Išties reta rožė

Išvertus iš rumunų kalbos (rumunų – valstybinė Moldovos kalba, kurią vartoja apie 3,5 mln. Moldovos gyventojų, – aut. past.), vardas Rodica reiškia retą rožę.

Iš tiesų prieš ketverius metus paskui savo vyrą Vilių Puzauską atsikrausčiusi Rodica Kačerginėje – reta gėlė. Vienintelė moldavė. O dar kokio įspūdingo stoto ir grožio, kad miestelyje jos tiesiog neįmanoma nepastebėti. Kaip ir jųdviejų su Viliumi namelio, kuris pirmasis pasitinka visus, atvykstančius į šį kurortą automobiliais.

Rodica pasakoja, kad su Viliumi susipažino Kišiniove. Ten drauge dirbo vienoje garažo vartais prekiaujančioje įmonėje. Vilius buvo administratorius, ji – sekretorė.

„Jis įsimylėjo aukštą, gražią, energingą moldavę, o ji – aukštą, klasišką vyrą, – pradeda sekti meilės emigrantės pasaką Rodica. – Nors amžiaus skirtumas tarp mūsų nemažas – 24 metai, bet meilei, patikėkite, jis netrukdo: juk svarbiausia tai, ką jauti širdyje.“

Grįžti į Viliaus gimtuosius kraštus abu panoro prasidėjus pandemijai. Verslas sustojo, ir dvylika metų svetur praleidęs vyras nusprendė dėti emigracijai tašką. Sakė, kad labai pasiilgo Kačerginės gamtos, jos ramybės, kvietė mylimą moterį važiuoti drauge

Iš vaikų mokosi kalbos

Kai pirmą sykį Rodica atvyko pasisvečiuoti į Lietuvą, mūsų šalis jai pasirodė tarsi kita planeta – kitoks reljefas, gamta.

„Ir dar tos pušys Kačerginėje. Jos buvo kažkas tokio… Užverti galvą į viršų, o pušų viršūnės tarsi jūra banguoja“, – vaizdžiai dalijasi pirmaisiais įspūdžiais R. Morari, gimusi ir vaikystę praleidusi netoli Odesos.

Kišiniove moteris atsidūrė dėl studijų – universitete studijavo interjero dizainą.

„Vis dėlto mačiau, kad sėdėti prie kompiuterio ir kurti interjerų vizualą – ne man, todėl baigusi mokslus ėmiau tapyti paveikslus ir pardavinėti juos centrinėje Kišiniovo gatvėje. Viskas buvo gerai, kol milicija nepradėjo mūsų vaikyti. Tuomet nusprendžiau ieškoti oficialaus darbo ir radau jį pas Vilių įmonėje!“ – šypsosi Rodica ir skuba pristatyti dar vieną savo šeimos narį – jųdviejų sūnų Dominyką.

Berniukas netrukus švęs septintąjį gimtadienį. Į Lietuvą atvyko būdamas trejų. Su mama gali bendrauti net trimis kalbomis – rusiškai, lietuviškai ir rumuniškai. Rodica juokiasi, kad rumunų yra tarsi jųdviejų slaptoji kalba, kurią vartoja, kai nori, kad tėtis nesuprastų.

„Anksčiau sūnus geriau rumuniškai kalbėjo, dabar supranta, bet atsako lietuviškai“, – dalijasi mama, pati puikiai kalbanti lietuviškai. Paklausta, iš kur, tikina, kad jokių kalbos kursų nelankė, tačiau vos čia atvykusi pradėjo rengti meno stovyklas vaikams, mokyti juos tapybos paslapčių.

„Aš juos mokau piešti, o jie mane – lietuvių kalbos“, – džiaugiasi tapytoja. Daug padeda ir Kačerginės miestelio bendruomenė, į kurią moteris iškart įsiliejo. Kačerginės mokykloje-daugiafunkciame centre, kuriame mokosi ir pirmokas Dominykas, ji rengia savo darbų parodas, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje.

Virsmas: Lietuvoje Rodica ėmė tapyti abstrakcijas, kurių pagrindinis motyvas – šviesa. Visose drobėse yra bent siaurutis šviesos spindulys, simbolizuojantis viltį. / R. Morari asmeninio archyvo nuotr.

Paskendusi darbuose

34-erių moldavė save vadina labai atviru, empatišku žmogumi, todėl, sako, greitai rado bendrą kalbą su vietos gyventojais.

