V. Skuodis mirė trečiadienį eidamas 88-uosius metus.

Režisierė Virginija Vareikytė kartu su italų režisieriumi Maxi Dejoie pernai sukūrusi dokumentinį filmą „Aš už tave pakalbėsiu“, kuriame užfiksuota V. Skuodžio akistata su jį sovietmečiu tardžiusiu KGB karininku Vytautu Urbonu, disidentą prisiminė pirmiausia kaip ypatingos tolerancijos ir pakantumo net savo priešams žmogų.

„Su V. Skuodžiu palaikiau artimus ryšius ir ne filmavimo metu. Dažnai su visa filmavimo grupe lankydavomės jo namuose, gerdavome arbatą, valgydavome pyragus ir kalbėdavomės apie Lietuvą, politiką, pokštaudavome, klausydavomės jo begalinių prisiminimų. Man labiausiai įstrigę atmintyje jo gebėjimas būti savikritišku ir kitų nemoralizuoti. Pamenu, kartą jis kalbėjo, kaip blogai, kad Lietuvoje šeimos dažnai nevieningos, skiriasi, bet tuoj pats save sukritikavo, kad ir pats gyveno be žmonos, kad ją buvo palikęs Amerikoje“, – prisiminimais apie bendravimą su V. Skuodžiu dalijosi režisierė V. Vareikytė.

Bendražygiai įamžino knygose

Nors visą gyvenimą V. Skuodis daug rašė ir apie politiką, ir žmogaus teisių bei savo profesijos – geologijos – temomis, apie save patį rašė nedaug.

Geriausiai šį žinomą disidentą savo knygoje „Svetimų nepalaužtas, savų nepaklupdytas“, išleistoje 1999 m., pristatė jo bendražygis, politinis kalinys Liudas Dambrauskas.

Jis rašė, kad Vilniaus universiteto (VU) docentas V. Skuodis pirmasis iš Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų, nepabūgęs pasekmių, išdrįso 1979 m. viešai pasmerkti sovietinį režimą, tapo ryžtingu ir principingu laisvės gynėju. Nekreipdamas dėmesio į KGB persekiojimus bei įspėjimus, viešai įsijungė į Lietuvos Helsinkio grupės veiklą. Parašė plačią studiją apie dvasinį genocidą Lietuvoje. 1979 m. parašė JAV prezidentui Jimmy Carteriui laišką, atskleisdamas grubius žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. 

1979 m. gruodį už pažiūras, prieštaraujančias sovietinei ideologijai, V. Skuodis buvo atleistas iš VU, o 1980 m. pradžioje po pakartotinų kratų jo bute areštuotas. 1980 m. gruodį LTSR Aukščiausiojo Teismo Vilniuje nuteistas didžiausia už tokius nusikaltimus bausme – 7 m. kalėti griežto režimo lageryje ir 5 m. tremties. Tokią bausmę disidentui sovietinė valdžia skyrė už pogrindyje leistą žurnalą „Perspektyvos“,  bendradarbiavimą leidinyje „Alma Mater“ ir ypač – už bute rastą knygos „Dvasinis genocidas Lietuvoje“ rankraštį.

L. Dambrauskas savo knygoje pastebėjo, kad tam, jog V. Skuodžiui buvo skirta  maksimali bausmė, įtakos turėjo jo principingas paskutinis žodis teisme, trukęs apie aštuonias valandas, kuriame, užuot prašęs sušvelninti bausmę, patį teismą demaskavo ir prikalė prie gėdos stulpo.

Septynerius metus V. Skuodis praleido Mordovijoje, Baraševo griežto režimo lageryje. Administracijai nenuolaidžiavo ir neįsiteikinėjo, į lagerio saugumiečių savivaliavimą reaguodavo protestais ir skundais aukštesnei instancijai. Dėl to dažniau nei kiti kaliniai sulaukdavo kratų, per kurias būdavo konfiskuojami jo rašiniai.    

KGB siutino V. Skuodžio gynėjai JAV

KGB niršo, kad išeivijos lietuviai JAV nuolatos rengdavo protesto akcijas dėl V. Skuodžio tremties ir kalinimo. Čikagoje ir kituose miestuose buvo organizuojamos demonstracijos, daromi oficialūs pareiškimai V. Skuodžiui apginti. Tokiose akcijose dalyvaudavo ir žymūs politiniai veikėjai – Lietuvai prijaučiantys JAV kongresmenai, senatoriai ir kiti aukšti valdžios pareigūnai. 1982 m. Madrido konferencijoje dėl Helsinkio akto vykdymo JAV atstovas buvo net iškėlęs klausimą dėl  V. Skuodžio kalinimo.

L. Dambrauskas, rašydamas apie V. Skuodį, prisiminė, kad lageryje jo bendražygis pasižymėjo dvasiniu stabilumu, nepalaužiamu užsispyrimu, begaline kantrybe ir, esant reikalui, drąsa. Nepaisydamas lagerio administracijos bausmių, ne sykį sugebėjo nelegaliai informuoti visuomenę apie KGB savivalę politinių kalinių atžvilgiu. Atvirai ignoruodavo tuos, kurie savo lojalumu talkino lagerio administracijai. Kiekvieną laisvesnę minutę stengėsi produktyviai išnaudoti. Vos atsipalaidavęs nuo priverstinio darbo, įnikdavo į žurnalus ir knygas. Rodėsi, galėtų išsėdėti prie knygų ištisą parą, jeigu nereikėtų valgyti, miegoti ir dirbti siuvykloje.

