Mokymų stiprybė

Pasak psichologės dr. Jurgitos Smiltės Jasiulionės, „Vaikų linijos“ reagavimo į patyčias mokymai skiriasi nuo kitų tuo, kad yra itin orientuoti į praktines situacijas ir vykdomi glaudžiai bendradarbiaujant su konkrečia mokykla, tyrinėjant jos situacijas.

„Mokyklos dažnai turi pasitvirtinusias patyčių prevencijos ir intervencijos tvarkas, tačiau vien to neužtenka. Mūsų tikslas – padėti mokyklos bendruomenei pasitikrinti, ar tą tvarką visi vienodai supranta, ar ji tikrai veikia kasdienybėje“, – sako psichologė.

Jos teigimu, mokymuose analizuojamos realios situacijos padeda ne tik gilinti žinias, bet ir suvienodinti požiūrį tarp skirtingų bendruomenės narių – nuo mokytojų iki pagalbos specialistų.

Mokytojų patirtys

Dalyvavę reagavimo į patyčias mokymuose mokytojai dalijosi, kad svarbiausia jiems buvo galimybė sustoti ir iš naujo įvertinti savo kasdienes reakcijas į patyčias. Dauguma pabrėžė, jog praktinės užduotys ir realių atvejų nagrinėjimas padėjo suprasti, kad patyčių situacijos dažnai sudėtingesnės, nei gali pasirodyti pirmo žvilgsnio.

Viena pedagogė komentavo: „Iš šių mokymų išėjau ne tik su aiškesniu veiksmų planu, bet ir jausmu, kad nesu viena – mes visi esame vienoje komandoje.“

Apie tai, kaip gimsta realūs pokyčiai mokyklose, ką reiškia iš tiesų reaguoti į patyčias ir kodėl vien tik užrašytų taisyklių neužtenka, susėdome pasikalbėti su viena iš mokymų lektorių – „Vaikų linijos“ psichologe dr. J. S. Jasiulione. Kartu su „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatore Egle Tamulionyte ji jau antrus metus keliauja po Lietuvos mokyklas ir veda mokymus, kurie, anot dalyvių, padeda ne tik įgyti daugiau žinių, bet ir atgaivinti bendruomenės dvasią.

– Kuo reagavimo į patyčias mokymai skiriasi nuo kitų panašių iniciatyvų?

– Bendraujant su mokyklomis neretai tenka išgirsti, kad bendruomenė ir stabdo patyčias, ir kalba su vaikais, bet vis tiek niekas nesikeičia. Išties mokyklos jau ne vienus metus turi pasitvirtinusios vidines tvarkas, apibrėžiančias patyčių prevenciją ir intervenciją konkrečioje bendruomenėje, tačiau vien to neužtenka – svarbu kartu su visais mokyklos darbuotojais periodiškai pasitikrinti, ar visi vienodai supranta tą tvarką, ar ji visiems aiški, ar procesai vyksta taip, kaip numatyta.

Reagavimo į patyčias mokymai pagrįsti praktinių situacijų analize, remiantis konkrečios mokyklos reagavimo į patyčias tvarka. Tad pastebime, kad šie mokymai ne tik padeda iš įvairių perspektyvų pažvelgti į patyčių situacijas, bet ir suvienodinti požiūrį tarp skirtingų mokyklos darbuotojų, padaryti reagavimo į patyčias algoritmą gyvą ir pritaikomą.

Pedagogų reakcija

– Kokia buvo mokytojų reakcija į mokymus? Kokie klausimai ar temos jiems kėlė daugiausia susidomėjimo ar diskusijų?

– Iš mokymų dalyvių reakcijų jaučiame, kad vertingiausios mokymų dalys buvo susijusios su praktinių įgūdžių stiprinimu. Matome, kad mokytojams svarbu susėdus komandoje permąstyti ir pasitikrinti savo kasdienes reagavimo į patyčias patirtis.

Daug diskusijų ir reakcijų sulaukdavo užduotys, kurių metu aptariame, patyčių situacijų kompleksiškumą, mat dažnai matydami kokį nors patyčių epizodą, mokyklų darbuotojai mato tik vieną nedidelę dėlionės detalę. Taigi reikia mokyklos darbuotojų bendradarbiavimo, saugaus keitimosi informacija ir įdėmaus žvilgsnio, kad būtų įmanoma pamatyti bendrą vaizdą, kuriuo remiantis ir reikėtų toliau spręsti patyčių situaciją.

Viena iš priežasčių, kodėl reagavimas į patyčias ne visada efektyvus – būtent dėl to, kad reaguojama neturint viso situacijos vaizdo.

– Su kokiais iššūkiais pedagogai dažniausia susiduria bandydami reaguoti į patyčias? Kaip reagavimo į patyčias mokymai padeda juos spręsti?

– Yra įvairių iššūkių. Šįkart paminėsiu vieną jų – nuovargio ir bejėgiškumo jausmas, apimantis, kai nepavyksta greitai sustabdyti patyčių. „Vaikų linijos“ mokymai padeda pedagogams pajusti bendrystę ir pamatyti, kaip svarbu tarpusavio bendradarbiavimas ir palaikymas, stengiantis išgyvendinti patyčias tarp vaikų. Gera buvo išgirsti atsiliepimų, kai dalyviai dalijosi, kad per mokymus netgi pailsėjo ar išgyveno daugiau bendrystės su kolegomis.

– Ar jaučiate, kad pedagogai turi pakankamai įrankių ir žinių tinkamai reaguoti į patyčias? Kur dar matote spragų?

– Man norisi į šį klausimą atsakyti ir taip, ir ne. Viena vertus, atrodo, kad pedagogai žinių turi, tačiau ne visada gali jas sklandžiai panaudoti dėl įvairių aplinkybių: dėl to, kad neturi vidinių pajėgumų skirti pakankamai dėmesio patyčių prevencijai ir intervencijai, dėl didelio tempo mokykloje ir todėl atsirandančio nuovargio, Taip pat dėl mūsų visuomenėje veikiančių nuostatų, kurios nepadeda nuosekliai reaguoti į žeminantį elgesį.

Viena vertus, svarbu tokiais mokymais sustiprinti ne tik žinias ir įgūdžius, bet ir mokyklos darbuotojų motyvaciją – nepraeiti pro šalį, dalytis informacija, būti jautriems vaikų pateikiamai informacijai. Matome, kad dar būtų vertinga stiprinti gebėjimą po vaikų elgesiu pamatyti tikrąsias vaikų emocijas ir poreikius, daugiau dėmesio skirti nagrinėjant paplitusias nuostatas dėl pagalbos prašymo, pvz., „nesiskųsk“, „na, argi tave, tokį berną, galėtų mergaitė nuskriausti?..“ ir stiprinti pozityvią ir bendradarbiauti kviečiančią komunikaciją tiek tarpusavyje, tiek su vaikais ir tėvais.