1941 m. A. Stulginskis kartu su žmona Ona buvo suimti, atskirti vienas nuo kito ir ištremti į Sibirą, o jų dukra Aldona, nežinodama savo tėvų likimo, buvo priversta palikti tėvynę ir gyvenimą iš naujo pradėti kitame pasaulio krašte. Vis dėlto Stulginskių istorija šiandieną byloja ne tik apie skaudų šeimos likimą, bet ir apie tai, kaip okupacija ir tūkstančių kilometrų atstumas nesugebėjo suardyti šeimos ryšių, o noras dar kartą išvysti artimojo veidą padėjo pralaužti net „geležinę uždangą“, sukausčiusią visą Europą.
A. Stulginskis tremtyje ilgai gyveno be teismo nuosprendžio, nežinodamas, ar kada nors apskritai galės grįžti į Lietuvą ir susitikti su savo šeima. Tik 1952 m. jam buvo skirta 25 metų laisvės atėmimo bausmė, įskaitant jau iškalėtą laiką. Bausmė paskirta vykdyti Vladimiro kalėjime, kur tuo metu kalinti ir kiti aktyvūs tarpukario Lietuvos politiniai veikėjai: Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas, Antanas Merkys, Vladas Mironas ir kt.
Vis dėlto Josifo Stalino mirtis ir santykinis politinio klimato Sovietų Sąjungoje atšilimas lėmė, kad A. Stulginskis kartu su daugybe kitų politinių kalinių 1954 m. buvo paleisti į laisvę. Išėjęs iš kalėjimo, A. Stulginskis iš karto išvyko į Komiją, kur po trylikos metų vėl susitiko su savo žmona Ona. Jautrų susitikimą temdė silpna O. Stulginskienės sveikata po tremtyje patirtų dviejų insultų. Stulginskius ištiko dar vienas smūgis: jiems neleista grįžti į Lietuvą ar kitas Baltijos šalis, todėl šeima nusprendė pasilikti Komijoje, kur A. Stulginskis susirado darbą ir rūpinosi žmonos sveikata.
Stulginskiai neturėjo pinigų nuosavam būstui, o svetimi žmonės neretai baiminosi į savo namus priimti buvusį Respublikos Prezidentą.
Stulginskiams į Lietuvą grįžti buvo leista tik 1956 m. Grįžus jų laukė sudėtingas ir pilnas iššūkių gyvenimas. Ilgi metai Sibire ne tik pareikalavo sveikatos, tačiau ir užklijavo tremtinių etiketę, kuri ženklino juos visą likusį gyvenimą. A. Stulginskiui, kaip buvusiam Nepriklausomos Lietuvos prezidentui, nebuvo skiriama senatvės pensija, rasti darbą buvo sudėtinga, šeimai ilgą laiką nebuvo leista prisiregistruoti gyvenamojoje vietoje Kaune.
Stulginskiai neturėjo pinigų nuosavam būstui, o svetimi žmonės neretai baiminosi į savo namus priimti buvusį Lietuvos Respublikos prezidentą. Laimei, išlikę seni ryšiai padėjo šeimai įvairiais kritiniais momentais. Atskiros istorijos verta Stulginskių šeimos sveikata besirūpinusi buvusio Aleksandro Stulginskio bičiulio, ištremto ir sušaudyto Zigmo Starkaus dukra Aldona Starkutė.
Grįžus į Lietuvą, didžiausiu Stulginskių gyvenimo ramsčiu tapo jų dukra Aldona, pirmosios sovietų okupacijos metais išvengusi tremties ir 1944 m. kartu su vyru Jonu Juozevičiumi pasitraukusi į Vakarus. Ji tėvams iš JAV siųsdavo vaistų, maisto, pinigų ir įvairių daiktų, kuriuos tėvai galėjo parduoti ir taip išvengti visiško skurdo. Tiesa, A. Juozevičienės pagalba neapsiribojo materialinėmis reikmėmis. Aldona subrandino mintį pasimatyti su tėvais. Norą susitikti su tėvais stiprino ir faktas, kad A. ir J. Juozevičiams jau pasitraukus iš Lietuvos gimė dukros Ramunė, Jūratė ir sūnus Jonas Linas, kuriuos ji labai norėjo supažindinti su iš tremties grįžusiais seneliais.
Tiek A. Stulginskis, tiek ir jo dukra Aldona ne kartą kreipėsi į aukščiausius Sovietų Sąjungos valdžios pareigūnus prašydami leisti buvusiems tremtiniams išvykti gyventi į JAV. Prašymai buvo rašyti net ir Komunistų partijos pirmajam sekretoriui Nikitai Chruščiovui.
Vis dėlto, nepaisant didelio Stulginskių šeimos atkaklumo, kiekvienas sovietų valdžios atsakymas buvo vienas ir toks pats: „Ne“. Šis atsakymas buvo dėsningas, kadangi tuometė Sovietų Sąjunga kardinaliai vengė leisti buvusiems tremtiniams ir represijų paliestiems žmonėms išvykti į Vakarų pasaulį, kur jie turėtų galimybę visiems papasakoti apie jų patirtą „komunistinį rojų“.
Laikui bėgant, pats A. Stulginskis pradėjo gana skeptiškai vertinti galimybes palikti Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą ir pasimatyti su dukra. 1957 m. rugsėjo 12 d. laiške dukrai jis metaforiškai atskleidė savo pesimizmą: „Taip pat, man atrodo, reikėtų paliauti rūpintis našlaitėliais (Ona ir Aleksandru Stulginskiais – aut. past.). Bendrai man atrodo, kad jiems ką nors padėti mažai tėra vilties, nes jų liga (draudimas išvykti į JAV aut. past.) tiek įsisenėjusi, kad vargu net geriausi gydytojai galėtų ką nors padėti. Man bent neteko girdėti, kad iš tokių ligų kam pavyktų pasigydyti.“
Vis dėlto 1959 m. A. Stulginskis kone vienintelį kartą pats paragino dukrą dar kartą kreiptis į Sovietų Sąjungos valdžią šiuo reikalu. Šį kartą tai buvo susiję su N. Chruščiovo kelione į JAV. Pirmasis Sovietų Sąjungos vadovo vizitas į JAV buvo neeilinis įvykis, todėl į vizitą ir jį lėmusį santykinį politinio klimato atšilimą buvo dėta daug vilčių. 1959 m. lapkričio 24 d. laiške dukrai jis metaforiškai apžvelgė situaciją: „Globėja (A. Stulginskaitę po tėvų tremties globojusi Petronėlė Lastienė – aut. paast.) pasakojo, kad jos dėdė (N. Chruščiovas – aut. past.) šį mėnesį atvažiuoja pas Jus, jei Tu rastum galimybės jį pamatyti ir pasveikinti, manau, būtų ne pro šalį.“ Deja, bet A. Juozevičienei pasimatyti su Sovietų Sąjungos vadovu nepavyko. A. Stulginskio viltys išvykti į JAV toliau blėso, bet šio siekio jis galutinai neapleido iki pat savo gyvenimo pabaigos. Prezidentas nenustojo rašyti prašymų Sovietų Sąjungos valdžiai, paskutinis iš jų buvo parašytas 1968 m. pabaigoje.
A. Juozevičienė neslėpė užplūdusių emocijų gausos: „Po 24 metų pamačiau mažutį, baltapūkį senelį – mano tėvą.“
Kai tapo aišku, kad tėvams išvykti į Vakarus nebus leista, A. Juozevičienė suprato, kad vienintelė galimybė dar kartą pasimatyti su jais yra pačiai kirsti geležinę uždangą ir keliauti į Sovietų Sąjungą. Vis dėlto nuvykti į šią valstybę pačiame Šaltojo karo įkarštyje toli gražu nebuvo lengva. Kelionei reikėjo vizos, kurią gauti JAV piliečiams buvo sudėtinga. Bene vienintelis realistiškas būdas atvykti į SSRS tuo metu buvo SSRS valstybinės kelionių agentūros „Inturist“, kurią siejo artimi ryšiai su KGB, organizuojamos ekskursijos. Šios ekskursijos buvo griežtai reguliuojamos. Turistams iš svečių šalių būdavo suorganizuotas propagandinis turas po reprezentatyviausias Sovietų Sąjungos vietas, siekiant įrodyti, kad gyvenimas čia niekuo nenusileidžia kapitalistiniams Vakarams. Ekskursijų metu svečiai negalėdavo nukrypti nuo iš anksto suplanuoto maršruto, juos nuolatos sekdavo sovietų saugumiečiai, o kontaktai su vietos gyventojais buvo itin ribojami, taigi net ir nuvykus į Lietuvą A. Juozevičienei teko būti itin atsargiai ir neužsitraukti vietos valdžios nemalonės.
Gavusi vizą, A. Juozevičienė 1965 m. susiruošė keliauti į Lietuvą su vyriausia dukra Ramune. Motina ir dukra lėktuvu iš JAV pirma pasiekė Londoną, o iš jo sekė skrydis į Maskvą ir galiausiai – į Vilnių. Ramunei tuomet buvo 20 metų ir kelionė į Vakaruose priešiška laikytą Sovietų Sąjungą atrodė gana pavojinga. Vis dėlto visą baimę išsklaidė atvykėles iš JAV Vilniaus oro uoste pasitikę giminės su gėlėmis. Būtent čia Aldona pirmą kartą daugiau nei po 20 metų pamatė savo tėvą, o Ramunė turėjo progą susipažinti su seneliu ir pirmą kartą gyvenime aplankyti savo šeimos istorinę tėvynę – Lietuvą.
Prisimindama šį susitikimą, A. Juozevičienė neslėpė užplūdusių emocijų gausos: „Po 24 metų pamačiau mažutį, baltapūkį senelį – mano tėvą. Visa tai, ką pasakojo, atrodė toks paprastas, kasdieniškas, natūralus gyvenimas, be ypatingo vargo ir skausmo. O to vargo ir skausmo buvo apstu.“ Deja, savo atžalas A. Stulginskis pasitiko vienas. O. Stulginskienė, patyrusi trečią insultą, mirė 1962 m. liepos 18 d. ir su dukra po tremties taip ir nebepasimatė.
Į Sovietų Sąjungą iš JAV atvykę turistai buvo akylai stebimi, tad Aldonai ir Ramunei nebuvo leista išvykti iš Vilniaus. Vis dėlto, įdėjusi tiek pastangų aplankyti Lietuvą, Aldona kartu su tėvu ir dukra nusprendė nepaisyti šių nurodymų ir nuvyko į Kauno Panemunės kapines, kur aplankė mirusios mamos kapą. Pasikalbėti su tėvu Aldona galėjo tik tada, kai jų negirdėdavo svetimos ausys. Per pirmąjį susitikimą tai jie galėjo padaryti Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje. Čia A. Stulginskis turėjo progą savo dukrai papasakoti apie viską, ką iškentė per ilgus metus Sibire.
Prieš išvykdama Aldona pažadėjo tėvui, kad grįš jo aplankyti po dvejų metų ir šį pažadą ištesėjo. 1967 m. A. Juozevičienė į kelionę leidosi su jaunesne dukra Jūrate. Šį kartą joms buvo leista atvykti ir į Kauną. Prieš dvejus metus lankytas Vilnius jai pasirodė svetimas, o Kaunas iš karto priminė Nepriklausomos Lietuvos metus. Čia A. Juozevičienei į akis iš karto krito Laisvės alėjoje suaugusios liepos, kurias ji prisiminė dar iš savo studijų Kaune metų. Atvykusias į Kauną viešnias A. Stulginskis priėmė savo naujame kooperatiniame bute, kurį įsigijo su dukros pagalba. Vizito metu šeima turėjo progą aplankyti Trakų pilį, Aldona savo dukrą Jūratę nuvežė į jos tėčio gimtinę Kupiškio krašte.
A. Juozevičienė trečią kartą į Lietuvą grįžti planavo vėl po dvejų metų – 1969-aisiais. Šįkart atvykti ji planavo su jauniausiu sūnumi Jonu Linu, kuriam tuo metu buvo keturiolika metų. Deja, šis susitikimas taip ir neįvyko. A. Juozevičienei su sūnumi nebuvo suteiktos kelionės vizos. Pats A. Stulginskis taip pat kreipėsi į vietos pareigūnus, prašydamas leisti jo dukrai ir anūkui atvykti į Lietuvą, tačiau šios pastangos liko bevaisės. Galiausiai paskutines Aldonos viltis dar kartą pasimatyti su tėvu amžiams nutraukė sukrečianti žinia. 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune užgeso A. Stulginskio gyvybė.
Nors trečiam šeimos susitikimui įvykti nebuvo lemta, A. Juozevičienė ir jos vaikai sulaukė A. Stulginskio taip trokšto dalyko – Lietuvos laisvės.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, JAV gyvenantys A. Stulginskio palikuonys jau ne kartą lankėsi Lietuvoje, čia jie aktyviai rūpinasi jo palikimo puoselėjimu ir išsaugojimu.
Be A. Stulginskio palikuonių indėlio neįsivaizduojama ir Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune liepos 6 d. atidaroma paroda „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“. Joje bus galima susipažinti su įvairiais A. Stulginskio gyvenimo vaidmenimis, tarp jų – su tremtinio ir politinio kalinio dalia. Parodą papildo A. Stulginskio palikuonių padovanotos archyvinės fotografijos ir autentiški istoriniai pasakojimai. Atidarymą papildys autentiškos A. Stulginskio anūkų ir proanūkių istorijos.
Naujausi komentarai