Šiuo metu Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesuo Bernadeta sukasi lyg voverė: greta kasdienių įsipareigojimų ir darbų reikalų verpetas įsuko ruošiantis pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (toliau „Kronika“ – red. past.) 50-mečiui – 1972-ųjų kovo 19 d. pasirodė pirmasis jos numeris. Būtent už bendradarbiavimą „Kronikoje“ 2021 m. Laisvės premija skirta Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai SJ, B.Mališkaitei SJE ir Elenai Šiuliauskaitei SJE.

Kuo Bernadeta gyveno jaunystėje? Kaip pasirinko vienuolinį gyvenimo kelią? Kada ėmėsi darbo „Kronikoje“? Kam daugiausia laiko skiria šiandien? Apie tai sesuo B.Mališkaitė atvirai pasakoja „Kauno dienos“ skaitytojams.

Ieškojimai jaunystėje

– Ar galima sakyti, kad jūsų pažintis, draugystė su „Kronika“, o vėliau ir jos leidyba prasidėjo nuo jaunatviškų savęs paieškų, kaip dabar populiaru sakyti?

– Nežinau, manau, kad gal ne… Pirmoji pažintis su „Kronika“ įvyko gal trečiame kurse, tada studijavau Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (VVPI) lietuvių kalbą ir literatūrą. Kiek prisimenu, išgyvenau, nepavadinsiu, kad tikėjimo krizę, bet tikėjimo paieškas – tikrai. Savo ieškojimus – klausimus ir abejones – išrašiau laiške, skirtame kunigui Gvidonui Dovydaičiui. Kažkada jis Kybartuose, mano tėviškėje, dirbo vikaru. Buvo labai trumpai, mažiau nei metus, bet su jaunimu užmezgė gan gerą ryšį: rinkdavomės pas jį žiūrėti katalikiškų filmų, skaidrių, augino voverę, ir mes jai nešdavome riešutų, vykdavome į ekskursijas – Vilnių, Rygą. Visa bėda, kad ant laiško neužrašiau atgalinio adreso, todėl atsakymo nesulaukiau. Bet po kurio laiko jis keletą dienų Kybartuose pavadavo tuometį mūsų kleboną kunigą Sigitą Tamkevičių. Sutikęs mamą, per ją pakvietė mane užeiti, o kai atėjau, padavė visą pluoštą pogrindinių leidinių, žinoma, daugiausia – „Kronikos“ numerių, tarp jų dar buvo kažkiek „Alma Mater“, „Perspektyvų“, „Rūpintojėlio“, „Aušros“ numerių. O pokalbis tikėjimo klausimais taip ir neužsimezgė. Skaitant man atsivėrė kitas pasaulis, o kamavę klausimai pasidarė maži arba visiškai išnyko.

Kryptis: nuo vaikystės B.Mališkaitė sako žinojusi tik vieną specialybę – mokytoja, tad visas jos gyvenimas sukasi dirbant su jaunimu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tada man buvo dingtelėjusi mintis tiesiog iš niekur, kad kada nors reikės, ir gal aš norėčiau viename iš tų leidinių dirbti... Nuvijau kilusią mintį, nes ji man pasirodė per drąsi ir nevisiškai sava. Kai žiūriu iš šiandienos perspektyvos, galvoju, kad jaunas žmogus, ačiū Dievui, visada arba beveik visada yra idealistas...

Iki šiol turiu įprotį plėšyti visus gautus raštelius, atvirukus, ypač jei ant jų užrašytas žmogaus adresas, vardas, pavardė...

Be to, studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, žinojau apie knygnešius, spaudos draudimo laikus. Turėjau savo asmeninės patirties, ką reiškia būti kiek kitokiai – reguliariai lankyti bažnyčią, nebūti komjaunuole. Kai baigiau vidurinę ir rinkausi tolesnes studijas, dauguma man sakė, kad į pedagoginį institutą neįstosiu, kad negalėsiu dirbti mokytoja, o labai norėjau, nuo vaikystės žinojau tik vieną specialybę – mokytoja. Nepaisant panašių pranašysčių ir net savo mylimų mokytojų atkalbinėjimų, į institutą įstojau. Man tai prilygo stebuklui, kai paskutinę rugpjūčio dieną gavau pranešimą, kad esu priimta. Tai prisiminus, kirbėjo mintis, kad neužtenka būti dėkingai, turėsiu kažkaip atidirbti, juk ne veltui galiu studijuoti... Turiu grąžinti gyvenimui skolą.

Kai mane pakvietė bendradarbiauti leidžiant „Kroniką“, jau buvau baigusi studijas, įstojusi į vienuoliją, reguliariai gaudavau paskaityti „Kroniką“, kitus pogrindžio leidinius. Sutikau, nes ta mintis manyje jau buvo užsimezgusi ir kažkur giliai kirbėjo.

Tiesos dėlei turiu pripažinti, kad nesijaučiau nei drąsi, nei verta, todėl kitą dieną bandžiau atsisakyti, nes nebuvau tikra, kad turiu tam reikalingų savybių – abejojau, ar tardymų, įkalinimo atveju ko nors neišduosiu, nesupasuosiu. Mane pakvietęs talkinti „Kronikos“ redaktorius kunigas S.Tamkevičius tik pasakė, kad taip toli negalvotume, nes visi esame žmonės ir negalime numatyti, nežinome, kaip ir kada kas gali atsitikti, – svarbu pasitikėti Dievu ir daryti, ką suprantame, kad reikia daryti.

– Vienuolinio gyvenimo kelio pasirinkimas ir „Kronika“ – vienas su kitu susiję, turėjo įtakos apsisprendimams?

– Nėra nė mažiausios abejonės, kad esminis ir pirmasis pasirinkimas – vienuolinis pašaukimas. Bendradarbiavimas „Kronikoje“ man ir visiems buvo tik vienas iš būdų ginti tikėjimą, žmones, įskaitant save, nuo neteisėtų persekiojimų, draudimų, stovėti tiesos pusėje. Mes, tikintieji, jautėmės visaverčiai, dirbantys, kuriantys žmonės. Norėjome ir siekėme laisvai išpažinti savo tikėjimą ir nebūti už tai persekiojami: metami iš darbų, nepriimami į aukštąsias mokyklas... Norėjome laisvos spaudos, ypač religinės literatūros, juk neturėjome net Šventojo Rašto, negalėjome laisvai burtis ir gilinti savo žinias. Trumpai tariant, galiu sakyti, gyvenome valstybėje, kurioje buvo laikoma norma tokia savotiška šizofreniška aplinka ir elgesys, kur viena buvo sakoma, o kita daroma. Juk viešai žmogaus teisės, tikėjimo laisvė buvo deklaruojami...

Svarbu: jaunystėje tylos momentai bažnyčioje, skaitant literatūrą, pokalbiai su bendraamžėmis Bernadetai padėjo atrasti vienuolinio gyvenimo pašaukimą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tai mano kelias

– Kas sovietmečiu paskatino rinktis vienuolinį gyvenimą?

– Vienu žodžiu būtų sunku atsakyti. Gimiau ir augau tikėjimą praktikuojančioje šeimoje. Mama į šv.Mišias eidavo beveik kasdien, labai jau retos tos išimtys, kai negalėdavo. Nuo vaikystės vesdavosi ir mane. Sekmadieniais kūno ir sielos poilsis be jokių darbų ir Eucharistija mūsų šeimoje buvo nekvestionuojami dalykai. Abu tėvai lankė parapijos chorus. Krikščioniškąsias vertybes, ypač atjautą silpnesniam, ne tik žmogui, bet ir gyvūnui, augalui, man atrodo, tėvai ne tik mumyse skiepijo, bet ir patys labai natūraliai tuo gyveno. Pavyzdžiui, tėtis dirbo geležinkelyje, mes netoli jo gyvenome. Pamenu, kai parsivedė turgaus išvakarėse moterį apnakvydinti: „Negi lauks ryto stotyje, juk namuose yra lova, tegul išsimiega...“ Mama ruošė vakarienę, visi gan ilgokai kalbėjosi. Ir šiandien aš tai prisimenu kaip vieną gražiausių ir giliausių prisiminimų iš vaikystės.

