Karantinas kariuomenėje: kariai apgailestauja dėl atšauktų pratybų

Jaunuoliai kasmet nekantriai laukia šauktinių sąrašų. Yra tokių, kurie tikisi, jog ten neras savo pavardės. Tačiau tarnauti Lietuvos kariuomenėje jauni vyrai eina ir savo noru.

Vienas tokių – Matas Kaselis, neseniai pabaigęs devynių mėnesių tarnybą Rukloje, Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione.

Matas nelaukė, kada sąrašuose pamatys savo vardą, ir vos tik gavęs brandos atestatą, pradėjo ruoštis tarnybai kariuomenėje. Išbandymas buvo ne tik pati tarnyba, bet ir užklupęs koronavirusas, kuris pakoregavo ir šauktinių gyvenimą.

Paslaptingiausios savaitės

– Kodėl nusprendei baigęs mokyklą savo noru eiti tarnauti Lietuvos kariuomenėje?

– Mano manymu, kiekvienas lietuvis turi atlikti pareigą Tėvynei ir jos žmonėms, išmokdamas apsiginti. Visi norime, kad mūsų vaikai gimtų taip, kaip gimėme mes – nepriklausomoje valstybėje.

Nuo mažens mane traukė ginklai, kariuomenė ir kariškių veikla. Žinojau, kad bus sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, tačiau norėjau pagaliau perlipti save ir išeiti iš komforto zonos. Supratau, jog įgausiu naujos ir neeilinės patirties, ne veltui sakoma, jog tarnyba pakeičia žmogų. Šių dalykų suvokimas ir padėjo peržengti Kauno regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus durų slenkstį ir užsirašyti savanoriu devynių mėnesių tarnybai.

– Kaip pasikeitė mintyse susikurtas tarnybos paveikslas jai prasidėjus?

– Tikėjausi to, ko turbūt tikisi kiekvienas – griežtų vadų, labai daug psichologinio spaudimo, rėkimo ant karių ir kitų kariuomenės klišių. Tačiau nebuvo taip baisu, kaip atrodė iš pradžių. Dabar matau, kad naujas karys yra toks pats, kaip ir pirmos klasės mokinys. Jis visko mokosi nuo pradžių, pradedant lovos klojimu ir kambario švaros palaikymu. Kai išmokstama dirbti su savimi, savo galva, darbų apimtis didėja iki skyriaus, būrio ir galiausiai kuopos masto.

Dabar matau, kad naujas karys yra toks pats, kaip ir pirmos klasės mokinys.

Žinių mokymo metodika mane taip pat nustebino. Nebuvo taip, kad kiekvieną dieną sėdėjome teorijos paskaitose ir viską kalėme sausai. Visas teorines žinias iš karto pritaikydavome praktikoje, netgi kitą dieną. Tai mane labai motyvavo judėti tolyn ir nesustoti, juk smagu stebėti tiek save, tiek savo ginklo brolius tobulėjant. Įsibėgėjus tarnybai, prie viso to krūvio ir rutinos po truputį tiesiog pripratau.

– Papasakok apie pirmųjų savaičių kasdienybę.

– Pirmosios savaitės buvo pačios paslaptingiausios, nes nežinojome, ko tikėtis. Rytas prasidėdavo 5 valandą 45 minutės žodžiais: „Kuopa kelt!“ ir „Kuopa mankštai pasiruošt!“. Tada žinai, kad tuo metu vienintelė tavo užduotis yra apsirengti sportinę karinę aprangą. Po to būdavo lovų klojimas ir asmeninė higiena, o lygiai 7 valandą išeidavome pusryčiauti. Po pusryčių laukdavo rytinis patikrinimas, kada tu atsistoji prieš savo vadą ir atiduodi raportą sakydamas, kad rytiniam patikrinimui esi pasiruošęs. Vadui apžiūrėjus tavo karinę uniformą, plaukus, barzdą ir batus, veiksmas persikeldavo į karių kambarius. Ten, vadui peržengus durų slenkstį, bet kuris jį pamatęs karys privalo sušukti: „Dėmesio!“. Tai išgirdę visi kariai privalo atsistoti į poziciją „Ramiai“ ir įdėmiai klausyti, ką pasakys vadas. Apžiūrėjęs tvarką kambaryje, jis dažniausiai pasakydavo, ką mes tą dieną veiksime. Iš pradžių beveik kiekvieną dieną mokėmės žygiavimo rikiuotėje ir visų rikiuotės pagrindų, kadangi po pirmųjų dviejų savaičių laukė priesaika Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.

Matas Kaselis

Negalėjo grįžti namo

– Tarnybą pradėjai spalį. Kai Lietuvoje atsirado pirmieji koronaviruso atvejai, devynių mėnesių laikotarpis dar tebuvo įpusėjęs. Kaip tai pakeitė karių kasdienybę Rukloje? Ar buvo drastiškų pokyčių?

– Iš pat pradžių žinojome, kad beveik kiekviena devynių mėnesių laida būna izoliuota bent dviem savaitėms dėl padidėjusio sergamumo. Galvojome, kad mūsų laukia lygiai tas pats, bet išgirdę apie koronavirusą, pradėjome spėlioti, kiek tas karantinas pas mus gali užsitęsti. Turbūt nė vienas netikėjo, kad izoliuoti būsime du mėnesius. Kariuomenės vadai labai puikiai sureagavo į situaciją. Grįžus iš lauko buvo privaloma plauti rankas ir po to jas dezinfekuoti, padidinti atstumai einant rikiuotėse, o jos pačios galėjo vykti ne didesniame kaip 30 karių būryje. Kad kariai nesibūriuotų, buvo atšauktos Lietuvos valstybinės vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremonijos, sudaryti maršrutai einant į valgyklą ir iš jos. Valgykloje sėdėdavome taip pat didesniais atstumais vieni nuo kitų. Sportuoti lauke kuriam laikui buvo griežtai uždrausta, o dėl visų saugumo buvo atšauktas ir tėvų lankymas.

Drastiškų pasikeitimų nebuvo. Galbūt tik tiek, kad vadai dirbdavo pamainomis. Viena pamaina truko dvi savaites, tada, likus trims dienoms iki jų pasikeitimo, atvažiuodavo nauja pamaina, pasidarydavo koronaviruso testus ir izoliuodavosi. Jeigu atsakymai būdavo neigiami, vadovai pasikeisdavo.

– Minėjai, jog netekai galimybės savaitgaliais grįžti namo. Kaip jauteisi?

– Iš pradžių buvo sunku, bet vėliau tiesiog susitaikiau su ta mintimi, kad aš nieko nepakeisiu, o likdamas dalinyje darau gerą darbą ir nekeliu pavojaus civiliams žmonėms, draugams, juo labiau – šeimai. Veiklos buvo, todėl laikas praėjo tikrai greitai.

– Ar karantinas paveikė tavo ir tarnybos bendražygių psichologinę būseną? Nekilo panika, baimė? O gal niekas ir nepasikeitė?

– Nemeluosiu, pradžioje nuotaikos buvo niūrios, bet akivaizdu, kad šis laikotarpis tapo iššūkiu visiems žmonėms. Prie visko prisitaikėme. Per tuos du mėnesius, kai visi buvome izoliuoti, kildavo visokiausių minčių, bet stengdavomės aptarti visa tai ir užmiršti. Žinoma, kai kurių dalykų tiesiog negali pamiršti, ir mintys sukosi galvoje, bet šioje situacijoje aš pats asmeniškai sustiprėjau. Į visokias situacijas dabar žvelgiu šiek tiek kitaip ir prieš priimdamas bet kokį sprendimą apmąstau įvairiausius scenarijus. Kaip ir kiekvienam kariui, man taip pat buvo neramu dėl tėvų, brolio, senelių, kitų giminaičių ir draugų. Bet nuramindavo pokalbiai telefonu su artimaisiais.

Džiaugiasi patirtimi

– Tavo tarnybos vietoje Rukloje taip pat buvo užsikrėtusiųjų. Kaip šioje situacijoje buvo elgiamasi?

Manau, kad šauktinio duonos turėtų paragauti kiekvienas Lietuvos jaunuolis, nes tos patirties, kurią gauni tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, negausi niekur kitur.

– Susirgimo atvejų nebuvo daug, susirgo keletas vokiečių karių. Į tai buvo iš karto sureaguota. Informacijos nuo mūsų neslėpė. Visiems buvo išdalytos apsauginės veido kaukės, o susirgusieji ir su jais kontaktavę kariai izoliuoti kitame pastate, prie kurio mums buvo griežtai draudžiama artintis.

– Po kiek laiko pagaliau galėjote grįžti namo?

– Nuo kovo 13 d. iš karinio dalinio nebuvome išleisti iki gegužės vidurio – apie du mėnesius. Aš pats buvau izoliuotas Kazlų Rūdoje. Grįžusiems į dalinį Rukloje tą pačią dieną atliko koronaviruso testus, o gavę atsakymus kitą dieną pirmą kartą buvome paleisti namo savaitgaliui.

– Ar manai, kad dėl koronaviruso sukeltos situacijos kažką praradai tarnyboje?

– Tikrai taip. Buvo atšauktos labai svarbios pratybos „Juodoji strėlė“ ir „Nuožmus vilkas“, būrių ir kuopos ataskaitinės pratybos. Taip pat praradome ir keletą svarbių kovinio šaudymo ataskaitinių pratybų. Gaila, kad dėl koronaviruso pritrūko laiko pasipraktikuoti su ginklu ir dar labiau patobulinti taiklumo įgūdžius.

– Kaip manai, ar kariais savanoriais turėtų tapti daugiau Lietuvos jaunuolių?

– Tikrai džiaugiuosi, kad bendradarbiaudamas su kolegomis įgijau tiek daug naujos išgyvenimo miške patirties. Kiek galėjau, tiek stengiausi pasiimt viską, ką davė kariuomenė, vadai, kolegos. Nors su kambariokais gyveni tik devynis mėnesius, bet per tą laiką labai gerai perpranti vienas kitą. Pilnai užtenka laiko naujoms pažintims, draugystėms užmegzti. Manau, kad šauktinio duonos turėtų paragauti kiekvienas Lietuvos jaunuolis, nes tos patirties, kurią gauni tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, negausi niekur kitur. Pagaliau, pasirinkęs devynių mėnesių tarnybą, būsi pasirengęs ginti Lietuvos valstybę, jeigu reikės, kad ir iki paskutinio atodūsio.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaunietis

kaunietis portretas
sekmes,sveikatos kariams

nenusiminkit ...

nenusiminkit ... portretas
kiekviena kiaule ras purvo duobe ,kur issivoliot --viskas priekyje....

Ragatkininkas

Ragatkininkas portretas
sitas automatinis ginklas,kazi ar is 600 metru pataikytu nors briedi,jau ka kalbet apie zmogu,zaisliniai ginklai,turetu rimtesniais apginkluot,o ne riausem malsinimo ginklais.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių