Šiandien retai susimąstome apie tai, ką reiškė gyventi pokario Lietuvoje. Daugumai būtina atsikratyti įvairių ideologinių stereotipų tam, kad atsirastų galimybė objektyviai pažvelgti į vieną iš dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių.

Unikali monografija

Sunku atsisakyti Raudonosios armijos išvaduotojos įvaizdžio, suprasti, kad socializmo kūrimo grandys, kultūrinė revoliucija, industrializacija ir kolektyvizacija yra Lietuvai prievarta primestos svetimos ideologijos.

Šiame propagandiniame triukšme sunkiai pavyksta pamatyti žmogų, gyvenusį partizaninių kovų, trėmimų, partinių aktyvistų agitacinės veiklos, niekingai menko atlygio už darbą kolūkyje metais. Svarbu suprasti, kaip komunistinė ideologija galėjo paveikti žmogaus mąstymą.

Būtent apie tai klabėta ir Violetos Davoliūtės-Opgenorth knygos "Sovietų Lietuvos kūrėjai ir griovėjai: atsiminimai ir modernybė pokaryje" ("The Making and Breaking of Soviet Lithuania: Memory and Modernity in the Wake of War, Routledge, 2014) aptarime, kuriame dalyvavo poetas, eseistas, vertėjas Tomas Venclova, istorikas Česlovas Laurinavičius, kino režisierius, žurnalistas ir vertėjas Jonas Ohmanas.

Teigiama, kad ši anglų kalba parengta studija užsienio skaitytojams leis susipažinti su XX a. antrosios pusės sovietinės Lietuvos visuomeniniais ir kultūros procesais. Lietuvišką knygos variantą ketinama išleisti dar šiemet.

Ypatingas dėmesys ir svarba monografijos pristatyme teko T.Venclovai, kurio gyvas liudijimas apie pokario Lietuvos situaciją sužavėjo ne vieną susirinkusįjį. Išsakytos dalyvių mintys paskatino iš naujo pažvelgti į pokariu vykusius pokyčius. Į visa tai knygos autorė V.Davoliūtė-Opgenorth siūlo pažvelgti per civilizacijos lūžio prizmę.

Pokyčiai lieka neįvertinti

Civilizacija visuomet siejama su evoliucija ir pažanga, pamažu daranti įtaką žmonių mąstymui ir elgesiui. Tenka pripažinti, kad civilizacijos lūžis yra ne evoliucinis, o revoliucinis perėjimas į naują kokybinį lygį. Dėl to pokyčiai vyksta labai greitai ir lydimi prievartos.

Norint nešališkai pažvelgti į istorinius pavyzdžius, geriausiai tiktų Prancūzijos revoliucija (XVIII a. pab.) ir bolševikų perversmas Rusijoje (1917 m.). Tiesiog būtina atkreipti dėmesį į tai, kas praslysta pro pirštus. Dauguma iš mūsų matome tik iškilias asmenybes, kurios tuo metu aktyviai veikė, pavyzdžiui, Vladimiras Leninas ar Maximilienas Robespierre'as. Tačiau nesusimąstome, kad ryškus civilizacijos lūžis per trumpą laiką keičia mūsų mąstymą ir elgesį, bendravimo būdus, kuria naujas tradicijas ir simbolius. Dėl nenatūraliai didelio greičio apibrėžti pokyčių rezultatus ir įvertinti poveikio mastą yra nepaprastai sunku.

Galima tik pritarti renginio dalyviams, kad sovietmetis Lietuvoje yra sudėtingas ir mažai tyrinėtas laikotarpis. Ši aplinkybė dar padidina knygos vertę, kuri bando sieti civilizacijos lūžį su sovietine modernizacija pokariu ir atskleisti jos poveikį žmogaus mąstymui.

Autorė remiasi Didžiosios Britanijos patirtimi ir šios srities tyrinėjimais, tačiau tai reikia priimti su tam tikra išlyga. Modernizacijos sąvoka apibūdina visuomenės pasikeitimus, kai valstiečiai suranda pragyvenimo šaltinį mieste, atsisakydami tradicinės veiklos kaime. Tam, kad valstietis rastų darbą mieste, o ne elgetautų pakelėse, prireikė šimtmečių, skirtų moksliniams ir techniniams išradimams pritaikyti gamyboje. Taip buvo Didžiojoje Britanijoje, kurioje neįvyko "taiki socialistinė revoliucija" ir komunistų partija neįgyvendino V.Lenino priesakų.

Ūmių permainų užklupti

Knygos autorės V.Davoliūtės-Opgenorth išsakyta mintis, kad sovietizacija pokario žmonėms buvo nesuprantamas ir neregėtas dalykas, daugumai brežnevinės stagnacijos garbintojų bus nepriimtina.

Pateiksiu du istorinius pavyzdžius, kurie iliustruotų pokario pertvarkymų nesuprantamumą. Per trejus kolektyvizacijos metus, 1948–1951 m., ūkininkai neteko viso savo užgyvento turto: žemės, gyvulių, padargų. Nors 1861 m. Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava, tačiau naujai sukurtų kolūkių administracija žmonėms draudė keisti gyvenamąją vietą, o miestų įmonių vadovai raginami nepriimti "bėglių". Visa tai vyko pažangiausios partijos valdymo laikais.

Susitikime didelis dėmesys buvo skiriamas simboliniams pokyčiams pokario metais paaiškinti. Įsivaizduokime valstietį, kuris nuo seno dirba žemę ir moka duokles (mokesčius), kad ponas jį paliktų ramybėje. Vieną dieną iš jo sovietai viską atima. Ieškodamas geresnio gyvenimo jis atvyksta į miestą, o tas miestas yra sugriautas. Miestiečiai kalba lenkiškai arba rusiškai. Kaip tuomet žmogus turėjo jaustis?

