Susitarti dėl švietimo praėjusią kadenciją taip ir nepavyko, nors iniciatyvų ir net projektų buvo ne vienas. Šiuo metu vyksta derinimai, kas ir kaip dabar imsis šios iniciatyvos ir kuruos visą procesą. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Artūro Žukausko nuomone, susitarimą turėtų formuoti keturi poliai – Seimas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, prezidentūra ir Lietuvos švietimo taryba.

Kas konkrečiai turėtų būti įrašyta į nacionalinį susitarimą, kad pagaliau pagerėtų Lietuvos mokinių pasiekimai, atsakymų galima rasti ne viename Valstybės kontrolės (VK) šios srities audite. Kokie jie, aiškinamės su VK Visuomenės gerovės audito departamento vyriausiąja patarėja Lina Balėnaite.

Kai klasėje surenkami motyvuoti mokiniai, ir mokytojams lengviau dirbti, ir mokiniams galima teikti ambicingesnes užduotis pagal jų gebėjimus.

Ką reikia daryti

– Kodėl, jūsų nuomone, palyginti su kitomis šalimis, tarsi užstrigome vidutinybių statuse? Ar nežinome to priežasčių ar nėra politinės ir profesinės valios ką keisti ir keistis?

– Priežastys žinomos, nes dešimtmečiais Lietuva dalyvauja tarptautiniuose mokinių pasiekimų tyrimuose, atliekamos ir mūsų šalies specialistų analizės. Pastebime, kad tyrimų išvados ir rekomendacijos nuolat kartojasi, nes iš esmės nesiimama jų kryptingai spręsti. Švietimo politikos formuotojai, turėdami išsamius duomenis už ilgą laikotarpį, neatlieka antrinių duomenų analizių, kurios padėtų pamatyti detalesnį paveikslą ir pasirinkti sistemines priemones problemoms spręsti.

– Kokių reikia pokyčių? Juk vienas reformas keičia kitos, o rezultatai negerėja.

– Vis dar tebelaukiame esminių pokyčių, kurie padėtų užtikrinti ugdymą pagal kiekvieno mokinio ugdymo(si) poreikius ir įtraukųjį ugdymą, taip pat savivaldybių mokyklų tinklo tvarkymo, orientuoto gerinti mokinių pasiekimus ir ugdymo(si) rezultatus, ekonomiškai ir efektyviai išlaikyti infrastruktūrą. Tebelaukiame ir švietimo sektoriuje reikiamų kompetencijų ir pedagogų nuolatinio kryptingo tobulėjimo, nes tai svarbu siekiant ugdymo kokybės ir didinant pedagogo profesijos patrauklumą.

Mažinti atotrūkį

– Atotrūkis tarp miesto ir kaimo mokyklų mokinių pasiekimų tik didėja. Akivaizdu, kad mažos mokyklos neturi galimybių garantuoti kokybišką ugdymą. Ar, jūsų manymu, reikėtų palikti teisę spręsti dėl mokyklų tinklo savivaldybėms, ar, kaip buvo siūlymų, laikinai perimti mokyklas valdyti nacionaliniu mastu, sutvarkyti tinklą ir tada grąžinti valdyti savivaldybėms?

– Pasisakytume už mokyklų savarankiškumą tuo atveju, jeigu kiekviena mokykla būtų įvertinta, kaip jai sekasi užtikrinti kokybišką ugdymą. Tomis, kurioms tai sekasi daryti, galima pasitikėti ir suteikti daugiau saviraiškos laisvės, o toms, kurioms sekasi prasčiau, reikėtų užtikrinti reikiamą pagalbą. Deja, dar ne visos mokyklos įvertintos, apie didelę dalį neturime pakankamos aktualios informacijos.

Ir dabar tėvai, kuriems rūpi jų vaikų ateitis, renkasi, į kurias mokyklas leisti vaikus. Daug vaikų lanko ne savo savivaldybės mokyklas. Vadinamosios geros mokyklos irgi nėra guminės ir negali priimti visų norinčiųjų. Todėl reikia siekti, kad visose mokyklose būtų užtikrinamas tolygiai kokybiškas ugdymas. Tam reikalingos kompleksinės priemonės, nes vien mokyklų stambinimas, jeigu atliekamas kaip savitikslis, gali neduoti reikiamo rezultato. Reikia ir pažangių mokyklų vadovų, kuriems rūpėtų ugdyti pedagogus, ir pedagogų, kurie ateitų į mokyklas pasirengę pažinti kiekvieną mokinį, jo aplinką ir taikyti jam tinkamą ugdymą.

– Žemo ir aukšto socialinio ekonominio kultūrinio statuso mokinių rezultatai skiriasi ir miestuose. Kaip sumažinti šį atotrūkį?

– Pirmas žingsnis sprendžiant problemą yra jos pripažinimas, o tada jau ir sprendimas, numatant konkrečius veiksmus, prisiimant atsakomybę visais lygiais (nacionaliniu ir savivaldos) ir juos atliekant nuosekliai siekiant numatytų konkrečių rezultatų ir juos matuojant. Kai kurios mokyklos jau dabar taiko tokias priemones kaip visos dienos mokykla, kai vaikai, kurie gal neturi gerų sąlygų mokytis namie, gali atlikti namų darbus mokykloje padedami specialistų, gali lankyti neformaliojo švietimo užsiėmimus, gauti daugiau dėmesio. Visų vaikų aprūpinimas šiuolaikinėmis priemonėmis irgi svarbus žingsnis ta linkme, tik reikia išnaudoti tų priemonių teikiamus privalumus. Audito metu nustatėme atvejų, kai mokiniams yra numatytos konsultacijos po pamokų, tačiau jie išvežami dar konsultacijai neprasidėjus. Jeigu nėra kaip užtikrinti, kad konsultacijų ir autobusų tvarkaraščiai derėtų, tokiems mokiniams galima būtų teikti konsultacijas per nuotolį.

Na ir, žinoma, siekiant sumažinti atotrūkio tarp mokinių pasiekimų riziką, reikia sulyginti mokinių pasirengimą mokyklai – užtikrinti, kad vaikai, ypač iš socialinės rizikos šeimų, būtų ugdomi pagal ikimokyklinio ugdymo programas darželiuose.

– Ar realu visus vaikus iš socialinės rizikos ar skurdžių šeimų priimti į darželius? Miestuose trūksta vietų, kaimuose ar mažesniuose miesteliuose – gal ir pedagogų?

– Savivaldybės teigia, kad tam dar nėra pasirengusios, bet jeigu nieko nedarysime, nes nėra tam sąlygų ir panašiai, tai nieko ir nepakeisime. Kokybiškas ikimokyklinis ugdymas, kaip rodo tyrimai, lemia geresnius mokinių pasiekimus. Deja, apie ikimokyklinio ugdymo kokybę žinome mažai, nes jis nėra vertinamas. Vis daugiau užsienio šalių įteisina privalomąjį ikimokyklinį ugdymą nors keturias valandas per dieną. Matome, kad ir Lietuvoje keturių valandų ugdymas tampa vis paklausesnis. Ankstyvasis ugdymas taip pat padeda atpažinti vaikų specialiuosius poreikius ir teikti jiems pagalbą pagal juos. Galima ieškoti ir įvairesnių ugdymo modelių, ne tik vaikus vežti į darželius, bet atvežti pedagogus ten, kur vaikai gyvena.

– Ar nėra taip, kad didelių miestų ir ypač prestižinių gimnazijų mokinių pasiekimai didesni ne tik dėl kokybiškesnio mokymo, bet ir tėvų galimybių samdyti korepetitorius?

– Vadinamosios prestižinės gimnazijos priima mokinius konkurso keliu ir atsirenka geresnius. Dažnai tokie mokiniai yra labiau motyvuoti siekti gerų rezultatų. Kai klasėje surenkami motyvuoti mokiniai, ir mokytojams lengviau dirbti, ir mokiniams galima teikti ambicingesnes užduotis pagal jų gebėjimus. Auditų metu lankėmės keliose tokiose mokyklose ir nustebino tai, kad ir gabiems mokiniams tėvai samdo korepetitorius.

Pinigai – į pastatus

– Mokinių mažėja, pinigų švietimui daugėja. Kodėl tai nekelia švietimo kokybės? Kur labiausiai švaistoma ir kur labiausiai trūksta pinigų?

– Valstybės biudžeto lėšomis yra finansuojamas ugdymas klasės krepšelio būdu, ir šis finansavimas augo ir pralenkė infliaciją. Tačiau, pažiūrėjus giliau, lėšos, skirtos pedagogų kvalifikacijai ir mokymo priemonėms, nuo 2017 m. mažėjo ir 2019 m. ugdymo lėšos tesudarė 1,3 proc.

