Strateginės partnerės Lietuva ir Lenkija pradeda diplomatinę konfrontaciją. Priežastis – lenkų užsienio reikalų ministro pareiškimai ir antilietuviškos publikacijos Lenkijos spaudoje.

Baltai raudona vėliava

Į diplomatinį konfliktą atvirai veliasi Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas. Lietuvos atstovą šalyje kaimynėje supykdė gegužės pradžioje vieno didžiausių Lenkijos dienraščių "Rzeczpospolita" priede "Bezkresy" publikuotas straipsnis pavadinimu "Nepateisintos viltys".

Dienraščio publikacijoje pasakojama apie 1989–1991 m., Lietuvai judant nepriklausomybės link, planuotą Vilniaus krašto atskyrimą nuo Lietuvos. Anot teksto autoriaus, lenkų tautybės Lietuvos gyventojai siekė įkurti atskirą Vilniaus krašto autonomiją, tačiau tam koją pakišo "lietuvių propaganda", kuri neva nepelnytai lenkų ketinimus prilygino iš Maskvos kontroliuojamai intrigai.

Į lenkų autonomiją esą turėjo būti įtraukti Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradė ir daugelis kitų aplinkinių gyvenviečių. Lenkiškasis Vilniaus kraštas Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos išvakarėse esą jau buvo nusprendęs turėti nuosavą, baltai raudoną vėliavą.

"Tik lietuvių ir lenkų suartėjimas 1991 m. sausį, kai į Vilnių įsiveržė sovietų kariuomenė, sukėlė teigiamą atsaką į lenkų postulatus. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė sprendimą, įpareigojantį Vyriausybę iki 1991 m. gegužės 31 d. parengti Vilniaus apskrities projektą, kuriame apskritis turėtų specialų statusą", – skelbia dienraštis.

Atėmė "nacionalistai"

Tačiau lenkų lyderiai esą ne itin tikėjo "paviršutiniškais lietuvių pareiškimais". Be to, tariami "lietuvių nacionalistai" esą be pagrindo kaišiojo pagalius į autonomijos ratus.

Pagal vadinamojo Vilniaus tautinio teritorinio krašto kūrimo tarybos parengtą autonomijos statuto projektą, anot lenkų dienraščio, Lietuva turėjo tapti federacija, kurios viduje būtų "minivalstybė" – lenkiškasis Vilniaus kraštas.

Tuomet, dienraščio "Rzeczpospolita" teigimu, lietuviai išardė Vilniaus bei Šalčininkų rajonų tarybas ir ėmėsi veiksmų prieš autonomiją.

Ambasadoriaus atkirtis

Lietuvos ambasadorius Varšuvoje į tokią publikaciją reagavo laišku "Rzeczpospolitos" redakcijai. Jame E.Meilūnas griežtai neigia straipsnio autoriaus pareiškimus ir pabrėžia, kad mėginimai įkurti Vilniaus krašto autonomiją buvo nukreipti prieš Lietuvos nepriklausomybę.

"Tiek Vilniaus, tiek Šalčininkų rajonuose autonomija labiausiai buvo suinteresuoti komunistinės nomenklatūros atstovai, prisidengę rūpesčiu dėl "vietos gyventojų interesų", kuriems Lietuvos nepriklausomybė reiškė ekonominės galios pabaigą ir bet kokių privilegijų netekimą", – rašoma ambasadoriaus laiške.

E.Meilūnas taip pat primena, kad iškart, kai 1990 m. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, būtent Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose buvo akivaizdžiai remiami prosovietiški politikai.

Pasak ambasadoriaus, prosovietiškos politinės jėgos, siekdamos paveikti lenkų bendruomenę, "nukreipė savo veiklą prieš Lietuvos nepriklausomybę, mėgindamos išlaikyti Lietuvą Tarybų Sąjungos sudėtyje". "Eskaluoti įtampą tarp lietuvių ir lenkų labiausiai buvo suinteresuota Tarybų Sąjungos valdžia", – rašo E.Meilūnas.

Lenkų dienraščio publikaciją Lietuvos ambasadorius atvirai vadina "mėginimu aprobuoti 20 metų senumo sovietinių komunistų veiksmus, kuriais siekta sugniuždyti Lietuvos nepriklausomybės judėjimą".

V.Ušackas atsakė laišku

Gana nuosaikių pažiūrų Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, kaip praneša BNS, gana aštriai reagavo į Lenkijos užsienio reikalų ministro Radosławo Sikorskio teiginius neva Lenkija "nemano" tarpukariu okupavusi Vilniaus kraštą.

Lietuva laikosi pozicijos, kad Lenkija tarpukariu Vilnių užgrobė neteisėtai, pažeisdama galiojančius susitarimus. Dėl to tarp valstybių tarpukario metais nebuvo palaikomi diplomatiniai santykiai.

V.Ušacko Lenkijos ministrui išsiųstame tekste, kurį gavo BNS, cituojama tarpukario Lenkijos valstybės vadovo Jozefo Pilsudskio kalba Vilniuje 1922 m. balandžio 20 d. Joje J.Pilsudskis pripažino, kad Vilnius įžengė į naują gyvenimą, "kuris formuojasi kitaip, ne toks, kokį duodavo jo istorinė praeitis". J.Pilsudskis kalboje sakė, kad Vilnius "į sostinių rangą" buvo iškeltas "didžiulėmis lietuvių tautos pastangomis".

R.Sikorskiui taip pat išsiųstos tarpukario Lietuvos teisininko Mykolo Romerio, kuriam J.Pilsudskis yra nesėkmingai siūlęs vadovauti prolenkiškai Lietuvos vyriausybei, griežtas atsakymas į pastarojo kalbą. M.Romeris tada rašė, kad "Vilnius – Lietuvos kūrinys ir sostinė – yra ir lieka tuo, kas sukurta didžiule kartų ir tautos valia: visos kitos kombinacijos grius, visi spekuliatyvūs mėginimai sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį per prijungimo aktą, "Seimo" nutarimą ir t. t. sugrius, kaip nevykęs šiuolaikinis namas, šiuolaikinių lenkų statytas dėl pelno Varšuvoje ar tame pačiame Vilniuje".