Žodis Velykos į mūsų vartoseną pateko iš baltarusių. Pirmuosiuose mūsų raštuose daugiausia buvo vartota vienaskaitinė forma velyka. Kilo ji iš baltarusių kalbos būdvardžio velikij „didžiulis, didysis“. Šios šventės pavadinimas baltarusių kalboje buvo velikij denj, pažodžiui „didžioji diena“.

Kaimynai latviai šią šventę vadina lieldienas. Nors atrodo, kad tai visai skirtingas pavadinimas, nei mūsų Velykos, taip nėra – latviai, pasiskolinę iš slavų, pavadinimą pažodžiui išsivertė: latvių liels „didelis“ ir diena „diena“.

Germanų kalbose, plg. anglų Easter, vokiečių Ostern, vartojamas Velykų pavadinimas kilęs iš pagoniškos pavasario šventės. Germanų *Austrō, matyt, buvęs deivės vardas, tos pačios kilmės kaip ir mūsų aušra. Rusų pascha „Velykos“ kilo iš graikų pascha, kuris yra hebrajiškos kilmės.

Beje, žodis Velykos – 1-osios kirčiuotės, todėl, kitaip nei per Kalėdàs, reikia kirčiuoti per Velýkas.