Ar iš Moldovos sostinės atsikrausčius į mažą miestelį nebuvo liūdna? Rodica aiškina, kad liūdėti nėra kada – visa paskendusi darbuose.

„Kai išleidžiu Dominyką į mokyklą, keliauju su šunimi pasivaikščioti po pušyną. Po pamokų pas mane suguža vaikai: turiu namuose nedidelę studiją, kurioje mokau juos piešti. Pati irgi daug tapau“, – tikina menininkė.

Nuo pat pirmos dienos Kačerginėje jaučiau, kad nesu čia svetima, kitatautė, kitakalbė. Mane priėmė šiltai, draugiškai.

Pagyvenus Lietuvoje, pasikeitė ir jos darbų temos – labiau vilioja abstrakcijos nei konkretūs objektai. Kad ir ką tapytų, drobėse visada matyti šviesos spindulys. Vienose jis skverbiasi pro pušų viršūnes, kitose atsispindi vandens paviršiuje.

Grįžti prie interjero dizaino moteris neketina ir Lietuvoje. Tvirtina, kad jai kur kas maloniau būti gamtoje arba tapyti savo studijoje.

Paletėje – gamtos tonai

Gyvendama Kišiniove kūrėja pasidavė vietiniam koloritui – naudojo daug ryškių spalvų. Kai tomis pačiomis nutapė pirmąsias drobes Lietuvoje ir savo kieme surengė parodą, žmonės ėjo ir klausė, kodėl viskas taip ryšku.

„Jie domėjosi, iš kur esu kilusi, jei naudoju tokias intensyvias spalvas“, – pasakoja R. Morari ir prisipažįta, kad palaipsniui keitėsi ne tik spalvų paletė, bet ir pats piešimo stilius.

„Dabar mano darbuose vyrauja ramios, natūralios miško spalvos. Supratau, kad jų paletė be galo plati. Galima visas maišyti ir tapyti iškalbingas abstrakcijas“, – šypsosi menininkė, dažnai tapanti ir gamtą, ir gyvūnus. Namuose, šalia šaldytuvo, kabo jų šuns Mimo, atkeliavusio iš prieglaudos, portretas. Vaikščiodama su Mimu po mišką Rodica geria į save ryto garsus, kvapus, vaizdus, o grįžusi namo kuria židinį (ugnis įkvepia) ir visas miške patirtas emocijas išguldo drobėje.

„Tuomet užsidarau studijoje ir tapau. Turiu akimirksniu išlieti viską, kas vaikštant prisikaupė viduje. Kartais per savaitę nutapau net dešimtį paveikslų“, – sako R. Morari ir pasidžiaugia, kad netrukus savo pomėgiui turės didesnę studiją (vyras ją stato), kur galės rengti parodas, priimti daugiau mokinių.

R. Morari asmeninio archyvo nuotr.

Nesijautė svetima

Dominykas irgi piešia, tad kai prikaups pakankamai darbų, kvies į parodą drauge su mama.

„Neverčiu jo piešti. Prie molberto eina tik tada, kai pats nori. Ir prie mokslų jo nespaudžiame. Man ir Viliui svarbiausia, kad visada – ar mokytųsi, ar tapytų, ar konstruotų – sūnus jaustų malonumą. Juokaujame, kad gali būti ir dvejetukininkas, bet užtai laimingas“, – dalijasi savo auklėjimo siekiais Rodica ir priduria, kad mokytoja, kaimynai sūnų dažnai vadina saulute. Berniukas auga atviras aplinkai, laimingas ir kasdien spinduliuoja gerą nuotaiką.

Atėjus rudeniui anksti temsta ir ji nedrįsta vežioti sūnaus į Kauną, į vasarą lankytus kapueiros užsiėmimus. „Aš vairuoju, bet su vaiku tamsoje nenoriu rizikuoti. Man baisu“, – aiškina pašnekovė, vis dėlto mėgstanti šaltąjį metų laiką, kai viskas Kačerginėje nurimsta, nebešurmuliuoja turistai.

Paklausta, kokie jai atrodo mūsų tautiečiai, Rodica prisipažįsta, kad šitas klausimas jai nelabai patinka. „Lietuviai labai atsargūs, uždari, ne taip lengva pelnyti jų prielankumą, pasitikėjimą. Mes, moldavai, palyginti su jumis, esame kur kas atviresni: tiek širdimis, tiek namų durimis. Pas mus jos visada atidarytos ir svečiai visada laukiami“, – esminius skirtumus pastebi R. Morari.

Sutikusi savo vyrą Kišiniove, Rodica turėjo gerai paplušėti, kol ištirpdė, kaip pati sako, ledus Viliaus širdyje ir paruošė ją naujiems santykiams.

Nepaisant uždarumo, lietuviai moldavei atrodo labai paslaugūs, empatiški žmonės, visada pasiruošę ateiti į pagalbą. „Nuo pat pirmos dienos Kačerginėje jaučiau, kad nesu čia svetima, kitatautė, kitakalbė. Mane priėmė šiltai, draugiškai“, – džiaugiasi ji.

Reikia sotesnio maisto

Prašnekus apie maistą, Rodica pastebi, kad moldavai yra labiau miltinių patiekalų gerbėjai, o lietuviai – mėsiškų. Vienas iš tradicinių patiekalų – kukurūzų košė mamaliga, kurią tiesiog dievina Rodicos sūnus, tačiau vyras labiau džiaugiasi lietuviškais valgiais.

„Kai sugalvoju pagaminti ką nors iš moldavų tradicinių patiekalų, Vilius rauko nosį. Tuomet pati turiu suvalgyti“, – juokiasi žmona, dažnai verdanti sriubas su naminiais makaronais. Jos itin skanios, kai verdamos iš naminės vištos sultinio, kurio parūpina Dominyko močiutė.

Lietuviški didžkukuliai, kiti bulviniai patiekalai iš pradžių Rodicai atrodė labai riebūs – jų paragavusi jausdavosi apsunkusi. Paskui priprato. Dabar, sako, žinanti, kodėl lietuviai verda didžkukulius, kepa kugelį ar bulvinius blynus. Lietuviškas oras rudenį ir žiemą to reikalauja. Čia kitaip nei Moldovoje. Ten šaltasis periodas ne toks kaulus veriantis.

„Čia gyvenant organizmas pats prašosi sunkesnio maisto. Jei žiemą nevalgau lašinių – šąlu“, – prisipažįsta ji.

Užsidarau studijoje ir tapau. Turiu akimirksniu išlieti viską, kas vaikštant prisikaupė viduje.

Mama palaimino

Kaip reagavo Rodicos šeima, kai sužinojo, kad dukra kelia sparnus ir nori gyventi svetur? Anot meilės emigrantės, mamai svarbiausia buvo žinoti, ar jos dukra laiminga. „Jei tokia jausiesi Lietuvoje – skrisk“, – laimino ji.

Tiesa, susisiekimas su Kišiniovu kol kas sudėtingas. Norint aplankyti dukrą mamai tenka ne skristi (tiesioginio skrydžio iš Lietuvos nėra), bet ilgas valandas važiuoti mikroautobusu.

„Tiesą sakant, mama labai ir nenustebo, kai pasakiau, kad gyvensiu svetur. Brolis jau seniai gyvena Italijoje, kita sesuo – Vokietijoje“, – aiškina R. Morari.

Kalėdas švenčia dukart

Šiais laikais, kai technologijos vaikams atrodo lyg medumi pateptos, labai svarbu juose sužadinti kūrybos troškulį. Todėl Rodicos moto: „Mažiau kalbų, daugiau darbų.“ Sugužėjusius į jos nedidelę, bet jaukią studiją menininkė vaikus moko įvairių piešimo, darbelių technikų.

„Artėjant Kalėdoms papjė mašė technika gaminame eglutės žaisliukus, angelus. Gera jausti, kad vaikai tave myli“, – džiaugiasi Rodica, neseniai išsiuntusi kalėdinių žaisliukų rinkinį į Italiją.

Paklausta, kada Kalėdas švenčia moldavai, moteris sako, kad oficialiai Moldova šią šventę švenčia pagal rusų stačiatikių kalendorių – sausio 7-ąją, bet labai nori būti panaši į Europą, todėl pastaruoju metu Kalėdas mini ir sausio 7-ąją, ir gruodžio 25-ąją.

