Lygiai prieš 21 metus, 1988 m. birželio 3 d., buvo įsteigta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Ši data laikoma Sąjūdžio gimtadieniu.

Judėjimui pradedant skaičiuoti trečią dešimtį jo vardas vėl ima šmėžuoti aktyviame politiniame gyvenime. Ar Sąjūdis išties tapo tik prekės ženklu, kurį it ženkliuką galima išsitraukti iš stalčiaus, vėl segtis prie krūtinės ir veržtis į lyderių gretas?

"Manipuliuoti Sąjūdžio vardu neskoninga", – sakė vienas iš 35 Iniciatyvinės grupės narių, architektas, vėl atgimusios roko grupės "Antis" lyderis Algirdas Kaušpėdas.

– Ką jums asmeniškai reiškia 1988 m. birželio 3 d.?

– Nesu nei didvyris, nei išskirtinis – taip susiklostė gyvenimas, kad pakliuvau į Sąjūdžio sūkurį. Vietoj manęs galėjo būti kas nors kitas. O ši data žymi pradžią. Sąjūdžio laikus visi prisimename šviesiai, su nostalgija – kaip pirmąją meilę.

Tą birželio 3-iosios vakarą su "Antimi" koncertavome Sporto rūmuose – steigiamajame susirinkime nedalyvavau, į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvau išrinktas pačiam nedalyvaujant. Į koncerto pabaigą atvyko keletas susirinkimo dalyvių ir viešai paklausė, ar sutinku būti Iniciatyvinės grupės nariu. Teko beveik prisiekti prieš tūkstančius žmonių, kad sutinku. Tai buvo jaudinantis momentas.

– Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams tuomet buvo suteiktas beveik absoliutus tautos pasitikėjimas.

– Tai buvo aiškių lūkesčių laikas: Sąjūdis turėjo vesti tautą į nepriklausomos valstybės atkūrimą. Buvo labai aišku, ką ir kaip reikia daryti. Dabar padėtis kita: dabar politikai sutrikę, nežino, ką daryti. Tolesnė Lietuvos vizija neaiški. Esama daug skirtingų veiklos planų, dėl to ir ginčijamasi. Anksčiau buvo paprasčiau.

– Kodėl jūs, kaip daugelis Iniciatyvinės grupės narių, nepasukote į politiką?

– Aš savo prigimtimi nesu politikas. Politiko darbas reikalauja ne tik tam tikrų gebėjimų, bet ir atitinkamų charakterio savybių. Širdyje esu menininkas – paniškai nemėgstu susirinkimų, kolektyvinių svarstymų. Jais stengiuosi kuo mažiau apsikrauti.

– Kito Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Zigmo Vaišvilos bandymas grįžti į politiką panašiems žygiams neįkvepia?

– Tikrai ne. Politikai nesubrendau. Jaučiuosi subrendęs paskaityti vieną kitą paskaitą studentams. Ne apie Sąjūdį – apie estetiką, rinkodarą, verslą. Formuluoti politines idėjas – ne man.

– Pastebite, kad Sąjūdis šiais laikais tapęs tarsi prekės ženklu, kuriuo manipuliuojama siekiant susikrauti politinį kapitalą?

– Tai, kad Sąjūdis iki šiol formaliai egzistuoja, yra nesusipratimas. Mano nuomone, jis jau seniai turėjo būti paliktas istorikams ir istorijai, o jo dokumentai – perduoti muziejui. Juk dabar yra partijos ir funkcionuojančios politinės institucijos. Manipuliuoti Sąjūdžio vardu neskoninga. Kita vertus, tai nedraudžiama. Kiekvienas elgiasi pagal savo sąžinę ir sugebėjimus.

– Yra manančių, kad tautai reikia naujo sąjūdžio. Ar tokia tautos vienybė kaip Atgimimo laikais gali būti pasikartojantis reiškinys?

– Dabar, išgyvenant ekonominį sunkmetį, pastebimas visuotinis sutrikimas ir tam tikras poreikis atsinaujinti. Neseniai tauta pademonstravo vienybę, balsuodama prezidento rinkimuose. Jei Dalia Grybauskaitė parodys kelią, aiškią viziją, ką turime daryti ir kur nueisime, apie ją gali susiburti naujas visuomeninis judėjimas, kažkuo panašus į Sąjūdį, palaikantis ją ir jos naująjį kelią. Tik kiekvienas gausesnis visuomeninis judėjimas "pokyčiams remti" laikui bėgant neabejotinai perauga į politinį judėjimą.