino dar labiau atsiverti gamtai. Čia ji pamėgo išeiti pasivaikščioti po pievas ir miškus, lėtai dairantis aplink ir susipažįstant su gėlėmis ir žolelėmis.

„Pamačiusi įdomų augalą, norėdavau sužinoti daugiau, tad į trobą grįždavau su glėbiu žolių. Tada internete paskaitydavau, kas tai per žolė, ką ji gydo, kada ir kaip ją vartoti. Savo nuostabai pastebėjau, kad atrandu tas žoleles, kurių tuo metu labiausiai reikia. Tarkime, gydančias gerklės skausmą, padedančias virškinimui, suteikiančias energijos. Netgi būna, kad aplinkiniai užsimena apie tam tikrus negalavimus, o aš kaip tik neseniai būnu atradusi būtent tam gydyti skirtą žolelę“, – pasakoja ji.

Pasak Jovitos, kaskart atvažiavusi į sodybą ji nežino, ko tikėtis iš ją supančios gamtos. Tai jai labiausiai patinka. Kartais į kiemą atstriksi zuikis ar iš miško prie tvenkinio tyliai atklysta briedžiukas, yra buvę ir taip, kad pro grindų plyšį į trobą įsmuko žaltys.

Stengiuosi naudoti natūralias medžiagas ir ieškoti nestandartinių sprendimų. Pavyzdžiui, didžiojo kambario sienas po šlifavimo nutariau dengti natūraliu vaško muilu.

„Niekada nežinai, kada ryte pakils rūkas ir kaip jis šoks savo šokį, pakaitomis apkabindamas pievų gėles, arba kur voras nupins ryškiausią voratinklį ir kada rasa padabins jį krištolais. Man patinka spėlioti, kokie ir kada paukščiai nutūps ant senos kriaušės šakos ir giedos meilės serenadas, kada iš miško pradės loti stirninai ar kiauksėti lapė, kuri prieš tai šmirinėjo po mano kiemą, gaudydama kurmius, – šypsosi J. Beliak. – Geras jausmas vasarą, vilkint trumpa suknele, braidžioti po pievas, o rudenį samanoje rasti tavęs kelias dienas laukusį raudonikį.“

Netikėtas radinys

Senoji sodyba J. Beliak padovanojo ir daugiau atradimų, virtusių detektyvine istorija. Tvarkydama palėpę pašnekovė tarp lentų rado užkištą raštelį. Jame dailyraščiu vokiečių kalba buvo užrašytas žmogaus vardas – Wilhelm Schwarz ir adresas – Ackerstraße 6 in Saarbrücken.

Pasikalbėjusi su buvusia sodybos savininke Jovita išsiaiškino, kad būta pasakojimų, esą toje vietoje Antrojo pasaulinio karo metu klaidžiojo sužeistas vokiečių karys, kuris amžino atilsio atgulė beveik pašnekovės kieme.

Kaimynų dukra anksčiau buvo pasakojusi, kad netoliese rastas ir šalmas. Vaikščiodama po sodybos teritoriją, tarp tvenkinių, J. Beliak rado tarsi dirbtinai suformuotą duobę, išklotą akmenimis. Pasirodo, čia ir buvo rastas šalmas, tad kilo mintis, kad ta duobė gali būti vokiečių kario amžinojo poilsio vieta.

„Nusprendžiau viską išsiaiškinti ir rasti šio kareivio giminaičius. Kreipiausi į Vokietijos ambasadą Vilniuje, kur mane nukreipė į IAGL (International Association of Germans from Lithuania; liet. Tarptautinė Lietuvos vokiečių asociacija) asociaciją, padedančią vokiečiams iš Lietuvos surasti savo šaknis. Pradėjau bendrauti su asociacijos prezidentu Owenu M. McCafferty, kuris į paieškas įtraukė ir patyrusią Vokietijos ekspertę Andrėją, – pasakoja Jovita. – Pasirodo, kad pavardė Schwarz yra labai populiari Vokietijoje, todėl nežinant gimimo datos ir neturint daugiau detalių sunku kažką rasti. Į paiešką įjungus daugiau ekspertų, gūglo žemėlapyje buvo surastas ir raštelyje minimas adresas, tačiau toje vietoje jau stovi modernus namas. Bandyta ieškoti ir telefonų knygoje, bet ten nebuvo jokio Schwarzo, gyvenančio minėtoje gatvėje. Didžiausia problema yra griežtas Vokietijos duomenų apsaugos įstatymas. Kadangi nesu susijusi su Schwarzų šeima, man negali būti suteikta informacija apie raštelį parašiusio žmogaus žmoną, vaikus ir anūkus.“

Vėliau J. Beliak buvo nukreipta į Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge (liet. Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga), kuri yra atsakinga už vokiečių karių kapus Lietuvoje. Organizacijos atstovas rado įdomios informacijos apie kario Wilhelmo Schwarzo iš Saro krašto mirtį prie Stalingrado (dab. Volgogradas) Antrojo pasaulinio karo metais. Tai Jovitai iškėlė klausimą: galbūt šis karys ir yra ieškomas žmogus, o jo mirties vieta buvo įrašyta klaidingai, nes tuo metu tiesiog taip buvo patogu?

Radinys: palėpėje J. Beliak rado, kaip manoma, vokiečių kareivio paliktą raštelį. Jo šeimos paieškos tapo tikra detektyvine istorija. / J. Beliak asmeninio archyvo nuotr.

Detektyvas nesibaigė

Netikėtai Jovita susipažino su žmogumi, kuris domisi vokiečių karių paieškomis ir bendradarbiauja su archeologais. Papasakojus jam visą istoriją, vyras atvažiavo į sodybą iš kito Lietuvos galo ir atsivežė profesionalius įrankius, skirtus palaikų paieškoms. Po kelių valandų ieškojimo buvo nuspręsta pasikalbėti su tolimesniu J. Beliak sodybos kaimynu.

Jovitai neįdomu gyventi kaip dauguma, ji siekia savų tikslų ir svajonių.

Jis papasakojo, kad vokiečių kareivį esą visai šalia kito kaimyno trobos nušovė iš rugių išlindęs partizanas. Kaimo žmonės žuvusįjį pagarbiai palaidojo prie keturių drebulių Jovitai šiandien priklausančioje pievoje – prie miško, o ne prie tvenkinių, kaip anksčiau buvo teigta. Karys buvo palaidotas taip, kaip jį rado – su visais drabužiais ir ginklais, tik šalmą pasiėmė vietinis kalvis.

Šis pasakojimas nesutapo su pirmuoju ir iškėlė naujų versijų. Istorija tęsėsi toliau. Lankydamasi pas draugę Tunise, Jovita paragavo skanios arbatos ir ėmė tyrinėti jos pakuotę. Paaiškėjo, kad arbata gaminama raštelyje minėtame Sarbriukeno mieste Vokietijoje, o jame gyvena Jovitos bičiulės šeimos draugų vaikai. Susisiekus su draugės šeimos bičiuliu, buvo nuspręsta, kad vertėtų pabandyti parašyti į vietinius laikraščius ir grupes socialiniuose tinkluose. Tad vokiečio kareivio istorija tęsiasi.

Drąsa gyventi savaip

Nusprendusi įsigyti sodybą, J. Beliak sulaukė nemažai nuostabos iš aplinkinių, kuriems sunku suprasti, kodėl jauna moteris sumanė santaupas išleisti ne moderniam butui, bet senam namui kaime. Vis dėlto Jovitai neįdomu gyventi kaip dauguma, ji siekia savų tikslų ir svajonių. Vieną iš vaikystės troškimų – turėti nuosavą sodybą – pašnekovė jau įgyvendino.

Savo nuotykiais ir patirtimi transformuojant senąjį namą ji dalijasi „Instagram“ paskyroje „Gamtos_sveciai“. Fiksuodama savo kasdienybės akimirkas, Jovita tikisi ir kitus paskatinti siekti savo svajonių, nesidairant į tai, kaip gyvena aplinkiniai.

„Retai susimąstome, kad mūsų gyvenimas tėra tam tikras savaičių skaičius, kurį galime užrašyti viename popieriaus lape. Kai įsivaizduoji tą lapą, atsiranda didesnis noras mėgautis gyvenimu ir kurti jį taip, kaip nuoširdžiai norėtum – nevaržomas baimių, stereotipų ar praeities nuoskaudų. Mūsų laikas šioje žemėje yra labai ribotas, tad svarbu jį priimti kaip dovaną ir išnaudoti tinkamai“, – pokalbį baigia J. Beliak.