Moldavė sako, kad gerų švenčių niekada nebūna per daug, tad jų šeima su malonumu švenčia dukart. Vaišes gamina Rodicos vyras. Pasikviečia svečių, visi bendrauja, vaišinasi. Vienas iš pažįstamų būtinai apsirengia Kalėdų Seneliu, beldžiasi į langą ir palieka Dominykui po egle dovanėlę.

„Visada filmuojame, kaip sūnus džiaugiasi ją radęs, ir kaip visą vakarą laukia Kalėdų Senelio“, – pasakoja Dominyko mama.

R. Morari asmeninio archyvo nuotr.

Laimės ingredientai

Šventės greitai praeina, tad norėdama praskaidrinti ilgų rudens ir žiemos vakarų kasdienybę šeima mėgsta pavakaroti žiūrėdama filmus, smaližiaudama prie televizoriaus ledais. Jei oras leidžia, kaičia lauke grilį ir čirškina ant jo ką nors skanaus.

Pavasarį, atšilus orams, visi trys šoka ant dviračių, važinėja po Kačerginės miškus ir pušynus, žvejoja Nemune. Neseniai Dominykas pagavo didžiulę lydeką.

Rudenį Kačerginės miškuose gausybė grybų, kuriais savo šalyje Rodica nesidomėjo. „Dabar pažįstu baravykus, šilbaravykius, vokietukus, voveraites. Apverdu juos ir dedu į šaldiklį. Kitus sudžiovinu“, – dalijasi virtuvės patirtimis pašnekovė.

Išgirdusi mano klausimą, ar jų šeima laiminga, Rodica juokiasi ir vadina jį provokuojančiu.

„Turiu mylimą vyrą, mylimą sūnų, o gyvenime – tam tikrą stabilumą. Turiu stogą virš galvos ir studiją, kurioje galiu kurti. Yra žmonių, kurie mane supranta ir gerbia. Turime maisto ir sveikatos. Ko daugiau reikia?! Dar turiu tylą, ramybę, gamtą, mylimą šunelį, su kuriuo kas rytą einu pasivaikščioti“, – vieną po kito vardija savo laimės ingredientus Rodica.

Ji įsitikiusi, kad poroje abu turi įsiklausyti vienas į kitą, išgirsti, ką kuris nori pasakyti. Jei yra problema, reikia sėstis prie stalo ir kalbėtis ne po savaitės ar mėnesio, bet iškart, nes jei ilgai lauksi – skaudulys gali imti ir sprogti. Visa kita? Pasiekiama, uždirbama, užgyvenama.

Lietuviai – sąmoningesni

Ar gyvenimas Moldovoje labai skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje? R. Morari vardija mūsų šalies pranašumus: didelį dėmesį kultūrai, miestų infrastruktūrai, kitokį žmonių mentalitetą, didesnį jų sąmoningumą, norą gyventi tvariau, švariau.

„Jūs rūšiuojate šiukšles, o Moldovoje viskas metama į vieną kibirą“, – prisipažįsta Rodica ir priduria: – Norėdami, kad būtų geriau, kiekvienas turime pradėti nuo savęs.“

Paklausta apie savo šeimos tradicijas, minutėlę susimąsto. Gal kol kas jų išvis neturi? Todėl žada nelaukti Naujųjų, o nuo rytojaus pradėti jas kurti.

„Vis bėgame ir bėgame, vis darbuose ir darbuose. Su vyru pastaruoju metu tik eidami miegoti pasimatome, o ryte ir vėl kiekvienas lekiame į savo darbus“, – liūdnai atsidūsta Rodica ir su švelnia nostalgija prisimena savo vaikystę, kai mama per šventes gamindavo patiekalą iš šviežios triušienos ir kepdavo gardų slyvų pyragą.

„Ateidavo daug svečių, būdavo daug šurmulio, juoko ir gardžių valgių. Dabar? Gimtadienių nešvenčiu, nemėgstu. Sykį bandėme švęsti kieme, pavėsinėje, priruošėme maisto, svečiai atėjo, pavalgė ir išėjo, o man pagal moldavišką paprotį norėjosi šokti, dainuoti. Moldovoje vakarėliai linksmesni. Kad jūs žinotumėte, kokios gražios mūsų liaudies dainos, – girdint jas nešokti tiesiog neįmanoma“, – tikina moteris, laisvalaikiu dainuojanti Kačerginės ansamblyje „Šypsnis“ – tik jau liūdnesnes, lietuviškas dainas.