Algirdas Patackas save ir Kauno Sąjūdžio bendražygius vadina žmonėmis iš gatvės, nors būtent jie, gatvės idealistai, per kelerius metus užvaldė Sąjūdį ir pakreipė jį radikalesne linkme.

– Jūs savo knygoje „Pastogės Lietuva“ esate minėjęs, kad Vilniaus Sąjūdis ir Kauno Sąjūdis skiriasi Lietuvos atkūrimo idėjomis, kad Kauno sąjūdis buvo tarsi amoniakas, kuriuo prikeliamas nokautuotas boksininkas, – Lietuva. Kodėl tiek galių priskiriate kauniečiams?

– Vilniuje Sąjūdis gimė 1988 m. birželio 3 d. kaip neaiški mutacija tarp valdžios nomenklatūros ir daugiau ar mažiau sovietinės inteligentijos viršūnių. Žodžiu, Sąjūdis Vilniuje gimė iš viršaus, o Kaune – iš apačios, savaime. Sąjūdžio gimtadieniu Kaune reikėtų laikyti Architektų namuose 1988 m. birželio 10 d. įvykusį susirinkimą. Jo dalyvių sąraše buvo daug anuomečio Kauno kultūrinio bomondo – savotiškos momenklatūrinės šlėktos. Tačiau gan greitai sąraše liko tik vadinamieji gatviniai, turėję didelės įtakos radikaliam virsmui šalyje.

– Ar tiesa, kad Vilniaus Sąjūdį buvo pavesta įkurti LSSR Mokslų akademijai, o Kauno Sąjūdį – tuomečio Kauno politechnikos instituto (KPI) docentams?

– Nesu tuo tikras, bet pats buvau liudytojas, kaip, pradėjus veikti Iniciatyvinei Sąjūdžio grupei (ISG), atėjo grupė vyrukų ir, pasisakę esą KPI docentai – nežinau, gal ir profesorių tarp jų buvo, pareiškė, kad jie kurs Kauno Sąjūdį. Reikėjo matyti tų vaikinų veidelius, kai jie sužinojo, kad pavėlavo.

– O koks buvo Kauno disidentų santykis su Sąjūdžiu?

– Kauno ISG turėjo du tokius – buvusius politinius kalinius Vidmantą Povilionį ir mane. Iš esmės pritardami Sąjūdžiui ir būdami geranoriški, disidentai jį vertino atsargiai. Pavyzdžiui, politinis kalinys, rašytojas ir publicistas Liudas Dambrauskas atsisakė tapti ISG nariu: „Jūs, berniukai, pirmyn, o manęs nereikia, kad nepakenkčiau.“

– Kas buvo aukščiausia Kauno Sąjūdžio valdžia?

– Įgaliotinių susirinkimas – ĮS. Tai, mano galva, vienas labiausiai vykusių mūsų, gatvės sąjūdininkų, pramanų. Tai buvo savotiškas Sąjūdžio konventas su savais robespjerais ir maratais, jakobinais ir sankiulotais. ĮS buvo aukščiausia valdžia, kuriai turėjo paklusti ir ISG. Kiek žinoma, šito nebuvo niekur Lietuvoje, jau nekalbant apie Vilnių, kur Sąjūdžio valdžia iš esmės buvo nedidelės grupelės, šmirinėjančios Gedimino prospektu tarp LSSR Aukščiausiosios Tarybos ir Sąjūdžio būstinės, rankose. Sąjūdžio klestėjimo laikais Kaune būdavo per 600 įgaliotinių. ĮS valdė paprastai – norintysis pasisakyti, bet neturintis ko pasakyti, buvo ne nušvilpiamas, o nuplojamas karštais aplodismentais.

– O kaip apsisaugodavote nuo išdavikų?

– Labai paprastai – jie patys išsiduodavo. To meto aura buvo tokia dezinfekuojanti, kad išdavikai joje sudegdavo. Vis dėlto prisipažinsiu – kai kuriuose reikaluose anuomet ir patys buvome labai naivūs. Prisimenu, su būsimu Lietuvos užsienio ministru Algirdu Saudargu nusibeldėme į Vilijampolės pakraštį, kad Sąjūdžio vardu sutaikytume susipykusius sąjūdininkus – vyrą ir žmoną.

– Kaip atsitiko, kad vilnietis Vytautas Landsbergis „susinešė“ su Kauno sąjūdininkais, gatvės gaivalu, kaip vadinate ir save, sovietmečiu persekiotą ir kalintą už pogrindinės spaudos redagavimą bei leidybą?

