POZICIJA

Jeigu rytoj staiga pasnigtų

Prasidėjus Jūros šventei įdomu būtų pastudijuoti tokį siurrealistinį scenarijų: miesto valdžia, išklausiusi dažniausiai bambančių piliečių aimanas, nusprendžia uždrausti šį didžiausią Lietuvoje renginį. Nesunku įsivaizduoti, į kokį istorijos patvorį būtų išmesti tokį sprendimą priėmusieji.

Jūros šventė - labai gajus, gyvybingas reiškinys, vienijantis šimtus tūkstančių žmonių. Ji įvyktų net tuo atveju, jeigu, tarkime, rytoj ne lytų, o pasnigtų. Sniegas jai, ko gero, suteiktų ne mažiau pikantiškumo nei vieno iš ilgamečių jos kūrėjų dailininko Anatolijaus Klemencovo pramanai.

Jūros šventė iš kitų mūsų regione organizuojamų masinių renginių visų pirma išsiskiria tuo, kad jos kūrime dalyvauja ne dešimtys, šimtai, o tūkstančiai žmonių. Į magišką jos vadovų pasiūlytą žaidimą įsitraukia dauguma miesto gyventojų ir vis didėjantis svečių būrys. Žmonės greitai perpranta pasiūlytas žaidimo taisykles ir mielai iš šventės žioplių tampa jos dalyviais. Taigi ir kūrėjais.

Tad šios labai senas tradicijas turinčios šventės nėra įmanoma neorganizuoti ar greitai radikaliai pakeisti kitokio pobūdžio renginiu. Masių inercija yra labai didelė: minia nepripažįsta netikėtų apribojimų, ją kutena nenumaldomas noras dar kartą išgyventi malonias akimirkas, patirtas prieš keliasdešimt ar porą metų. Ir pamatyti, dalyvauti kuriant kažką nauja, niekur neregėtą, negirdėtą.

Be abejo, Jūros šventę, kaip ir bet kurį kitą didžiulį renginį, lydi ir negatyvūs reiškiniai: automobilių ir žmonių spūstys, šlapimo ir perrūgusio alaus tvaikas, triukšmas, saiko neturinčių piliečių siautulys. Tačiau puikiai žinome, kad beveik nėra vestuvių ar baliaus, kuriame nebūtų savo triukšmadario ar agresyvaus latro. Nieko nepadarysi, - tokie jau esame.

Klaipėdiečių ir miesto svečių garbei reikia pasakyti, kad per Jūros šventę nemalonių incidentų būna palyginti nedaug, nusikaltimų padaroma beveik tiek pat, kiek ir darbo dienomis. Ar ši tendencija išliks, labai priklausys nuo visų mūsų. Tvarkos sergėtojai ir piliečiai yra pakantūs vieni kitiems, supranta vieni kitus. Jaunimėlis. Jis elgiasi taip pat, kaip ir mes, suaugusieji, nes savo esme yra toks pat. Tik emocijas prasčiau valdo. Piktindamiesi juo, pirmiausiai turėtumėme piktintis savimi.

Žvelgiant į šių metų Jūros šventės programą bei jos reklamą pastebėtina, kad per keletą metų pasikeitė ir Klaipėdos valdžios požiūris. Savivaldybė bei jos valdomos įmonės prisiėmė pagrindinę šventės organizavimo išlaidų naštą. Puikiai menu tuos laikus, kai Jūros šventei organizuoti iš miesto biudžeto buvo skirti tik 5 tūkstančiai litų ir dar buvo liepta už rėmėjų pinigus išvalyti miestą. Tai davė impulsą šventėje įsigalėti verslo pinigui, uždegė jam žalią šviesą. O atgal džiną įvaryti – sudėtingas reikalas.

Galbūt tokia metamorfozė lėmė ir šiemetinės Jūros šventės programos “perliukų” atsiradimą - užsienio burlaivių vizitus, tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį “SEAS”, tarptautinį gatvės teatrų festivalį “Šermukšnis” ir kitus įspūdingus renginius. Labai norėtųsi, kad didžiausia ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje šalyje šventė kasmet didėtų ne tik ją aplankančių žmonių, išgerto alaus bokalų skaičiumi, bet ir kaskart keltų į viršų kūrybinių sumanymų kokybės kartelę. Antraip renginys išsisems, nusibos.

Nuolat kartojame, kad Jūros šventė yra neatsiejama Klaipėdos įvaizdžio dalis, turtas. Kasdienybėje tai pasireiškia gana paprastai, - svetur išvažiavę, stebėdami tenykščius renginius mes sakome: et, vėjus malate. Atvažiuokite pas mus ir pamatysite, kas yra tikra šventė. Anie atvažiuoja ir pamato, kad mes nemeluojame. Ir kitiems tai pasako. Ir giria tave, nors lyg ir niekuo neprisidėjai kuriant šį įspūdingą, geranoriškai išdykauti nusiteikusios šimtatūkstantinės minios (“dryžuotų sielų”) spektaklį.

Tikėkimės, kad rytoj nelis. O jeigu ir lis, jeigu ir sniegas iškris, priimkime tai kaip dar vieną organizatorių išmonę ir atvykėliams šventai pameluokime: taip buvo sumanyta.