Dabartinis jaunimas pilietiškumą suvokia kitaip nei vyresnioji karta. Moksleiviai suvokia valstybei svarbių datų prasmę, tačiau jos nėra tokios artimos. Tokios nuomonės laikosi pedagogai, jaunimo organizacijų atstovai.

Praėjusių metų pabaigoje Pilietinės visuomenės instituto užsakymu bendrovės „Vilmorous“ atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos jaunimas – pilietiškesnis nei didžioji dalis visuomenės, tačiau menkai domisi politika.

„Pradedama apeliuoti į tai, ar mes tokios Lietuvos tikėjomės, ir tai skamba labai skambiai. Aš manyčiau, kad klausti reikėtų ne to. Klausimą reikėtų formuluoti taip: „Ką aš pats asmeniškai padariau, kad Lietuva būtų tokia, kokios būtų galima tikėtis“, – Lietuvos radijui teigė Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungos pirmininkas Vytautas Juzėnas.

Jis taip pat pastebi, kad Lietuvos jaunimą galima suskirstyti į dvi grupes: tuos kurie bando kažką keisti, buriasi į įvairias organizacijas ir tuos, kurie yra nusivylę, o pabaigę mokyklą palieka šalį ir patraukia svetur.

Vis dėlto V. Juzėnas sako, kad dabartinis Lietuvos jaunimas, kuris brendo jau nepriklausomybės laikotarpiu, yra pilietiškas, tačiau pilietiškumą suvokia kitaip nei vyresnioji karta, nes jie jau nebeprisimena nei Vasario 16-osios, nei Sausio 13-osios įvykių.

„Dabar aš esu jaunimas. Gal pabandykime pažiūrėti iš kitos pusės: aš esu tėtis, aš esu mokytojas, aš esu senelis. Ką aš galiu padaryti? Tai elementaru: galiu pasikviesti savo sūnų, dukrą, galiu pasikviesti savo anūką ar anūkę, galiu jiems pasakoti, rodyti ir pan. Kitas dalykas – daugelį dalykų mes vertiname žiūrėdami pro savo prizmę. Mes galvojame ir tas pačias kiekvienam svarbias datas, įvykius – Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją – vertiname iš savo varpinės, iš savo pusės. Galbūt jaunimas, kuris visų tų įvykių nematė ir realiai nejuto, tai vertina šiek tiek kitai. Galbūt reiktų formuoti ir formuluoti tikslus ir skatinti pilietiškumą šiek tiek kitokiais būdais“, – sako V. Juzėnas.

Jam pritaria ir Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos ir politologijos mokytojas Vaidas Pamparas. Jis pastebi, kad moksleiviai suvokia šių įsimitintinų datų prasmę, tačiau jos jiems nebėra tokios artimos.

„Nepasakyčiau, kad tai jaunimui yra svetima ar nesuprantama. Kai kalbi, aiškiniesi, viskas suvokiama: ir vienos, ir kitos nepriklausomybės atkūrimo momento dramatizmas, Sausio 13-osios didvyriškumas, visuomenės kova. Tačiau Vasario 16-osios šventės vis dar yra nukonkuruojamos šv. Valentino dienos. Čia tas dualizmas taip pat yra“, – pastebi pašnekovas.

V. Pamparas taip pat priduria, kad vis tik tokios situacijos nereikėtų dramatizuoti. Jis pastebi, kad kuo geresnė padėtis valstybėje, tuo ir aukštesnis pilietiškumo lygis. Todėl, kai susitvarkys ekonominė padėtis, turėtų kilti ir jaunimo pilietiškumas.

„Nemanau, kad pilietiškumą reikėtų kaip nors dirbtinai, forsuotai skatinti. Pavyzdžiui, savo pastebėjimuose apie ankstesnius metus turiu tokią mintį: prieš kokius 4–5 metus, kai krašte buvo stebimas didelis ekonomikos pakilimas, kada jaunimas, spėčiau, žymiai labiau projektavo savo ateitį, siedamas ją su Lietuvą, tuomet ir domėjimasis politikos realijomis bent mano mokinių aplinkoje buvo didesnis“, – sako istorijos mokytojas V. Pamparas.

Vis dėlto, nors jaunimo pilietiškumas nėra aukštas, tačiau tyrimas rodo, kad jis didesnis nei visos Lietuvos visuomenės. Jaunimas labiausiai išsiskiria dviem rodikliais. Jie labiau tiki savo pačių įtaka paveikti sprendimus, svarbius visuomenei, taip pat daugiau jaunų žmonių nurodė, kad imtųsi organizuoti pilietines akcijas, jeigu bendruomenei iškiltų kokia nors rimta problema, pavyzdžiui, būtų statoma kenksmingų atliekų perdirbimo gamykla.

„Dabar reikia per mitingus, rinkimus, susirinkimus stebėti vienokį ar kitokį jaunimo aktyvumą, tačiau tuo pačiu reikia stebėti ir vyresniąją kartą, kuri atsiveda tą jaunimą į rinkimus, kuri rodo, ar reikėtų balsuoti, ar reikėtų dalyvauti, ar reikėtų įsitraukti. Šiuo atveju ir tame aš matau niuansus, kurie daro įtaką jaunimo pilietiškumui ar politiškumui“, – teigia Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungos pirmininkas V. Juzėnas.

„Jaunimas, manau, renkasi pačią žiauriausią protesto formą – jis išvažiuoja iš Lietuvos. Ta problema realiai egzistuoja“, – priduria jis.

Tyrimas parodė ir dar vieną aspektą. Nors jaunimas Lietuvoje pilietiškesnis nei vyresnioji karta, tačiau būtent politinis išprusimas ir gaudymasis politinėse naujienose yra gerokai mažesnis nei vyresnio amžiaus žmonių. Pavyzdžiui, tik keturi iš dešimties jaunuolių nuo 15 iki 29metų gali pasakyti kokia partija laimėjo paskutinius rinkimus į Seimą.  

„Pažiūrėjome, kas yra labiausiai ir kas yra mažiausiai išprusę, tai atrodytų, kad tai iš pirmo žvilgsnio toks paradoksalus dalykas. Labiausiai išprusę yra kaimo gyventojai ir vyresnio amžiaus žmonės“, – tvirtina socialinių mokslų daktarė Ainė Ramonaitė.

„Mažiausiai išprusę – moksleiviai ir studentai. Tai truputėlį stebinantis dalykas. Iš kitos pusės, gėriaus pagalvojus, gal tai ir neturėtų stebinti, nes vyresni žmonės dažniau žiūri televizorių, klausosi radijo, prenumeruoja laikraščius dažniau nei jaunimas. Prasta situacija su jaunimo susigaudymu. Jei paklausi ko nors apie politiką, jie bando prisiminti ką nors iš mokyklos vadovėlio, ir kartais prisimena, kartais – ne, nes kaip žinia, dažnai būna, kad išmoksta, atsiskaito, gauna pažymį, o paskui viską pamiršta. Kartais akivaizdu, kad jie to nesieja su realiu gyvenimu“, – kalbėjo A. Ramonaitė.

Daugelis Vilniaus universitete kalbintų studentų sako, kad politika jiems neįdomi ir neverta ja domėtis.„Dabar neaktualu, nes esu užsiėmusi mokslais. Politika man – tamsus miškas. Reikėtų ja domėtis nuo mažens“, – teigė studentė.

„Žinias žiūrui, skaitau įvairius interneto portalus. Esu labiau apolitiškas, nes nemanau, kad aktyvesnis dalyvavimas atneš realią naudą“, – kalbėjo jaunuolis.

Vis dėlto istorijos mokytojas V. Pamparas sako, kad Lietuva dar jauna valstybė. O keičiantis kartoms, turėtų kisti ir   jaunimo supratimas apie politiką ir pilietiškumą.

„20 metų krašto gyvenime yra akimirksnis. Įvertinant tai, kiek esame pasiekę, lyginant ir su 1990–1991 metų gyvenimo parametrais, esame labai daug pažengę į priekį. Jeigu taip ir toliau, Baltijos šalys turi šansų prilygti Europos Sąjungos senbuvėms Ispanijai, Portugalijai per artimiausius 10–12 metų. Manau, kad ir emigraciniai srautai susitvarkys, ir gyvenimo kokybė normalizuosis, tame tarpe – ir tas natūraliai suvokiamas pilietiškumas įgaus tas formas, apraiškas, kurių taip siekiame jau šiuo metu.

Tikriausiai visą laiką ir mums, švietimo sistemos žmonėms, norėtų šimtaprocentinių rezultatų dalykų akademiniuose vertinimuose, šimtaprocentinio pilietiškumo ir tt. Galbūt siūlyčiau Vasario 16-osios proga viena tokį pašmaikštavimą: prisiminkime save, kai buvome 15–18 metų, kiek buvo pilietiškumo ir kiek buvo natūralaus vaikiškumo. Viskam savas laikas“, – teigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogas.