Filosofas, KTU docentas Nerijus Čepulis pastebi, kad karo romantizavimas, smurto estetizavimas ar tiesiog demonstravimas kino industrijoje ir šiuolaikinėse medijose – paklausi prekė, atnešanti nemenką pelną: „Masinė auditorija mėgsta gražiai atvaizduotą karą.“

– Kaip manote, kodėl karas taip romantizuojamas?

– Patriotizmas, pareiga, narsa, altruizmas – laiko patikrintos ir kone universaliai priimtinos etinės vertybės, kurias reikia ugdyti, puoselėti ir perduoti iš kartos į kartą. Dėl karo įvairios tradicijos nesutaria. Daugelis tradicinių pasaulėžiūrų į gynybinį karą žiūri vienareikšmiškai pozityviai – mylėk ir gink savo bendratautį, bet nekęsk priešo, ypač agresoriaus. Kitos tradicijos (tarkim, krikščioniškoji) bando kvestionuoti tokį požiūrį imperatyvu: neatsikirsk pykčiu į pyktį, taikykis ir tarkis su agresyviai nusiteikusiu, mylėk savo priešą.

Dauguma tradicinių pasaulėžiūrų teigia, kad karas yra blogis, o taika – gėris, tačiau kartais karas neišvengiamas, ypač tada, kai reikia ginti savo žemę, šeimas, papročius, idealus. Jei žmogus sutinka su tokiu požiūriu, dar nereiškia, kad jis pasiryžęs imti į rankas ginklą, nebijo būti sužeistas ar nužudytas. Be to, norint laimėti karą, reikia visuomenės narių vienybės, kurios paprastai stinga taikos metu.

Karo romantizavimas medijose ir mene padeda visuomenei įveikti karo baimę, priimti karą kaip būtinybę ir su ginklu stoti ginti tėvynės. Karo romantizavimas taip pat pasitarnauja kaip karinės tarnybos populiarinimas tarp jaunimo.

– Kaip karas romantizuojamas, ypač filmuose ir šiuolaikinėse medijose? Koks naratyvas ten dažniausias?

– Kine ar literatūroje karo naratyvas gali būti dvejopas, priklausomai nuo vertybinio požiūrio į karą. Pavyzdžiui, propagandiniame kine dominuojantis naratyvas visų pirma sukasi apie griežtą perskyrą tarp gerųjų ir blogųjų, mūsų ir jų. Mes – teisingi, šaunūs, gražūs, drąsūs ir altruistiški, jie – sukti, bjaurūs, bailūs, kvaili savanaudžiai. Mums tenka patirti daug išbandymų, skausmų, aukotis už savuosius, bet galiausiai laimime. Priešas sunaikintas, išjuoktas, vertas paniekos.

Karo naratyve dažnai pasitaikantis elementas yra įprastos moralės suspendavimas, tarkim, žudymo pavertimas norma ir net dorybe. Kolektyvinė ar bandos valia įgauna absoliutų pirmumą asmeninio pasirinkimo atžvilgiu. Įprastai karo naratyve dominuoja vyrų varžymosi ir moters marginalizavimo ir objektyvacijos momentas. Dažna tema karo naratyve yra besikivirčijančiųjų susivienijimas prieš bendrą priešą.

Patriotas yra tas, kuris myli savo tautą, šalį ir net pasirengęs už tai paguldyti galvą, bet kartu gerbia bet kurios kitos tautybės žmones – taip pat ir savo priešus.

– Kaip žmones veikia karo romantizavimas? Tai gerai ar blogai?

– Manau, priklauso nuo žmogaus. Yra žmonių, mėgstančių smurtą, ir yra negalinčių jo pakęsti. Vieni teigiamai vertina propagandą, kai reikia vienyti tautą, kiti yra tiesiog alergiški bet kokiai propagandai ir vadinamajam smegenų plovimui. Kaip jau minėjau, kai kurie kino kritikai mano, kad antikarinis kinas neįmanomas. Taip manantys dažnai apskritai yra nusistatę prieš karo romantizavimą ir smurto estetizavimą ir demonstravimą, nes tai dar labiau skatina smurtą visuomenėje. Tam prieštarauja tokie, pavadinkime, smurtą mėgstantys kino kūrėjai kaip Quentinas Tarantino (ypač pirmaisiais savo pastatytais filmais), Michaelis Haneke (ypač filme „Pakvaišę žaidimai“ (angl. Funny Games) (1997, 2007)) ar Larsas von Trieras (ypač filmuose „Antikristas“ (2009), „Namas, kurį pastatė Džekas“ (2018)) įsitikinę, kad perdėtas smurto estetizavimas ir subanalinimas atgraso nuo realaus smurto. Treti mano, kad smurtas ir karas yra vaizduotini kine ar kompiuteriniuose žaidimuose dar ir todėl, kad leistų atsikratyti susikaupusios agresijos ir realiame gyvenime būti taikiems.

– Ekspertai tikina, kad reikėtų vengti romantizuoti karą, tačiau kartu skatinti patriotizmą, raginti visuomenės narius būti aktyviais, o ne tik pasyviais stebėtojais, supažindinti su galimais sunkumais ir iššūkiais, jei šalyje kiltų konfliktas. Kokiomis priemonėmis, jūsų nuomone, tai reikėtų padaryti?

– Laikausi požiūrio, kad karo romantizavimas ir smurto propagavimas neskatina patriotiškumo, tiksliau, autentiško patriotiškumo. Neapykantos kurstymą kitataučiams ir džiaugsmą matant, kaip liejasi tariamų ar tikrų priešų kraujas, nelaikau brandžiu patriotiškumu. Esu įsitikinęs, kad patriotas yra tas, kuris myli savo tautą, šalį ir net pasirengęs už tai paguldyti galvą, bet kartu gerbia bet kurios kitos tautybės žmones – taip pat ir savo priešus.

Suprantu, kad tai labai sunku, nes nenatūralu. Natūralu yra bėgti nuo pavojaus arba jį sunaikinti. Natūralu yra žudyti siekiant apsiginti ir apginti artimuosius. Natūralu yra mėgautis priešų naikinimu žiūrint filmus, žiniasklaidos reportažus ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Tačiau tai, kas natūralu, nebūtinai teisinga. Realus karas, smurtas, net ir gynybinis, yra blogis, kurį, kaip matome, tam tikromis aplinkybėmis tenka pateisinti. Tačiau labai svarbu išlaikyti kritinę distanciją propagandos ir skausmo subanalinimo atžvilgiu.

Asmeninė patirtis man sako, kad šeima, mokykla, universitetas patriotizmą ugdyti gali autentiškiau negu medijų ar kino industrija. Jei vertybių, kritinio mąstymo ugdymui ir filosofijai nepakankamai dėmesio skiriame edukacijos procese, susidaro nepatenkinto gilaus poreikio spraga, kurią užpildo propaganda ir pramogų verslas.