Atvejį, kai iš kaimo degtukų dėžutėje parvežiau savo draugei, besidominčiai zoologija, karkvabalių, dar irgi iki šiol nešiojuosi atmintyje. Parvežiau ir pamiršau drabužio kišenėje. Ruošdamasi skalbti, mama rado. Vabalai buvo leisgyviai ir svirdinėjo... Niekas manęs labai nebarė, tik paklausė, ką tai reiškia ir kodėl taip aplaidžiai pasielgiau, – jie juk gyvi. Nežinau, kam labiau skaudėjo, – man ar vabalams. Kiek pamenu, jie liko gyvi.

Iš vaikystės turėjau maldos patirties, tegul ir vaikiškos, nedidelės, bet prisimenu, kad iki ašarų būdavo gera per gegužines pamaldas, skirtas Švč. Mergelei Marijai...

Studijuodama Vilniuje atsitiktinai sužinojau, kad pogrindyje veikia vienuolynai: studijų draugė nuomojo kambarį pas seseris kotrynietes. Niekas man nesakė, kokie tie namai, bet iš kažkokio sakralumo, paprastumo, kvepiančios švaros ir tvarkos jutau, kad kažkas ten kitaip... Nieko negalvodama, leptelėjau Vitalijai: „Gyveni, kaip vienuolyne.“ Nusišypsojo, o po kelių dienų patikėjo paslaptį. Tada įvyko gilesnė pažintis su seserimis: kartu šventėme Vasario 16-ąją, dalyvavau Kaune jų suorganizuotose rekolekcijose studentėms. Beveik tuo pačiu metu ir į Kybartus atvyko kelios Šventos Šeimos kongregacijos seserys dirbti parapijoje.

Nežinoti daugiau, nei būtina, tuo laiku buvo privilegija: tardymų, kratos atvejais tai buvo savotiška apsauga. Nežinosi – neišduosi ir neišsiduosi.

Jau minėjau, kad jaunas žmogus yra idealistas, jis svajoja apie didelius dalykus, pavyksta tai įgyvendinti vėliau ar ne, čia jau kitas klausimas. Bet jeigu tuo metu susitinki žmonių, kurie tą idealizmą atpažįsta, palaiko, yra autoritetai, jie tavo pasirinkimams padaro didelės įtakos.

Žinoma, neabejoju, kad galutinis ir tikriausias pašaukimų autorius, nesvarbu, ką rinktumės – šeimą, kunigystę, pašvęstąjį gyvenimą ar būti vienam dėl kitų, dėl visuomenės, yra Dievas. Jei jauno žmogaus  gyvenime yra tylos momentų, jis tą pašaukimą išgirsta. Man tie tylos momentai buvo bažnyčioje, skaitant literatūrą, priskirčiau ir pokalbius su bendraamžėmis. Visos ieškojome savojo kelio. Renkantis vienuolinį gyvenimo kelią man atrodė, kad jei esu tikinti, turiu eiti iki galo. Nebuvo kažkokios egzaltacijos ar saldaus jausmo. Tiesiog jaunatviškas noras eiti ir ištverti iki galo. Įstojusi supratau, kad nėra tų sunkumų, kuriems ruošiausi, tiesiog pataikiau. Manau, kad tai mano kelias, už kurį Dievui, mane supusiems žmonėms esu be galo dėkinga.

„Jei gali, padaugink!“

– Šiandien, kai bendravimui turime begalę komunikacijos galimybių (telefonai, socialiniai tinklai, interneto komunikavimo platformos, programėlės ir t.t.) ir nieko nuo nieko nereikia slėpti, sunku net įsivaizduoti, kaip slaptos informacijos perdavimas ir bendravimas vyko tuomet, kai įsitraukėte į „Kronikos“ leidybą. Kaip tai vykdavo? Kas nors pamokydavo, kaip reikia tai daryti, ar viską darėte intuityviai?

– Suprantu, kad šiandien žmonėms, ypač jaunajai kartai, sunku suprasti, kaip galėjo eiti leidinys dviejuose pasauliuose – Lietuvoje, pogrindyje, ir Vakaruose, laisvėje. Ir dar – jį leidę, dauginę ir platinę žmonės dažniausiai vieni kitų nepažinojo. Turbūt tai ir įvardijame kaip Dievo laimintą stebuklą. Juolab kad sekimo sąlygomis leidinys ėjo septyniolika metų ir nebuvo sunaikintas.

Nesu istorikė ir negaliu daryti didelių apibendrinimų. Žinau tik viena – žmones vienijo bendra patirtis, su kuria jie nenorėjo taikstytis, idėja, ryžtas ir didelis pasitikėjimas.

„Kronikos“ stiprybė – viešinami neteisėto persekiojimo faktai. Redakciją jie pasiekdavo per veiklius kunigus, seseris vienuoles, Eucharistijos bičiulius, tikinčiuosius. Žinoma, nereikia suprasti, kad medžiaga būdavo tiesiogiai atnešama ar paštu atsiunčiama į redakciją. Nežinoti daugiau, nei būtina, tuo laiku buvo privilegija: tardymų, kratos atvejais tai buvo savotiška apsauga. Nežinosi – neišduosi ir neišsiduosi. Todėl paprastai aprašytą faktą paduodavai tam, kas tau atrodė patikimas ir perduos toliau. Buvo keletas vietų, kur tos medžiagos suplaukdavo daugiau. Kai toks ranka ar mašinraščiu rašytas rankraštis pasiekdavo redakciją, bendradarbiai jį perspausdindavo savo rašomąja mašinėle, o originalą sunaikindavo, kad kratos atveju apsaugotų medžiagą pateikusius žmones. Medžiagos susikaupus pakankamai, būdavo rengiamas numeris, jis dar padauginamas vieną ar du kartus – vadinasi, paruošiama apie 20 egzempliorių, duodama patikimiems žmonėms, kurie dar kartą ar kelis padaugindavo. Kadangi ant titulinio puslapio buvo užrašyta „Jei gali, padaugink!“, kai kas, redakcijai nežinant, irgi padaugindavo. Parengta numerio fotojuostelė per Maskvą ar atvykusius turistus būdavo perduodama į Vakarus, kad laisvasis pasaulis sužinotų, kas vis dėlto dedasi už tos geležinės uždangos. „Kronika“, kaip ir kiekvienas kitas leidinys, turėjo savo rubrikas: įvadinis žodis, žinios iš vyskupijų, kratos ir tardymai, mūsų kaliniai, sovietinėje mokykloje, sovietinėse respublikose ir pan.

Renkantis vienuolinį gyvenimo kelią man atrodė, kad jei esu tikinti, turiu eiti iki galo.

Į bendradarbiavimą įsitraukiau 1980 m., suėmus seseris Genovaitę Navickaitę ir Onutę Vitkauskaitę, su kuriomis tuomet gyvenau Kaune. Kai pakvietė, buvo leidžiamas „Kronikos“ 44-asis numeris. Normalu, kad, pogrindžio sąlygomis leidžiant leidinį, reikėjo laikytis tam tikrų konspiracinių dalykų. Be to, mūsų šalies istorija irgi kalba apie spaudos draudimo metus, knygnešius – manau, kad noras išlikti, išgyventi yra ir mūsų prigimtyje.

Pasikartosiu, kad nežinoti, nesmalsauti, nekalbėti apie kitus buvo ir būtinybė, ir privilegija. Kad ilgiau galėtume dirbti, paprastai nedubliuodavome darbų. Namuose garsiai nekalbėdavome apie su „Kronika“ susijusius reikalus. Jei tikrai reikėdavo, ką pasakyti, rašydavome ant tokios vaikiškos lentelės, nuo kurios, ką užrašei, būdavo galima tuoj pat ištrinti. Žmonės jau turėjo patirties, kaip elgtis tardymo metu, jie dalydavosi savo patirtimi.

Vertybės: Laisvės premijos laureatė įsitikinusi – laisvė yra Kūrėjo dovana ir prigimtinė teisė, bet laisvės be moralės ir atsakomybės irgi nebūna. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Atsisakyti liudyti negali, už tai grėsė baudžiamoji atsakomybė, atrodo, iki trejų metų laisvės atėmimas, bet gali nekalbėti apie kitus, tik apie save, gali nepasirašyti protokolo, kad paskui tuščiose vietose kam nors nekiltų pagunda įrašyti to, ko nesakei, jei įkalbinėjama pasirašei, grįžusi į namus gali parašyti pareiškimą ir parašo atsisakyti, gali nekalbėti su tardytoju, jei kabinete yra daugiau žmonių, galimų liudytojų ne tavo naudai ir pan. Tarp Eucharistijos bičiulių ir aktyvaus jaunimo iš rankų į rankas keliaudavo mašinraščiu rašyta knygelė „Kaip laikytis tardymo metu“, jei per kratą ją rasdavo, krėtusieji visada paimdavo.

Žmonės darė, ką suprato, bet nemanau, kad, žinant sekimo mastą, to būtų užtekę. Evangelijos žodžiai apie tai, kad nesirūpinkite, ką sakysite, kai persekios, tardys, nes tai bus duota iš aukščiau, yra absoliuti tiesa.

Laikaisi Dievo rankos

– Kratos, bendražygių tardymai, suėmimai. Bijojote? Kas palaikė ir stiprino? Ar nebuvo minties tiesiog pasitraukti iš šios veiklos?

– Neneigsiu, baimės, nerimo, įtampos būdavo ganėtinai daug, bet ne panikos. Prasidedant kratai, kurį laiką, gal 10–15 minučių, jausdavau drebulį, nes nesaugu, kai žinau, kad galiu būti suimta. Juk nežinau, kaip krata baigsis: ras ar neras, ko ieško. Gerai, kad viskas praeina. Mes, žmonės, gebame prisitaikyti ir mūsų kūnas taip pat prisitaiko – nustoja drebėjęs. Kiek pažinojau „Kronikos“ bendradarbių, visi jie buvo normalūs žmonės, o ne kažkokie bebaimiai antžmogiai, gal tik keletą mačiau, kurie atrodė specialiai sutverti dirbti pogrindyje. Baimė yra valdoma, kartais ji net padeda – mažiau pasitiki savimi, labiau laikaisi Dievo rankos. Ir tai visada yra 100 kartų patikimiau.

Kas palaikė ir stiprino? Neabejotinai – tikėjimas. Ir tikėjimas Dievu apskritai, Bažnyčios istorija, pirmieji jos amžiai – kankinių istorijos ir tai, kad jie ištvėrė. Dar aš manau, kad mumyse yra kažkoks motoriukas / varikliukas, kuris, jei esi suvokęs, rimtai apsisprendęs, neleidžia dairytis arba susilpnina tą dairymąsi. Kažkas ten viduje – sąžinė, suvokimas, tikėjimas – neleidžia visko mesti, jei ir sunku. Juk savęs negali išsižadėti, o kaip paskui? Ar galėsiu ramiai gyventi? Kaip reikės atitaisyti? Žinoma, nekalbu apie tuos atvejus, kai kankinami žmonės išduoda save ir kitus. Kiekvienas turime savo žmogiškąsias ribas, tokiais atvejais neretai gali triumfuoti brutali jėga, prievarta, bet žmogus lieka nepakaltinamas.

Palaikė tikėjimas bendru reikalu. Aš ir kitos seserys tik prisijungėme prie darbo, pažinojome anksčiau dirbusius žmones, jie buvo autoritetai, vertinome, tikėjome jais. Seseris, su kuriomis gyvenau, suėmė – mylėjau jas. Tai irgi palaikė. Palaikė šeimos istorija – tėčio brolių, mamos sesers pokario metų istorijos.

