Dienos komentaras

Kažko laukiant

Krūptelėjome, kai praėjusį savaitgalį žemėn nugriuvo daugiaaukščio gyvenamojo namo sienos fragmentas, ir atidžiai pradėjome dairytis į savo namų fasadus bei konstrukcijas. Būkim atviri: labiausiai rūpinamės savo butų grindimis, santechnika, tapetais. Mums vis dar atrodo, kad namų konstrukcijomis, fasadais, laiptinėmis, rūsiais, palėpėmis privalo pasirūpinti kažkas kitas. Tačiau iš tiesų nėra jokio “kažko kito”, mes esame savų namų šeimininkai ir atsakome už jų būklę, o taip pat - už savo vaikų bei greta esančiųjų saugumą.

Mitas, kad mūsų gyvenimu turi kažkas rūpintis, atėjo iš šiandien dažnai tik geru žodžiu minimų tarybinių laikų. Tuomet asmeninės nuosavybės teise mums priklausė tik rakandai, žiguliai bei panaši smulkmė. Visa kita buvo “visaliaudinė”, valstybės, nuosavybė.

Butų privatizavimo dokumentuose juodu ant balto buvo ir tebėra parašyta, kad mes pirkome tik tam tikrą kvadratinių metrų kiekį daugiabučiame. Apie tai, kad kartu įsigyjame laiptines, stogus, fasadus ir visa kita, kas yra name, ten neparašyta nė žodžio.

Iš pradžių butus privatizavusieji už komunalines paslaugas netgi mokėjo kapeika mažiau. Visa kita liko kaip buvę: valdžia kad ir menkai, bet vis dėlto toliau remontavo mūsų namų stogus. O mes net burnojome, kad neremontuoja butų.

Tačiau prabėgus keletui metų Konstitucinis Teismas išaiškino, kad privatizuodami butus mes kartu įsigijome ir visą namą. Taigi privalome jį remontuoti patys, idant neatsitiktų nelaimė, kokia įvyko Klaipėdoje praėjusį savaitgalį.

Puikiai įsivaizduoju, kad šios mintys nepradžiugins daugiabučių namų gyventojų. Tačiau tokia yra realybė. Tokia yra Lietuvos teisinė aplinka. Ji verčia mus atitraukti žvilgsnį nuo tapetų bute ir pradėti domėtis visu savo turtu, idant vieną dieną negautų baudų ir sąskaitų už jų prastą priežiūrą. Ar dar blogiau - žūti po savo namo griuvėsiais. Realybė gali nepatikti, galima siekti ją pakeisti, tačiau šiandien yra taip, kaip yra.

Be abejo, gyventojai gali priekaištauti savo samdomoms butų ūkio įmonėms, nutraukti su jomis sutartis ir ieškoti geresnių namo prižiūrėtojų arba viską daryti patys. Tačiau jie negali atsikratyti atsakomybės. Šią aksiomą, beje, puikiai žino tais pačiais sovietiniais laikais statytų vadinamų kooperatinių namų gyventojai. Ją puikiai išmoko ir tebesimoko daugiabučių namų savininkų bendrijų žmonės. Bet dauguma daugiabučių vis dar kažko tikisi, laukia “kažko”, pasirūpinsiančio jų nuosavybe. Tačiau tai tik iliuzijos. O gyvenantieji iliuzijomis anksčiau ar vėliau skaudžiai nukenčia.

Kita vertus, pakėlus akis nuo tapetų į kiūrantį stogą ar aižėjančią sieną tūlą suima neviltis: pinigų tai nėra. Tačiau juk niekas netrukdo daugiabučio gyventojams kas mėnesį kaupti po litą kitą ir taupytis renovacijai. Juolab, kad tuomet ir nemenką paramą būstui renovuoti būtų galima gauti. Ką bekalbėti apie tik šimtą kitą litų per metus kaštuojantį būsto draudimą: atsitikus nelaimei kaštus padengtų draudimo kompanija, kaip yra visame pasaulyje.

Tačiau šiandien pagailime lito, susiname savo turtą. Taip anksčiau ar vėliau jį prarasime ar parduosime už centus. Ir tik todėl, kad tebesirūpindami tik tapetais, dar naiviai tebelaukiame “kažko”.