– Visų pirma, reikia kalbėti apie tai, kad pastaruoju metu imigrantų skaičius Lietuvoje padidėjo ir tai lemia tam tikras visuomenės nuostatas. Lygių galimybių tarnybos atlikta apklausa rodo, kad kai kuriose situacijose žmonių požiūris skiriasi, o kai kuriose – ne itin. Pavyzdžiui, paklausti, ar imigrantai padeda užpildyti laisvas darbo vietas, tiek prieš kelerius metus, tiek dabar 71 proc. apklaustųjų mano, kad imigrantai galėtų dirbti ir dirba tuose sektoriuose, kuriuose trūksta darbuotojų. Tačiau šis skaičius nedidėja, požiūris į imigrantus vis dar negerėja.

– Priešingai, kalbant apie darbo vietas, kurių patys lietuviai galbūt nenorėtų atiduot, ar jaučia čia grėsmę, kad migrantai jas užima?

– Apklausus žmones, kaip jie reaguoja į klausimą, ar imigrantai atima jų darbo vietas, paaiškėjo, kad neigiamas požiūris pastaruoju metu išaugo. Jei prieš kelerius metus manančių, kad imigrantai atima jų darbo vietas, buvo 37 proc., dabar šis skaičius padidėjo iki 44 proc., t. y. beveik kas antras apklaustasis mano, kad augantis imigrantų skaičius kelia grėsmę darbo rinkai. Nors statistika rodo, kad tai nebūtinai yra tiesa ir absoliuti dauguma imigrantų dirba tuose sektoriuose, kur labiausiai trūksta darbuotojų, pavyzdžiui, sunkvežimių vairuotojais, suvirintojais, betonuotojais, aptarnavimo srityje, tad visuomenės nuostatos neatitinka realios situacijos.

– Atrodo, kad lietuviai pasirengę kitiems duoti tik tai, ko negaila. Nenorima, matyt, kad imigrantai dirbtų vadovaujamą darbą.

– Iš tiesų, požiūris į tuos imigrantus, kurie dirba darbus, kurių lietuviai, tarkime, nebedirba arba nenorėtų dirbti, yra palankesnis, nei kai klausiama apie imigrantus kaip vadovus. Tai rodo, kad lietuvių visuomenė vis dar nenori matyti imigrantų kaip lygiaverčių, galinčių užimti aukštesnes pareigas ar dirbti darbus, kuriuos patys norėtume dirbti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tačiau minėjote, kad nuogąstavimai dėl atimamų darbo vietų nėra pagrįsti realia statistika. Iš kur kyla šios neigiamos vertinimo tendencijos?

– Reikia pripažinti, kad prie neigiamų visuomenės nuostatų prisideda ir viešosios erdvės retorika bei politikų pasisakymai, ypač rinkimų laikotarpiu. Tuomet buvo dažnai kalbama, jog reikia pažaboti imigraciją ar valdyti srautus, pristatant tai kaip vienareikšmišką grėsmę nacionaliniam saugumui bei gyventojams. Tai neišvengiamai veikia visuomenės požiūrį ir tokios nuostatos gali atsirasti dėl tokios viešosios erdvės retorikos.

– Dažnai bijoma, kad atvykę imigrantai ims naudotis socialinėmis išmokomis ir perkraus socialinę sistemą. Tačiau ar tokie nuogąstavimai turi pagrindo?

Dažnai kalbama, jog reikia pažaboti imigraciją ar valdyti srautus, pristatant tai kaip vienareikšmišką grėsmę nacionaliniam saugumui bei gyventojams.

–  Tokios neigiamos nuostatos tikriausiai kyla ir dėl žinių trūkumo bei neigiamo požiūrio, nes Lietuva nėra šalis, į kurią atvykstantys imigrantai atvažiuotų tik siekdami gauti socialines paslaugas. Priešingai – daugelis imigrantų sėkmingai įsidarbina tuose darbuose, kuriuos lietuviai vengia dirbti ir nėra linkę naudotis Lietuvos socialine sistema.

– Kalbant apie nusikalstamumą, ar lietuviai yra linkę manyti, kad imigrantai dažniau nusikalsta?

– Taip, tokios nuostatos visuomenėje taip pat vyrauja. Imigrantai dažnai matomi kaip grėsmė nacionaliniam ar artimos aplinkos saugumui. Ir vėlgi, prie to prisideda neigiamas, viešojoje erdvėje formuojamas požiūris į imigrantus. Ko gero, šias nuostatas stiprino ir laikotarpis, kai Lietuvoje ženkliai išaugo imigrantų skaičius. Kai buvo teigiama, kad Lietuva negali susitvarkyti su jais, tai natūraliai buvo suprasta kaip grėsmė nacionaliniam saugumui ar net kaip nusikalstamumą skatinantis veiksnys, nors tai nebūtinai atitinka tikrovę.

– Ar prie tokių barjerų tarp lietuvių ir imigrantų neprisideda ir kalbos nemokėjimas? Dažnai žmonės piktinasi, kad negali gauti paslaugų iš užsieniečių, kurie nemoka lietuvių kalbos arba nesistengia jos išmokti. Kiek lietuvių norėtų, kad imigrantai mokėtų valstybinę kalbą? Kaip šis skaičius keitėsi?

– Kalba yra stiprus integracijos veiksnys ir visuotinai sutinkama, kad užsieniečių integracija būtų sėkmingesnė, jei jie mokėtų lietuvių kalbą. Tai patvirtino ir visuomenės apklausos – 9 iš 10 apklaustųjų mano, kad sėkmingai integracijai svarbu kalbos mokėjimas. Reikia prisiminti, kad neseniai buvo pakeistas Valstybinės kalbos įstatymas, kuris reikalauja iš užsieniečių, norinčių dirbti aptarnavimo sektoriuje, mokėti lietuvių kalbą. Tačiau nors tai yra geras ir sveikintinas dalykas, skatinantis mokytis kalbos, tačiau reikia nepamiršti, kad tam turi būti sudarytos sąlygos. Lietuva, kaip valstybė, įsileisdama užsieniečius ir nustatydama kalbos mokėjimo reikalavimą, turi užtikrinti, kad šį reikalavimą būtų įmanoma įvykdyti. Tai reiškia, kad turi būti siūlomos kalbos mokymo priemonės, pavyzdžiui, kalbos kursai ir atitinkamas finansavimas, kad būtų pasiektas norimas rezultatas.

– Kalbos barjeras yra objektyvus veiksnys, su kuriuo susiduria bendraudami imigrantai ir tautiečiai. Kaip galima pakeisti kitas neigiamas nuostatas, kad visuomenė teigiamiau vertintų imigrantus?

– Kitų valstybių patirtis rodo, kad imigracija gali būti sprendimas darbo jėgos trūkumui. Visuomenės požiūriui dažnai įtaką daro viešojoje erdvėje sklandantys stereotipai. Net ir Europos Sąjungos migracijos politikos kvota, kurią Lietuva turėtų priimti, dažniau matoma ne kaip galimybė, o kaip iššūkis. Reikėtų keisti retoriką viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, dalijantis sėkmės istorijomis bei imigrantų pasiekimais Lietuvoje, o ne ta grėsme ir dalykais, kurie nėra pagrįsti tyrimais ir įrodymais.