Ypač brangūs buvo mamos žodžiai, kai ji, sužinojusi, ką darau, pasakė: „Jei papulsi į kalėjimą, tik nesijaudink, kad mes dėl tavęs nerimaujame, neužsikrauk tokios naštos. Žmonės ne tiek dėl tiesos ir Tėvynės laisvės aukojosi – esam tik lašas pasaulio vandenyne.“

Studijų metais turėjau nuostabiausią dėstytoją Ireną Veisaitę. Jos žodžiai, kad dvasiai neturi būti ankšta, kad netilpkite į langelius, neplaukite gatve su visa minia, eikite šaligatviu, kad žmogus negali ir neturi išsižadėti savo vertybių, kad verta kovoti net su vėjo malūnais... Esu sutikusi labai daug nuostabių žmonių, tiek tikinčių, tiek humanistų, ieškančių, kuriais pasitikėjau, – jie man darė man didžiulį įspūdį...

Sunkiausius „Kronikai“ metus išgyvenome kaip Galijoto kovą su Dovyduku, kurį Viešpats laimino. Iš tiesų, kiekvienas bendradarbiavęs „Kronikoje“ galėtų papasakoti ne vieną istoriją, kai sunkiausiais momentais jautė ypatingą Dievo globą, ji buvo tiesiog apčiuopiamai reali.

Minties pasitraukti nuo pavojų nebuvo, bent jau nepamenu, kad tai būčiau svarsčiusi. Svarsčiau ir meldžiau Dievą, kad globotų, teiktų stiprybės, išminties ir galėtume dirbti kuo ilgiau.

– Ar buvo toks momentas, kai aiškiai supratote – nebereikia slėptis, nes jau – laisvė? Ar ir šiandien kai kurie dalykai likę tik giliai širdyje ir atmintyje?

– 1987 m. kratos vyko kas pusę metų: viena – kovo mėnesį, kita – rugsėjį. Tai buvo labai sudėtingas ir nelengvas laikas, kita vertus, kai kratos vyksta taip dažnai, jos praranda savo poveikį – antrosios kratos metu jau pastebėjome, kad ir operatyvininkai, krėtę namus, kažkokie ne tokie, lyg ir nelabai tiki tuo, ką daro. O paskui gan greitai atėjo vadinamasis atšilimas. Negalėčiau konkrečiai įvardyti dienos, kad štai – jau nereikia slėptis. Kai prasidėjo Sąjūdis, mitingai, iš kalėjimo ir tremties pradėjo grįžti kaliniai, grįžo ir „Kronikos“ redaktorius kunigas S.Tamkevičiaus, jautėme pakylėtumą, džiaugsmą. Bet niekas neskubėjo daryti kažkokių neapgalvotų sprendimų ar pirma laiko viešintis. Tam nebuvo jokios būtinybės. Atrodo, trys paskutiniai „Kronikos“ numeriai išėjo jau laisvėjimo metais, iš tremties grįžus redaktoriui kunigui S.Tamkevičiui, kol galiausiai buvo nuspręsta nebeleisti. Tą misiją atliko „Atgimimas“, laisvėjanti spauda. Bet vyresnieji iš to laiko prisimename dar daug dalykų, kuriuos reikėjo įveikti, kurie mūsų laukė ateityje.

Mano atmintyje ir širdyje liko įstrigusi 1990 m. kovo 11-oji. Iš kažkur sužinojome, kad šiandien, tikėtina, bus paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Po šv.Mišių su būriu jaunimo susirinkome mūsų namuose Kybartuose ir iki vakaro kantriai laukėme, kada paskelbs. Tada džiūgavome, šventėme, visi nusifotografavome. Kitą dieną paryčiais turėjau traukiniu vykti į Kauną. Prisimenu, prie geležinkelio stoties beveik nebuvo žmonių, bet rytas – kitoks: širdyje jaučiau begalinį pakylėtumą.

O ar kas dar likę tik atmintyje ir širdyje, specialiai niekada negalvojau. Psichologai sako, kad mūsų širdyje viskas pasilieka: ir džiaugsmai, ir nerimas, ir viltys...

Nepakanka laiko

– Kuo gyvenate ir užsiimate šiandien? Ar gyvenime „Kronikos“ įspaustas pėdsakas lydi ir toliau?

– Ar lydi Kronikos įspaustas pėdsakas? Taip. Jei kalbėtume apie nereikšmingus dalykus ar įpročius, įvardyčiau tai, kad ilgai, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aš vis dar rašiau didžiosiomis raidėmis vardus ir pavardes, vietoves, man buvo nelengva, kai pradėjau dirbti „Caritas“ žurnale, vėliau „Artumoje“ rašyti straipsnius – norėjosi viską dokumentuoti kaip „Kronikoje“. Pamenu, redakcijoje dirbusi dabar jau a.a. Bitė Vilimaitė ir Marytė Kontrimaitė mokydavo: „Iš tavo straipsnio galima padaryti du, o kartais net tris, praskiesk tą cementą, išplėsk...“ Praėjo nemažai laiko, kol jau paskui sakydavo: „Nusunk vandenį nuo bulvių.“

Iki šiol turiu įprotį plėšyti visus gautus raštelius, atvirukus, ypač jei ant jų užrašytas žmogaus adresas, vardas, pavardė... Šis įprotis kartais pridaro keblumų – vieną kartą vos nesuplėšiau automobilio techninio paso.

O kalbant rimtai, ribinės situacijos mokė pasitikėti Dievu – yra dalykų, kurių kitaip neįmanoma paaiškinti, tik globojančia Apvaizdos ranka. Pažinau save, savo ribas, vertybes, kurias ne tik deklaruoju, nes gražios, o kuriomis iš tiesų gyvenu. Manau, tai tikrai buvo ir malonės metas, kad pakvietė, pasitikėjo. Ir turbūt svarbiausia patirtis, kad „ištikimybė Dievui ir Tėvynei visada yra ir liks prasminga, laiminama“.

Kuo gyvenu? Kaip ir visi, ir gana intensyviai. Gyvenu tarp dviejų miestų – Kauno ir Kybartų, arba atvirkščiai. Kybartai – mano numylėta tėviškė. Ten gimiau, augau ir bent jau širdimi – pasilikau. Iš tėčio turbūt paveldėjau tą jausmą, kad būtent Kybartuose jaučiuosi namuose. Kaune dirbu Gyvenimo ir tikėjimo institute, kuris užsiima katalikišku suaugusiųjų švietimu, vedu rekolekcijas, seminarus. O savaitgaliais mano kelias – į Kybartus. Prieš pandemiją darbas buvo intensyvesnis, dabar esame labiau apriboti. Kybartuose daugiausia dėmesio skiriu vaikams, jaunimui. Vienuolija čia turi savo namus, pirmajame aukšte įrengėme patalpas rinktis vaikams ir jaunimui – tai savotiškas parapijos jaunimo centriukas. Renkasi vaikų choras, patalpomis naudojasi katechetė – rengia vaikus Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui. Daug dėmesio skiriame vaikų vasaros stovykloms, kurias rengiame nuo pogrindžio laikų. Aišku, dabar skiriasi metodai, apimtys. Turiu pareigų ir atsakomybių vienuolijoje.

Laisvesniu laiku skaitau, jei nerandu laiko skaityti, būna blogai, jaučiu, kad darosi seklu, tada vis tiek turiu rasti laiko knygoms ir randu. Domina psichologinė, teologinė, filosofinė literatūra. Praktiškai nemoku gyventi, nes visko pernelyg noriu, o galimybių ir laiko nepakanka.

– Įsivaizduojate „Kroniką“ šiandien, jeigu to prireiktų?

– Tikiu, kad žmonės rastų būdų kovoti už pagrindines žmogaus teises, už Tėvynės laisvę. Ir būdai, priemonės atspindėtų šį laikmetį. Šiandien – technologijų amžius, nemanau, kad jie leistų tokį pat leidinį. Jei leistų, daug kas būtų kitaip, pavyzdžiui, nereikėtų sukti galvas, kaip perduoti į Vakarus ir pan.

Turėtume giliai įsisąmoninti, kad laisvė – Kūrėjo dovana ir prigimtinė teisė. Bet laisvės be moralės ir atsakomybės irgi nebūna.