POZICIJA

Klaipėdiečiai vis dar laikomi žąsinais

Šiais laikais labai greitai gali atsilikti nuo gyvenimo. Pavyzdžiui, savo akimis vakar per televiziją matei, kad kažkoks vengras nusviedė diską toliau nei Virgilijus Alekna, o šiandien toje pačioje dėžutėje matai, kaip aukso medalis įteikiamas mūsų šalies atletui. Panašiai pasijaučiau vakar dienos „Klaipėdoje“ perskaitęs žinią, jog susisiekimo ministras „yra siūlęs perduoti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją savivaldybei, bet didelio entuziazmo nesulaukė“.

Jeigu ministras išties yra siūlęs miestui perduoti jūrų uosto valdymą, o ši spyriojasi, tai tą nedorėlę mūsų miesto valdžią reikia tučtuojau ištremti į Zarasus ar Zapyškį: ji ciniškai po kojomis pamynė šimtmetinę klaipėdiečių svajonę būti savo uosto šeimininku. Deja, šį „geroji žinia“ mažų mažiausiai neatitinka tikrovės.

Išties jokių oficialių pasiūlymų perimti jūrų uostą Klaipėdos savivaldybė nėra gavusi. Šio tikslo siekiama jau penkiolika metų, tačiau bergždžiai: Vilniuje manoma, kad klaipėdiečiai yra žąsinai, nesuprantą valstybės interesų, nesugebą valdyti uosto. Tokia “stipraus centro“ pozicija užgauna klaipėdiečių ambicijas, verčia juos puoselėti „Didžiosios Klaipėdos“ idėją.

Reali situacija šiandien yra tokia: miesto bendruomenė neturi jokios įtakos uosto valdymui. Tiesa, turi kelis iš keliolikos balsų uosto plėtros taryboje. O ir toji taryba turi tik patariamąjį balsą Vilniaus valdininkams.

Klaipėdos savivaldybei šiaip jau atitenka žemės nuomos mokestis už visą valstybės žemę, esančią miesto teritorijoje. Išskyrus uosto. Tai reiškia, kad uosto žemė yra eliminuota iš miesto teritorijos. Analogų Lietuvoje nėra. Maža to, dar yra didžiulės uosto rezervinės teritorijos, kuriose savivaldybė bei kiti asmenys negali nieko daryti be uosto direkcijos žinios, o pati direkcija tų teritorijų nenaudoja ir netvarko.

Klaipėdiečių norą valdyti savo uostą lemia ne tik ambicijos, bet noras, kad uostas “daugelio klaipėdiečių pragyvenimo šaltinis, dirbtų efektyviai, racionaliai būtų planuojama ir vykdoma jo plėtra, uostui plečiantis nebūtų pažeidžiami miesto bendruomenės interesai. Uostas yra svarbus šalies ekonomikos veiksnys, tačiau jo veikla negali būti savitikslė, o miesto gyventojai neturi būti šios veiklos įkaitai. Oro tarša, pavojingų krovinių vežimas per miestą, jų krova, triukšmas, neigiamas poveikis rekreacinėms teritorijoms, gamtai, - šie ir kiti negatyvūs uosto veikos faktoriai duoda pagrindą manyti, kad miesto gyventojų, savivaldybės vaidmenys uosto valdyme turėtų būti gerokai svarbesni nei šiandien yra.

Meras Rimantas Taraškevičius patvirtino, kad uosto plėtros taryboje buvo svarstomi keli galimi uosto valdymo modeliai, tačiau pasiūlymų perimti uostą miestui nebūta.

Naiviai atrodo ir susisiekimo ministro mintys, kad, miestui perėmus uostą, reikėtų rasti milijonus litų jo plėtrai. Galima suprasti, kad be ministerijos, be vilniečių klaipėdiečiai nesugebės to padaryti. Ir vėl jautiesi kaip mazgote gavęs per nosį. Daugelį pasaulio uostų valdo savivaldybės. Ir nieko: ir tie uostai nebankrutuoja, ir darniai įsipaišo į miestų gyvenimą, ir paiso valstybės interesų. O vienas mūsų šalies valdžios argumentų prieš uosto atidavimą miestui yra teiginys, esą šis nesuprasiąs valstybės interesų.

Ir vėl įžeidimas. Gyvenimas rodo, kad dažnai piliečiai valstybės interesus supranta ir gina kur kas geriau nei valstybės pareigūnai. O pareigūnai užmiršta, kad jie viso labo tėra piliečių pasamdyti vienam ar kitam darbui dirbti. Oriai kalbėdami apie valstybės interesus, jie galvoja apie savuosius, asmeninius, galinčius nukentėti tuo atveju, jeigu uostas atitiektų Klaipėdai.

Pirmiausia, mano galva, būtų gerai, kad uostą miestas ir valstybė valdytų bent jau pariteto pagrindais. Jau vien todėl, kad sprendimas, pavyzdžiui, dėl uosto plėtros Melnragėje, nebūtų priimtas Vilniaus ponų kabinetuose ar saunose, o per visuotinę Klaipėdos gyventojų apklausą. Jeigu taip nepasitikima klaipėdiečių lojalumu valstybei, tai suteikite, ponai, jiems nors teisę priimti sprendimus svarbiausiais uosto plėtros klausimais. Antraip nėra ko pliurpti apie demokratiją.