LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ – interviu su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, istoriku ir politologu dr. Antanu Kulakausku.

– Kodėl tuos palaikus reikėjo slėpti?

– Kaip ir sovietiniais laikais KGB slėpdavo partizanų kapus arba užkasdavo kur nors, taip ir tada [Michailas] Muravjovas sugalvojo, kad reikia elgtis panašiai. Beje, jau buvo precedentas, kai Vilniuje buvo nužudytas Simonas Konarskis ir jo kapas paliktas nužudymo vietoje, tai ten rinkdavosi minios žmonių. Čia elgėsi panašiai – uždaryti, valstybinių nusikaltėlių kūnų neatiduoti šeimoms. Iš dalies dėl to tiems laikams, atrodė, ypatingo žiaurumo, M. Muravjovas ir buvo pramintas „koriku“.

– Radau tokią žinią, kad buvo numatyta, jog Z. Sierakauskas turi būti sušaudytas, bet M. Muravjovas pats savo ranka parašė „pakarti“. Ar tai didesnė bausmė, ar ji labiau žeminanti? Kodėl pakarti, o ne sušaudyti?

– Taip, iš tikrųjų teismo sprendimas buvo sušaudyti. Jis buvo kariškis, Rusijos Generalinio štabo kapitonas, gana artimai susijęs su aukščiausia Rusijos karine vadovybe, Rusijos karo ministru. Ir, žinoma, M. Muravjovo akimis žiūrint, tai ypatinga išdavystė – Rusijos karininkas perėjo į maištininkų, kovojusių prieš Rusiją, pusę. Tai šia prasme – didesnė bausmė. Be to, pakorimas turi žeminančios bausmės [įvaizdį] jau XIX amžiuje.

– O kas buvo tie budeliai, kurie kardavo?

– Tai štai, kai M. Muravjovas įsakė pakarti pirmąsias aukas, tai pasirodė, kad pirmiesiems dviem nebuvo įvykdytas M. Muravjovo nurodymas, nes nebuvo, kas pakaria, nebuvo budelio. Bet paskui pasirūpino budeliu iš Varšuvos karinės tvirtovės atsigabenti, ir jau kitus, kuriuos nuspręsdavo karti, kardavo viešai.

– Ar Z. Sierakauskas buvo tiesiog karo vadas, ar jis kartu buvo ir politikas, strategas? Kas jis labiau buvo?

Sukilimo vadovybėje jis buvo tik karinė figūra. Politine prasme jis nebuvo sukilimo politinis vadovas.

– Sukilimo vadovybėje jis buvo tik karinė figūra. Politine prasme jis nebuvo sukilimo politinis vadovas. Ir apskritai, kai jį išsikvietė iš Peterburgo, įkalbėjo, kad reikėtų koordinuoti padrikus partizaninius būrius, tai jis Vilniuje buvo sukilimo vadovybės paskirtas tarsi koordinatoriumi visų Lietuvos sukilėlių karo vadu, bet realiai to meto sąlygomis tai buvo neįvykdoma užduotis. Faktiškai jis buvo Kauno gubernijos karo vadas.

– Z. Sierakauskas – grafų palikuonis. Bežemis, bet vis dėlto išsimokslinęs žmogus, padaręs karjerą Generaliniame štabe, kaip jūs jau minėjote. Ir staiga jis susideda su sukilėliais. Kaip taip gali būti? Kas paskatino jį taip elgtis?

– Šeimos tradicija, nes vis dėlto aišku, kad jau studijų laikais jis dėjosi su revoliucionieriais, pogrindininkais. Tada susipažino su broliais Dalevskiais iš Vilniaus, kurie be reikalo primiršta šeima, nors yra apie juos knyga parašyta lietuviškai Vytauto Merkio.

– Kokį čia vaidmenį vaidino jo sutuoktinė ir jos šeima, nes ji buvo Apolonija Dalevskytė?

– Tai aišku, kad kol nepamatė jos ir nežinojo greičiausiai...

– Bet šeimą jis pažinojo?

– Šeimą jis pažinojo ir važiuodamas sustodavo. Čiagi vyko manifestacijos, kaip Sąjūdžio mitingai, jau 1861 metais, buvo įvesta karo padėtis, su vėliavomis eidavo, giedodavo bažnytines giesmes. Tai per vieną tokį mitingą bute Dalevskių susipažino ir su Apolonija, būsima žmona, kuri krito, ko gero, tą patį vakarą jam į akis, ir jie netrukus susituokė. Tiesa, žmona ji buvo metus tiktai. Visi Dalevskiai – 4 broliai ir visos seserys – nukentėjo. Vienas iš brolių, beje, ar ne dvynys, nes datos tos pačios kaip ir Apolonijos, sušaudytas Lukiškių aikštėje ir, greičiausiai, kalne guli irgi.

Dar kitas brolis Pranas, arba Prancišekas, buvo išsiųstas į Sibirą. A. Sierakauskienė pagimdė dukrą 1863 metų rudenį, kai vyras jau buvo nužudytas. Ji buvo ištremta į Rusiją, kažkur Novgorodo sritį, bet kadangi buvo pažinčių su aukštais pareigūnais, leido išvažiuoti į Varšuvą. Ir ji mirė Varšuvoje 1919 metais jau nepriklausomoje Lenkijoje. Beje, Sierakauskų dukrelė išgyveno trejus metus, Rusijoje ji mirė.

– Bet vis tiek tikimybė tokia, kad ir Konstantinas Kalinauskas turėtų būti Gedimino kalne?

– Taip, pavardės žinomos visų, kurių 21 buvo nužudytas Lukiškių aikštėje. Žinoma ir kiek pakarta, nors čia [skaičius] svyruoja, nes, kaip sakiau, kurie sąraše turėjo būti pakarti, ne visus pakorė, nes nebuvo kam.

– O kaip dėl to, kas lietuviams yra artimiausia – Antanas Mackevičius. Jis buvo pakartas Kaune. Ar jo palaidojimo vieta žinoma?

– Nežinoma. A. Mackevičius pagal etninę kilmę lietuvis. Žinoma, politine prasme jų pažiūros ne kažin kaip skyrėsi. Visi jie deklaravo, kad pritaria LDK tam tikram valstybingumui arba autonomijai bendroje su Lenkija valstybėje. Tai K. Kalinauskas buvo, ko gero, aršiausias šiuo požiūriu lietuviškumo šalininkas. Mūsų dabartinė valstybė nėra tos valstybės tęsinys. Turime suvokti, kad po 1863 metų sukilimo Lietuvos valstybingumo raidoje įvyko lūžis. Jonui Basanavičiui sukilimas buvo „lenkmetis“, niekas jo labai negarbino smetoniškoje Lietuvoje – kairieji geriau į jį žiūrėjo, dešinieji ir tautininkai, tiesą sakant, skeptiškai – ne mūsų tai reikalas, tik pagadinęs mums. Z. Sierakauskas Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijoje“ net nėra paminėtas.

– O jūs, kaip pilietis, ką manytumėte – ar dera dabar tuos atrastus palaikus kažkaip iškilmingai palaidoti tokioje vietoje, kur, kaip sakėte, būtų galima ir ekskursiją atsivesti, ir studentus? Ar čia nereikėtų sureikšminti?

– Kova dėl laisvės ir tautos, valstiečių geresnių sąlygų visais laikais yra universalus dalykas. Ir šitie žmonės aukojosi ir mirė. Tegu ir iliuzijos, ir naivumas... 95 proc. blaiviai mąstančių buvo aišku nuo pat pradžių, kad sukilimas pralaimės. Tai jie yra šiaip ar taip verti atminties ir pagarbos.