– Išsilaisvinusiai iš gniaužtų mūsų energijai reikėjo stipraus žmogaus, kuris sutramdytų mūsų įžūlumą ir nukreiptų jį reikiama vaga. Ši netikėta įžūlumo ir profesoriško rato sąjunga 1989 m. vasario 16-ąją Kauno muzikiniame teatre padarė akiplėšišką ėjimą istorijos šachmatais – priėmė istorinę Sąjūdžio deklaraciją, kurioje pirmą kartą į oficialų dokumentą buvo įrašytas nedviprasmiškas žodis – nepriklausomybė. Prisimenu audringus posėdžius Kauno Sąjūdžio Taryboje šio įvykio išvakarėse, kelis naktinius važiavimus į Kačerginę pasitarti su prof. V.Landsbergiu. Niekada neužmiršiu Miesto sodo liepų, gyvo koridoriaus į teatrą per žmonių minią, permestos per orkestro duobę į sceną lentos, kuria turėjo eiti kalbėtojai...

– Ne vienas tų radikalių Kauno sąjūdininkų paliko gilų pėdsaką šalies politikoje.

– Taip. Likę politikoje Kauno sąjūdininkai po Kovo 11-osios darbavosi krašto apsaugos ir užsienio politikoje. Žaliaraiščiai, Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, Šaulių sąjunga gimė būtent Kaune. Lemiamu laikotarpiu Užsienio reikalų ministerijai vadovavo kauniečiai, šeši buvę Kauno sąjūdininkai veteranai dirbo ar dirba diplomatinį darbą ir t. t. Būtent instinktyvus strateginis įžvalgumas liudija Kauno Sąjūdžio liaudišką, sveiką nuovoką, panaudojant Sąjūdžio energiją dviem kryptimis – šalies vidaus ir išorės apsaugai. Kitos sritys gali palaukti, nes be šalies saugos nėra gerovės – rusų tankus sustabdė blaivi užsienio politika, energingas Krašto apsaugos kūrimas.

Ši sveikos liaudiškos nuovokos padiktuota kryptis ir idėjos jėga padarė stebuklą – Kauno gatvės idealistai, nuolat būdami mažuma, sugebėjo primesti, diktuoti savo valią pokomunistiniam kolosui. Ir Lietuvos traukinys, pastatytas ant tinkamų bėgių, atriedėjo iki saugios zonos su abreviatūromis NATO ir ES.

Svarbios datos ir faktai

*1988 m. birželio 10 d. – Kaune, Architektų namuose, įsikuria Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

*1988 m. birželio 25 d. – Kauno Sąjūdžio kovos krikštas – mitingas prie miesto Vykdomojo komiteto, ginant Šv.Gertrūdos bažnyčią. Pirmosios trispalvės, pirmasis iššūkis valdžiai, stebint J.Paleckiui.

*1988 m. rugpjūčio 1 d. – išleidžiamas pirmasis „Kauno aido“ numeris – Kauno Sąjūdis turi savo spaudą.

*1988 m. rugsėjis – įkuriama Kauno Sąjūdžio Sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla, išsilaikiusi iki šių dienų Sąjūdžio struktūra.

*1988 m. spalio 9 d. – virš Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšto po pusės amžiaus pertraukos, porą dienų vėliau nei Gedimino pilies bokšte, vėl suplevėsuoja trispalvė, kurią iškėlė Kauno Sąjūdžio įgalioti Kazimieras Uoka ir Algirdas Patackas. Prieš pakeliant vėliavą, ji buvo iškilmingai pašventinta Arkikatedroje. Naktį, baiminantis milicijos ar KGB veiksmų, buvo slapta tų pačių žmonių, kurie ją iškėlė, nuimta ir pakeista kita. Nuimtoji buvo atiduota saugoti kardinolui Vincentui Sladkevičiui kartu su tai patvirtinančiu Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės aktu, pasirašytu Kauno klinikų garaže.

*1988 m. spalio 10 d. – daugiatūkstantinis mitingas Kaune, Rotušės a., reaguojant į „bananų balių“ Vilniuje, kai sovietinė milicija sumušė protestuojančiuosius.

*1988 m. spalio 22–24 d. – LPS steigiamasis suvažiavimas Vilniaus sporto rūmuose. Į LPS tarybą patenka tik du kauniečiai – A.Kaušpėdas ir K.Uoka.

*1988 m. gruodžio 1 d. – pradeda veikti Kauno Sąjūdžio įgaliotinių susirinkimas.

*1988 m. gruodžio 14 d. – išrenkama (slaptu balsavimu) Kauno Sąjūdžio taryba.

*1988 m. gruodžio 24 d. – pirmosios laisvos Kūčios su žvakelėmis languose – pirmasis referendumas už nepriklausomybę.

*1989 m. vasario 15–16 d. – neeilinė LPS Seimo sesija Kaune priima nedviprasmišką rezoliuciją dėl nepriklausomybės, aktyviai spaudžiant Kauno sąjūdininkams. Kaune pašventinama atstatyta „Laisvės“ statula.

*1998 m. balandžio 15–16 d. – atkuriamasis „Caritas“ suvažiavimas Kauno sporto halėje.

*1989 m. balandžio 28 d. – atkuriamas VDU.

*1990 m. vasario 24 d. – Kauno Sąjūdis laimi rinkimus į LSSR AT-Atkuriamąjį Seimą rezultatu 16:0.