Antradienį įvyko vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės susitikimas su savivaldybėmis bei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) atstovais. Jo metu buvo aptarta kiek ir kokių kolektyvinės apsaugos statinių yra visose Lietuvos savivaldybėse ir pasirinktas atitinkamas jų žymėjimas.
„Kolektyvinės apsaugos statinių mes turime visose savivaldybėse. Iš viso daugiau nei 1900 tokių statinių, kurie, skaičiuotina, talpintų 1,2 mln. Piliečių“, – teigia M. Sinkevičius.
– Bet tai nėra tikros slėptuvės, ar ne? Tai yra tiesiog statiniai, kuriuose galima prisiglausti.
– Kad visi suprastų, kas tai yra, neretai prie tų statinių yra tam tikri ženklai. Tai yra kultūros namai, gimnazijos, didesnės mokyklos, kultūros, sporto centrai. Tai yra tokie statiniai, kurie šiaip savo paskirtimi nėra skirti slėptis, neapsaugotų nuo karinės intervencijos ar oro atakos. Tai yra kolektyvinės apsaugos statiniai „tam kartui“ jei, sakykim, namuose nesaugu ir nėra kur trauktis. Kad ne lauke, ne grynam ore, miške kažkur, tai tokie statiniai tinka susibūrimams, bet tai ne slėptuvės. Jie negali apsaugoti žmonių nuo antpuolių.
Mindaugas Sinkevičius (L. Balandžio/BNS nuotr.)
– Paaiškėjo, kad, kaip pats minėjote, 40 proc. visuomenės galėtų ten atsidurti. Natūraliai kyla klausimas, o ką daryti 60 proc. likusių žmonių?
– Matyt, kad atsitiktų taip, kad ne visi… įsivaizduokim, ar jūs, ar aš, jeigu karo konfliktas, ką mes darytume? Turbūt daugelis iš mūsų vyrų eitume ginti tėvynės, stengtumėmės apsaugoti savo šeimas, vaikus, žmonas. Aš nesu tikras, kad turėdamas butą ar sodo namelį aš vežčiau savo vaikus ir žmoną į kažkokios gimnazijos sporto salę ir sakyčiau sėdėk čia ir būk čia, nes čia yra neva saugiau. Vis tiek, turėkim omeny, kad ne pilnai visiems 3 mln. piliečių slėptuvių, rūsių neįrengsim, bet čia kalba eina apie tuos žmones, kurie pažeidžiamiausi yra ir reikėtų juos saugiai laikyti kurį laiką. Taip pat turėkim omeny, kad nėra pastovios buvimo vietos, yra laikinos, iš kurių galbūt būtų galima transportuoti žmones paprasčiau, nes jie būtų susitelkę vienoj vietoj.
– Kokios ten būtų sąlygos? Ten yra paruošta ar ketinama paruošti lovas? Kaip ten viskas vyktų?
– Sąlygos objektyviai yra visiškai kuklios. Kolektyvinės apsaugos statiniai su sienom, stogais… Įsivaizduokim, turim daugelis turbūt vaikų, patys žinom, kas yra kultūros centras, kas yra mokykla. Tai yra salės, kur galima prisiglausti, bet tai nėra taip, kad kiekvienam po lovą, kiekvienam po dantų šepetėlį, kiekvienam po maisto davinį ir kažkas visa tai sandėliuoja ir laukia karinio konflikto. Ne, iš principo tai yra laikina prieglaudos vieta šiltai, saugiai išbūti, bet čia kalba turbūt eitų apie kelias paras arba tam tikram laikotarpiui. Jų techninis pasiruošimas, tam tikra prasme, labai kuklus.
– Kalbant visiškai pragmatiškai – ar buvo aptartas finansavimo klausimas, kiek reikėtų skirti? Ar čia vyriausybė iš biudžeto dabar skirtų pasiruošimui, ar kiekviena savivalda atskirai turi tuo pasirūpinti?
– Civilinė sauga yra valstybės deleguota funkcija, tai yra, valstybė moka už šios funkcijos atlikimą ir ją atlieka PAGD ir visos savivaldybės. Šitai civilinės saugos funkcijai skiriama šiek tiek daugiau nei 2 mln. eurų. Savivaldybėse dirba 70 pareigūnų, PAGD dirba apie 30 – 100 žmonių, atsakingi už civilinę saugą ir tai yra šiek tiek daugiau nei 2 mln. finansavimas per visą valstybę.
– Gal reikia rimčiau pasižiūrėti į šitą sritį?
– Tai natūralu, kad čia yra ministerijos vadovybė, pati ministrė, aišku čia ne vien jos atsakomybė, konstatavo labai aiškiai, kad civilinės saugos sritis, nesitikint ir negalvojant apie karo atvejus ir tokias situacijas, buvo apleista sritis mūsų valstybėje ir dėl to mes turim tokį status quo, kokį turim.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Yra kaip yra, bet ką dabar reikėtų žinoti žmonėms, jeigu kiltų grėsmė? Kaip tos vietos pažymėtos? Ar yra kažkoks sąrašas tų vietų? Kiekvienoj savivaldybėj turbūt turėtų būti ta informacija. Kur ją gauti?
– Bent jau Vilniuje ir kituose miestuose kalbinti žmonės pasakojo savaitgaliais įdomumo dėlei nuėję į tam tikras vietas pagal sąrašą, kurį savivaldybės skelbia. Vieni sako „lyg ir radom tą vietą“, kiti sako „jokio įėjimo ten nebuvo“. Tai pabandykime apibendrinti, kokie ženklai mus nuvestų ten, kur reikia.
Nepasakysiu tikslaus internetinės svetainės adreso, bet berods „72 valandos“ [www.lt72.lt], kurioje galima sužinoti, ką savo kuprinėje reiktų turėti 72 valandų išgyvenimui, yra išvardintos visos vietos. Manau, kad „Google“ nesunkiai rastumėt, kur tos vietos, pavyzdžiui, 17 vietų Jonavoje – kaip vadinasi ta vieta, koks jos adresas ir kiek ten numatyta, kad būtų galima priimti žmonių. Turbūt visos savivaldybės suprato, kad reikia gal dar labiau plėsti informacijos žinojimą visuomenėje.
Paprastai tie pastatai ant durų prie įėjimo turi tokį ženkliuką, kuris nėra kažkoks išskirtinis, bet jis reiškia, kad tai yra kolektyvinės apsaugos statinys. Matyt savivaldybės dar labiau viešins tų vietų sąrašą, bet jos ir dabar yra viešos, nesudėtinga rasti.
– Žmonėms kaip ir atrodo sudėtinga. Štai klaipėdiečiai kreipėsi į savo savivaldybę ir prašo bent jau to sąrašo, nes sako „mes nežinome, kur reikėtų dėtis tokioj sudėtingoj situacijoj“. Ar daug tokių savivaldybių, kurios tik dabar susigriebė parengti kažkokią informaciją, sąrašą, informuoti savo savivaldybės gyventojus?
– Manau, kad visose savivaldybėse, negaliu būti visų 60-ies advokatas, bet turbūt savivaldybių puslapiuose įmanoma rasti. Na žinot, eini į nuorodą, paskui į dar kitą nuorodą ir iš trečios nuorodos randi tą sąrašą. Turbūt tiesiog aplinkybės tokios, kad turėtų būti pirmajame puslapyje toks sąrašas, nes visuomenės lūkestis ir emocinė būklė dabartinėje situacijoje reikalauja to sąrašo vos ne „prieš akis“, tai svarbu tuo pasirūpinti.
– Kokie artimiausi namų darbai turėtų būti padaryti? Kokie veiksmai suplanuoti ir kaip judama šios situacijos aiškumo link?
– Visų pirma, yra greito veikimo veiksmai, kurių galima imtis. PAGD, ministerijos vadovybė paprašė kolektyviai pasakyti, ko trūktų tiems pastatam, kuriuos mes turim, atsižvelgiant ir į tuose pastatuose esančius rūsius, nes gali susirinkti į kažkokią kultūros centro salę ir 2000 žmonių, bet jeigu nėra mieste elektros ir jokio generatoriaus, tai tie 2000 žmonių ir sėdės tamsoj. Kalbėjo kai kurie apie elektros generatorius kaip greito įsigijimo prekes, kurios papildytų tų statinių turinį, kad ten būtų kažkas daugiau nei tiesiog stogas virš galvos.
Aišku, kalbėjom ir apie kitus dalykus. Tie dalykai yra ir finansavimo klausimai, tie dalykai yra apie tai, kad būtų galima galvoti kitų valstybių pavyzdžiu, keisti statybos techninius reglamentus ir naujos statybos būstui, tiek individualios statybos, tiek visuomeninės paskirties pastatams ir jau reikalauti iš statytojų, kad būtų konkrečiam name ar kultūros statiny jau atitinkamos paskirties rūsys, slėptuvė, kaip tas yra Izraelyje ir, turbūt, Šveicarijoje ir kitose valstybėse, kur jau užprogramuota, kad statydamas kažką turi numatyti vietą, kuri būtų saugumo, bet čia ilgalaikis procesas ir to greit nepadarysi, deja.