Savivaldybės skiria vadinamąsias ūkio arba aplinkos lėšas, kurios irgi išaugo. Tačiau tarp savivaldybių vienam vaikui tenkančios ūkio lėšos skyrėsi iki 4,3 karto. Reikėtų siekti mažesnio ūkio lėšų augimo ir tolygesnio pasiskirstymo tarp savivaldybių.

– Koks švietimui turėtų būti skiriamas procentas nuo BVP, kad būtų užtikrinta švietimo kokybė? Ar, jūsų manymu, nacionaliniame susitarime reikėtų įvardyti ne tik BVP dalį, skiriamą švietimui, bet ir to finansavimo dalis įvairioms sritims?

– Pagal švietimui skiriamą BVP dalį Lietuva yra tarp lyderių ES. Tačiau mūsų BVP pagal dydį nėra tarp didžiausių, todėl vienam besimokančiajam tenkanti suma yra viena mažiausių ES. Susitarti reikėtų dėl tikslo, o tam numatyti tiek lėšų, kiek galime skirti, ir susitelkti į prioritetinius darbus tam tikslui pasiekti.

– Kaip siūlytumėte gerinti mokytojų kvalifikacijos sistemą? Ar nėra geros sistemos, o gal dalis mokytojų nemato reikalo mokytis?

– Švietimo įstatymas įpareigoja pedagogus tobulinti kvalifikaciją ir suteikia teisę ne mažiau kaip penkias dienas per metus dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo renginiuose. Tačiau svarbu, kad kvalifikacija būtų tobulinama kryptingai, siekiant gerinti mokinių pasiekimus. Atlikę auditus, rekomendavome nustatyti nacionalinius pedagogų kvalifikacijos tobulinimo prioritetus. Tačiau to neužtenka: reikia nustatyti kiekvieno pedagogo tobulintinas kompetencijas ir suteikti galimybę tobulinti tas, kurios padėtų pasiekti geresnių rezultatų. Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo poveikis turėtų būti vertinamas nacionaliniu, savivaldybės ir mokyklos lygiu. Tokia sistema dar nesukurta.

– Ką siūlytumėte daryti su etatiniu mokytojų apmokėjimu ir darbo krūvio skaičiavimu? Tobulinti ar grįžti prie ankstesnio atlyginimo skaičiavimo?

– Etatinis darbo apmokėjimo modelis pradėtas taikyti 2018 m. rugsėjį, o nuo 2019-ųjų rugsėjo buvo koreguotas. Audito rezultatai parodė, kad teisės aktai vis dar tobulintini, nes šiuo metu nereglamentuota, kaip turi būti formuojami mokytojų darbo krūviai dirbant mažiau ar daugiau nei vienu etatu, nors tai aktualu daugiau kaip 65 proc. taip dirbančių mokytojų. Mokykloms trūksta pagalbos, išaiškinimų dėl teisės aktų taikymo praktikoje, kurie padėtų išvengti skirtingo teisės akto interpretavimo. Audito metu girdėjome mokyklų atstovų nuomones, kad nereikėtų visko vėl kardinaliai keisti, reikia laiko ir mokytojams, ir mokyklų vadovams įsisąmoninti pokyčius ir tinkamai juos taikyti praktikoje.

Reikia laiko

– Kokius punktus patartumėte įtraukti į nacionalinį susitarimą dėl švietimo?

– Svarbiausias siekis turėtų būti tolygiai kokybiško švietimo prieinamumas visiems mokiniams. Tuo tikslu teikėme rekomendacijas, norėtųsi, kad jos būtų įgyvendintos.

– Sutarus dėl esminių dalykų, po kiek metų galime tikėtis pirmųjų teigiamų rezultatų?

– Tai priklausys nuo susitarimo turinio ir kaip greitai bus pradėtos įgyvendinti numatytos priemonės. Auditų rezultatai rodo, kad savivaldybės, kurios imasi kryptingai tobulinti pedagogų kvalifikacijas savivaldybės mastu, po trejų metų jau džiaugiasi gerėjančiais mokinių pasiekimais. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos penkiolikamečių tyrimai atliekami kartą per trejus metus ir rodo, kad per trejus metus mokinių pasiekimų atotrūkis gali reikšmingai išaugti, taigi, jeigu imtumėmės priemonių jį mažinti, pirmųjų teigiamų rezultatų galime tikėtis po trejų metų.

– Estija iš panašios švietimo situacijos kaip ir Lietuvoje padarė šuolį iki geriausiųjų Europoje, bent jau taip rodo tarptautiniai tyrimai.

– Taip, ir tai rodo, kad tolygiai kokybiško ugdymo prieinamumas visiems mokiniams nėra utopinis siekis.