Mažai paguostų T.Venclovos išsakyta mintis, kad sugriautas Vilnius buvo laikomas kaimu, o Kaunas, kuris mažiau nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, miestu. Vilniaus atstatymas simbolizavo naują kokybinę pradžią. Nors viskas vyko pagal sovietinius kanonus, tačiau Lietuvos miestų lietuvėjimas buvo akivaizdus ir vertinamas pozityviai.

Dvilypumo šaltinis

Už valstietišką nuolankumą simboliniai kritikos kirčiai teko poetams, kurie dėl šventos ramybės reikiamu laiku pašlovindavo sovietinę santvarką ar pakritikuodavo Katalikų bažnyčią ir taip užsitikrindavo šiokią tokią kūrybos laisvę. Toks apsisprendimas atskleidžia žmogaus asmenybės dvilypumą: viešame gyvenime – komunistas, o namie – Lietuvos patriotas.

Nenoras eiti į kompromisus su sovietų valdžia, Vengrijos sukilimas (1956 m.) ir Prahos pavasaris (1968 m.) paskatino kai kuriuos žmones pasirinkti disidento dalią.
Sovietinio ir posovietinio gyvenimo Lietuvoje dramatizmą atskleidžia T.Venclovos sentencija apie optimizmą: "Optimistas tiki, kad viskas bus gerai. Istorinis optimistas tiki, kad viskas bus gerai, bet jis to nesulauks. Strateginis optimistas tiki, kad viskas bus gerai, bet nežino kada. Apokaliptinis optimistas tiki, kad viskas bus gerai, bet niekas nesulauks." Kiekvienas iš mūsų gali pasirinkti, kokiu optimistu nori būti.

Nostalgijos šuolis

Tam, kad suprastume, koks civilizacijos lūžis įvyko Lietuvoje pokariu ir kaip jis paveikė mūsų mąstymą, siūlau paklausyti Vytauto Šiškausko dainos "Lietuva (Mūsų kaimas)".
"Degdavo smagiai lyg ryto Joninių aukšti laužai/o Sekminės apkaišytos puošėsi žaliais beržais", – tokie yra šios populiarios dainos, be kurios neįmanoma nė viena didesnė šeimos šventė, žodžiai. Daina, paliečianti jautriausias pirmosios kartos nuo žagrės sielos stygas ir prabylanti apie ilgesį paprastam lietuviškam kaimui. Šiandien, klausydami V.Šiškausko dainų, retai susimąstome apie tai, kokio kaimo ilgimės.

Mano vaikystės kaimas priminė mūšio lauką. Visus krūmus ir raistus sunaikino melioracija. Kraštovaizdis pasikeitė negrįžtamai. Laukai priminė romanuose apie indėnus aprašytas prerijas, o išlikusios sodybos ir jų gyventojai – prūsus. Tik vieni iš paskutiniųjų kovojo su kryžiuočiais, kiti su tarybinio ūkio karvių bandomis, kurios negailestingai siaubdavo vienišų pensininkų sodus ir daržus.

Svarbiausių architektūros paminklu, bylojančiu apie socialistinio žemės ūkio pažangą, tapo gyvulininkystės kompleksas, kurio darbuotojai tikrai nekurdavo Joninių laužų ir fermų nepuošdavo žaliais beržais Sekminių proga.

Nuobodžią ganyklų kasdienybę praskaidrindavo girti piemenys, niekaip iš pirmo karto nesugebantys užlipti ant arklio, ar tokios pačios būklės traktorininkai, kurie savo darbo mašinas įklampindavo į su sovietiniu kokybės ženklu numelioruotus raistus.

Pastebėjimai, kada dalis apylinkės senukų po rudeninio arimo tiesiog buvo atkertami nuo ryšio su likusiu pasauliu ir tai, kad mano senelių sodybas jungė bandokelis, tvarkingai įrėmintas spygliuotos vielos tvoromis, mažai įtikina miesto tipo gyvenvietės žmones, kuriems ir ambulatorija, ir parduotuvė, ir "kultūrkė" su šokiais, pigiais kino seansai ir naujųjų metų sutikimais buvo čia pat, vietoje.

Klausimas, apie kokį lietuvišką kaimą dainuoja V.Šiškauskas, sukels nervinį drebulį. Ar apie kolūkinio gyvenimo paraštėse atsidūrusias sodybas ir jų gyventojus, ar apie kolūkiečius, siekiančius praturtinti tarybinės liaudies laimėjimų kraitį? O klausimas, kiek dešimtmečių nebesirenka kaimynai pavakaroti, bus įdomus tik ekstrasensų mūšių dalyviams arba laikomas nepagrįstų kabinėjimusi prie žodžių.

Sustokime akimirką ir pamąstykime, kodėl siekiama peršokti sovietmetį ir apdainuoti tarpukario Lietuvos kaimo gyvenimą, kurį sistemingai niekino, tiksliau, kritikavo iš socialistinio realizmo pozicijų, parduotų vasarų, puodžiūnkiemių ir kitų kūrinių autoriai?

Jeigu sovietmečiu viskas buvo gerai, kodėl dabar dainose vengiame žodžių apie "klestinčius miestus, derlingus laukus" ar "didingą rytojų", ar partiją vedančią į laimę ir galią. Vadinasi, kažkas buvo ne taip, kažkas netikra, dirbtina.