Kalėdamas lageryje, V. Skuodis perskaitė daugiau nei 400 knygų. Skaitė ne tai, kas pakliuvo, o pagal griežtą sistemą ir pasirinktas temas. Protestuodamas prieš žmogaus teisių pažeidimus, kiekvieną trečiadienį atsisakydavo maisto, tokiu pat būdu protestuodavo ir prieš Lietuvos okupaciją – birželio 15 d., niekada nepamiršdavo ir Vasario 16-osios. Apie savo badavimo akcijas V. Skuodis pranešdavo lagerio administracijai. Nors jis per nuolatinius badavimus ne sykį buvo nualpęs ir karceryje pabuvęs, nepalūžo – badavimo grafiko laikėsi iki paskutinės kalinimo dienos. Per septynerius nelaisvės metus daugiau nei 170 dienų badavo sausai.

Pasinaudojo galimybe išvykti į JAV 

1987 m. sausį V. Skuodis iš Baraševo lagerio buvo pervežtas į tremties vietą Magadano srityje. Iš Čeliabinsko kalėjimo jį išvadavo tuometinio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo „perestroika“ ir jis buvo paleistas į Lietuvą. Bandydama apsidrausti dėl vėl galimos V. Skuodžio antisovietinės veiklos, SSRS vadovybė jam pasiūlė kartu su šeima išvykti į bet kurią užsienio šalį. JAV valdžia patvirtino jo teisę į pilietybę, nes V. Skuodis gimė Čikagoje 1929 m., todėl nusprendė su šeima išvykti į Ameriką.

Atsidūręs už Atlanto, įsijungė į išeivijos lietuvių visuomeninę veiklą ir daug keliavo. Pabuvojo daugelyje Amerikos vietų, Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje, Vakarų Europoje.

1987 m. gruodį V. Skuodį priėmė JAV prezidentas Ronaldas W. Reaganas. Visuose susitikimuose su svarbiais užsienio valstybių veikėjais ir politikais jis stengėsi kuo plačiau paskleisti žinias apie okupuotų Baltijos šalių padėtį ir jų siekį susigrąžinti nepriklausomybę. Visuose svarbiuose susitikimuose ir forumuose V. Skuodis kalbėdavo kaip Lietuvos Helsinkio grupės ir Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto narys.

Atgimimas paskatino sugrįžti į tėvynę

„V. Skuodis nedvejojo nė akimirkos, apsispręsdamas sugrįžti į Lietuvą iš JAV, kai mūsų tėvynėje prasidėjo Atgimimas ir kova dėl nepriklausomybės atkūrimo. Kodėl jis turėjo likti Amerikoje, jei visą savo gyvenimą buvo paskyręs kovai už Lietuvos laivę?“ – svarstė režisierė V. Vareikytė, prisimindama filmavimą ir bendravimą su disidentu.

Režisierei taip pat įstrigo tai, kad V. Skuodis pastaruoju metu nevengdavo mirties temos. Ne vieno pokalbio metu jis ir pabrėždavo, ir pasidžiaugdavo, kad dar gyvas ir gali tvarkyti savo archyvą, nes nenorįs palikti jame netvarkos.

„Kiek kartų buvau pas Vytautą namuose, tiek kartų mačiau didžiules dėžes su įvairiais dokumentais, knygomis, laikraščių iškarpomis. Jis man yra pasakojęs, kad bendradarbiauja su VU biblioteka ir stengiasi jai perduoti kuo daugiau savo archyvų. Man taip pat yra įstrigę tai, kad V. Skuodis buvo labai vienišas žmogus, tačiau niekada nenuobodžiaudavo, rasdavo sau prasmingos veiklos ir tikrai neleisdavo vakarų prie televizoriaus. Jis jo net neturėjo“, – pasakojo V. Vareikytė.

Netausojo sveikatos, nes norėjo kuo daugiau nuveikti

„V. Skuodis buvo begalinio darbštumo žmogus“, – sakė T. B. Burauskaitė, kuri yra padėjusi V. Skuodžiui leisti pogrindinį žurnalą „Perspektyvos“ ir buvo jo suėmimo liudininkė.

„Paskutinę savo gyvenimo dieną dar kolegai padėjo sudarinėti kažkokią mokslinę suvestinę. Nors jau sirgo ir sunkiai vaikščiojo, sugebėdavo atvažiuoti į mūsų centrą, temdamas sunkiausias knygas. Vytautas buvo pavyzdys žmogaus, kuriam svarbiausia buvo darbas, visuomeninė veikla, o savimi ir savo sveikata, deja, visai nesirūpino.

Gaila, bet jis – paskutinis iš liberalių pažiūrų disidentų grupės, kuriai priklausė ir žinomi disidentai Povilas Pečeliūnas bei Gintautas Iešmantas, leidę labai įdomų periodinį žurnalą „Perspektyvos“, – kalbėjo T. B. Burauskaitė.