Be gerų orų savaitė atnešė politines audras dėl Krašto apsaugos ministerijos šventės, nenustojančias augti kuro kainas ir imigracijos griežtinimą. Be to, niekur nedingo informaciniai ir psichologiniai siužetai apie rusų atakas prieš Pietų Europos šalis.
Apie tai, kas triukšmo jūroje yra vertas naujienos, o kas ne, su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo LRT Tyrimų skyriaus žurnalistė Jurga Tvaskienė ir Vilniaus universiteto Politinės komunikacijos centro vadovas Linas Kontrimas.
– Jurga, papasakokite, ką jūs atkapstėte?
– J.T.: Prieš gerą mėnesį skelbėme apie Raudondvario dvarą Kauno rajone, valdomą Kauno rajono savivaldybės, kur pusės etato darbą nuotoliu ilgą laiką turi premjero žmona. Taip pat darbavosi rajono mero pono Makūno žmona bei daug kitų iškilių, su socialdemokratais siejamų asmenų. Dabar mes atradome, kad tame dvare pusantrų metų dirbo ir dabartinės švietimo ministrės ponios Popovienės sutuoktinis. Ji sakė, kad jis yra ypatingai geras garso specialistas, todėl dvarui jo paslaugų būtinai reikėjo. Priminsiu, kad tuo metu ponios Popovienės vyras dirbo ir Kauno rajono socialinių paslaugų centre, kai ji pati tam centrui vadovavo. Žmogus dirbo keliose pozicijose tuo pačiu metu. Dvare jis buvo garso režisierius, socialinių paslaugų centre jis buvo vairuotojas ir pavaduotojas. Akivaizdu, kad Raudondvario dvaras ir panašios įstaigos yra vieta, kur su valdančiąja partija susiję žmonės yra įdarbinami tokiu būdu. Dabar Raudondvario dvare yra daugiau kaip 40 etatų ir keturi milijonai iš Kauno rajono savivaldybės biudžeto keliauja to dvaro išlaikymui.
– Linai, kaip jūs vertinate šią istoriją? Kiek ji šiandien yra verta skatiko?
– L.K.: Per 30 metų esu lankęs ne vieną Lietuvos savivaldybę ir dirbęs su jais. Tai yra problema. Raudondvario dvaras yra tam tikras aplankalas, į kurį dedame istorijas. Liūdniausia yra tai, kad daugelyje vietų yra grupelių, draugelių, giminėlių sambūriai. Žmonės bėgdavo iš Lietuvos, iš vadinamųjų provincijų todėl, kad beviltiška būdavo padaryti geresnę karjerą ar gauti geresnę vietą, nes ten sėdėdavo savi.
Mes galime prisiminti sovietinę situaciją, kai giminių įdarbinimas būdavo savotiškas išsigelbėjimas, galimybė apimti partinę struktūrą. Bet kai dabar tai vis dar gaju, tai pradeda raišioti kojas. Jei pakeltume bangą, gal pavyktų pajudinti reikalus. Yra žmonių, kurie galėtų dirbti Raudondvario dvare ir ne su partijos bilietu.
– Krašto apsaugos ministerija turėjo vakarėlių už 48 tūkstančius. Kaip jums atrodo, tai skandalas ar smulkmena?
– J.T.: Kad tai yra skandalas, girdime iš tos skandalingos aplinkos, kuri verda kaip arbatinukas. Aš manau, kad yra kelios šios istorijos pusės. Tai, kad valstybinės įstaigos daro tokius susitelkimo vakarėlius savo darbuotojams, ne pirmus metus yra įprasta praktika. Buvo laikai, kai įstaigos varžydavosi, kas padarys geresnius vakarėlius.
Kita vertus, tai yra krašto apsaugos sistema ir jautri situacija. Kai mes kalbame apie tai, kad nesugebama laiku aptikti įskrendančių dronų, kad trūksta įrangos, kai piliečių prašoma vis labiau susiveržti diržus krašto apsaugos reikmėms, yra neprotinga ir nepadoru rengti tokius vakarėlius, kurie gali atstumti žmones nuo paramos krašto sistemai.
– Dabar yra biudžeto formavimo metas. Ar krašto apsaugos ministrui Kaunui apsiginti biudžetą Seime ir komitetuose gali būti kiek sudėtinga?
– J.T.: Ne tik apsiginti biudžetą, bet ir pagrįsti, kodėl krašto apsaugai toliau reikia skirti tokį procentą, koks yra skiriamas dabar. Skaudžiai ironiška, kad ministras Kaunas nebuvo didelis šio vakarėlio entuziastas. Dabar jam tenka atsakyti ne tik prieš opoziciją, bet ir prieš savus. Socdemai demonstruoja retą susitelkimą užkapoti tą, kuris jau ir taip guli už nugaros.
– Linai, kaip jums atrodo, ką socdemai suvokia, ko nesuvokia ir kuo rizikuoja?
– L.K.: Vidurys kadencijos yra labai slidus metas. Daugelis įtikėjo, kad atėjo amžiams ir visokiais būdais bando demonstruoti, kad yra galingi, nepajudinami bei kartais leidžia sau argumentuoti taip, lyg nebepaisytų jokių normų. Tokia liga serga ne tik socdemai, beveik visos didžiosios partijos už vairo turėjo asmenų, kurie sirgo ta liga. Mes turime jiems pasakyti, kad po metų jie elgsis visai kitaip, nes pradės degti padai ir vėl reikės susigrąžinti meilę bei pasitikėjimą. Mes matysime dar ne vieną tokį atvejį, kai savi bus teisūs, o visi kiti bus kvailiai. Šią formulę taiko daugelis partijų ir mes lipame ant to paties grėblio.
Nežinau, ar partijos dar užsiima vidinės architektūros stiprinimo veikla. Ar jie mokosi skaityti knygas, diskutuoti, ar vien tik gražiai atrodyti socialiniuose tinkluose ir kalbėti? O kalbėti jie moka taip, kad kartais sunku ištraukti mikrofoną iš rankų. Tai nėra gerai.
– Praėjusią savaitę Ispanijoje pasirodė informacija neva iš CŽV gauta informacija apie galimas Kremliaus dronų atakas. O Rusijoje praeitą savaitę pasirodė straipsnis, kuris buvo išimtas po kelių valandų. Vienas iš Rusijos ekspertų teigė, kad kitas taikinys bus Lietuva ir kad rengiamasi trumpai specialiajai operacijai. Ar reikėtų kreipti dėmesį į tai, ar ignoruoti?
– J.T.: Reikia žiūrėti į tai labai rimtai. Vienas iš tikslų, be valstybės destabilizavimo, yra įpratinti visuomenę prie tam tikro pavojaus dvelksmo, kad į tai būtų nustota kreipti dėmesį. Vieną dieną tai gali tapti įvykiu ir tada liks daug nustebusių, nes jie bus pripratę prie grėsmės šleifo, į kurį nebereikia kreipti dėmesio. Rusija siekia destabilizuoti ir skaldyti visą Europą.
Valstybių vadovai kalba apie tai, jog pranešimai piliečiams yra užkardomojo poveikio. Rusijai leidžiama žinoti, kad Europa nemiega ir žino apie tokius planus. Prancūzijos vadovas šaukia skubų pasitarimą dėl galimų Rusijos veiksmų. Europa yra įtampoje ir rusai bando pasinaudoti kiekvieną galimybę tą įtampą padidinti.
– Sulaukėme geros žinios. Niujorke vyko Jungtinių Tautų generalinė asamblėja ir Gitanas Nausėda pranešė, kad priimtas sprendimas dėl Amerikos karių. Spalio pabaigoje atvyks du batalionai. Ar dėl to galime miegoti ramiau?
– J.T.: Kai jie bus čia, iš tikrųjų bus ramiau. Kitas dalykas, kariai juda kaip žada Amerika, o Amerika juda į Baltarusiją su kalio trąšomis. Lietuva kol kas yra ištikima Amerikos sąjungininkė. Bet kas bus, jei Lietuva parodys stuburą ir griežtai pareikalaus karo trąšų negabenti per mūsų teritoriją? Labai norėčiau, kad šie susitarimai nusikeltų bent iki to laiko, kai amerikiečių kariai tikrai fiziškai bus čia.
Siūlyčiau prisiminti ir kitą momentą – Amerikos kalbas apie savo karių atitraukimą iš Vokietijos ir kitų Europos valstybių. Mes galėsime džiaugtis, kai tie pulkai bus čia, bet reikėtų žiūrėti į bendrą kontekstą.
– Linai, ką darytume, jei Trumpas pareikalautų rinktis tarp draugystės su juo ir Europos?
– L.K.: Galbūt mes galėtume nutraukti daugiau šydo. Kiek Lietuvos užsienio politika pastaruosius dešimt metų yra savarankiška? Jei kažkas man punktais įrodytų, kad esame savarankiški esminiuose sprendimuose, aš patikėčiau, bet kol kas tokių argumentų nematau. Man atrodo, kad kol kas mes labiau šokame su Amerika ir vaidiname, kad to nėra. Situacija yra tokia, kad tiek šiuo, tiek kitais globalios politikos klausimais Lietuva neturi savarankiškumo. Nesakau, kad tai yra negatyvu. Mes esame dviejų didelių organizacijų nariai ir kartais mažosios valstybės neturi galimybės turėti lemiamo žodžio.
Galėtume turėti daugiau svorio, jei prisidėtume prie Europos Sąjungos ir NATO pafrončio valstybių stiprinimo įvairiausiomis priemonėmis. Tada per šį kampą visi tranzitai atsidurtų visiškai kitoje šviesoje. Bet dabar viskas yra išrankiota į atskirus kabinetėlius. Prieš veidrodį mes atrodome juokingi. Darome daug dalykų, kurių reikia mūsų partneriams, tik to neįvardiname.
Man atrodo, kad mūsų viešojoje erdvėje trūksta kokybiškos diskusijos apie tai, kokia yra užsienio politika, kaip ji vykdoma ar kaip veikia mūsų užsienio tarnybos. Lietuvoje to yra labai mažai. Palyginus su raštingomis valstybėmis, tokiomis kaip Lenkija ar Vokietija, mes esame sofos apžvalgininkai. Manau, kad turime galimybę padirbėti. Gal tada ši tema nebūtų tokia tragiška.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai